Jane

Aš žengiau pro vartus. Nežinojau, kas laukia, bet... kažkas viduje šnabždėjo: ji čia.
Aplink – miškas, gūdus ir nepažįstamas. Prietema, tarsi pasaulis būtų įstrigęs tarp saulėlydžio ir sapno. Medžių kamienai – platūs, lyg glėbiais apkabinę dangų. Lapai – sidabro atspalvio. O augalai... jie kvėpavo. Lėtai siūbavo, tartum stebėtų mane. Rūkas slinko kaip gyvas organizmas, sklaidėsi nuo mano žingsnių, bet ne visai traukėsi – tarsi bandytų paglostyti. Tyla nebuvo tuščia – ji alsavo buvimu. Garsai buvo keisti: gili vibracija po kojomis, švelnūs šnabždesiai virš galvos, ir kažkur toli – lyg moters juokas, vos girdimas. Ir tada – žingsniai. Lengvi, basų kojų prisilietimai prie samanų. Atsisukau. Iš rūko išniro ji. Jane. Tokia, kokią sapnuodavau – ir vis dėlto, dar labiau tikra. Lyg pasaulis ją būtų nutapęs iš mano troškimų. Jos garbanoti šviesūs plaukai krito ant pečių, švelniai sugerdami rūko drėgmę. Mėlynos akys – skaidrios, bet gilios, lyg žinotų viską apie mane. Lengva, pieniškai balta suknelė prigludo prie kūno, kai vėjas ją sujudino, o gėlės ant jos švelniai keitė spalvas. Ji priėjo tyliai, šypsodamasi. Nesakė nė žodžio – bet žodžių nereikėjo. Mūsų pirštai susipynė. Ir vėl – namai.

Skambutis.
– Labas, Pauliau. Kuo skubiau atvažiuok į darbą.
– Kas nutiko?
– Serveris... jis... groja maršą. Nuo ketvirtos ryto. Žmonės panikuoja, Valdas verkia į koldūnus. Darbo vietoje iš pažiūros viskas atrodė gerai – kaip visada: pusė kolektyvo kavos perdozavime, kita pusė dūsta nuo fluorescencinės lempos mirgėjimo. Bendradarbiai lakstė lyg pašėlę – labiau nei įprastai. Pagrindinis serveris grojo maršą. Taip, tiesiog – karo maršą. Kas pusvalandį keičia aranžuotę. Dabar jau grojo su boso dropu. Kažkas jame keisto pulsavo.
Direktorė – ponia Giedrė – stovėjo sukryžiavusi rankas ir žiūrėjo į ekraną taip, lyg norėtų jį paleisti pro langą.
– Pauliau, tu juk mokeisi fiziką?
– Taip... prieš tapdamas IT techniku.
– Nuostabu, – atsiduso ji. – Tu būsi mūsų Einšteinas be garbės ir atlyginimo. O gal tavo išradimas galėtų mums padėti? – šyptelėjo su rūgščia ironija. Nusišypsojau. Tai buvo paslaptis, apie kurią niekas nežinojo. Net aš pats ne visada buvau tikras, ar jis egzistuoja, ar tik išsigelbėjimas nuo realybės, kur penktadieniais kompai groja Prodigy.
– Kodėl jis taip elgiasi? – paklausiau kolegos.
– Nežinau. Bet kai atidarėm vieną iš vartų testavimo režimu... Kauno centre ėmė šviesti trys saulės, ir kažkas pranešė apie dūmų dievą lifte.

Po kelių dienų laboratorijoje – kur vis dar kabojo pernykštė eglių girlianda ir kažkas vis perrašydavo „STOP“ mygtuką į „SPAKSUOK“ – sukūrėm prietaisą. Jis jungėsi tiesiai prie serverio. Tikslas – sukurti portalą. Į kitą pasaulį. Vienintelį, kuriame viršininkai nesako „pagal prioritetą“ ir kur printeriai iš tikro spausdina.

Bandymas pavyko.