Gelažniko palikimas[interliudas]

Rolandas atrodė kitaip – velvetinės kelnės, Iron Maiden marškinėliai, tamsiai žalia kepurė. Bet tvarkingas. Aš pasijutau šiek tiek nejaukiai – nutrintos treninginės kelnės, Space Invaders marškinėliai, buvo apynaujai – pusbrolis padovanojo gimtadienio proga.

Rolka ant virtuvinio stalo padėjo Hennessy. Aš iš šaldytuvo ištraukiau pustuštį to paties gėrimo butelį.

– Didieji protai mąsto vienodai, – pasakiau.

– Bet tikrai, – linktelėjo Rolka. – Klausyk, o čia kaimynai nepradės skambinti į duris, jeigu kokios muzikos pasileisim?

– Ne, čia daugumoj – nelabai prigirdintys pensininkai ir kelios jaunos šeimos. Gal neatsukim tiek, kad pirmam aukšte girdėtų.

– Tai ir nesuksim. Kaip darbe reikalai?

– Tas pats per tą patį. Mhm. Pas tave viskas gerai?

– Ramiai. Aš skolinu pinigus – pas mane nėra jokių skandalų ar smurtinių įvykių, kuriuos komentuotų per žinias. Pradžioj gal reikėjo duoti į snukį, bet dabar sistema atidirbta ir veikia.

– Tu buvai klasės mušeika?

– Ne. Aš žaidžiau krepšinį. Galvojau, gal pavyks žaisti nors už Neptūną. Bet aišku, viskas susiklostė kitaip.

– Jo, pas mane irgi. Aš nežaidžiau krepšinio, bet norėjau būti bibliotekininku. Tėvas iškart pasakė: nori visą gyvenimą būti ubagu ir gyventi pas tėvus? Tuo ir užsibaigė.

– Žiauru, bet teisybė. Praeis dar 30 metų, kol bibliotekininkai gaus normalias algas. Bet nereikia liūdnų šnekų – žiūrim filmą.

Buvo smagu. Rolka turėjo smagių istorijų apie Šiaulius. Šiaip jis nebuvo koks kultūristas asilas su štanga, kaip iš pradžių maniau prieš jam atvykstant atsiimti skolos. Va jis gerai pastebėjo – čia nesąmonė: Terminatorius užeina į ginklų parduotuvę, ten jam duoda Uzi kaip kokį vandens pistoletą. Amunicija padėta ant stalo kaip saldainiai. Gi žiauriai nesaugu...

Jis buvo teisus – čia Holivudas sutirštino spalvas. Taip negali būti. Pabaigėm žiūrėti filmą, gėrėm Henesiuką, rūkėm. Ramybė, nors trumpam.

Rolka šyptelėjo:

– Gerai sėdim. Kas galėjo pagalvoti, kad turėsim Henesiuko? Kokiais 1983 atrodė visiškas chaosas – rusų nebėra, kas bus toliau – neaišku.

– Žmonės buvo euforiški. Atgimimas, laisvė. O dabar... nežinau. Iš to chaoso atsirado stabilumas?

– Jeigu dirbi – stabilumas. Jei esi pensininkas, ligonis ar vieniša motina – mizeris tau, o ne stabilumas. Iš kitos pusės – dabar kolūkyje kasčiau bulves, o ne konjaką gerčiau.

– Žemaitijoj po bulviakasio gautum samanės ne blogesnės už konjaką. Rupke, jeigu naminę būtų galima legalizuoti – pagalvok, kiek iš to būtų galima uždirbti.

– Nelabai tikiu, kad koks politikas pasakys: „nuo rytojaus legalizuosim samanę“. Pagalvok – visi fabrikai, kur gamina alkoholį, žmonės, kurie veža legaliai ar nelegaliai – jiems ragas. Kiekvienas su savo statine samanės. Čia gali baigtis liūdnai...

– Tai reiktų apriboti gamybos kiekius. 30 litrų vieniems namams.

– Tada gaunasi tokia ūkininkystė. Daug neuždirbsi – sau turi. Šitaip gal ir veiktų.

Įjungiau radiją. Iš manęs verslininkas kaip iš šerno balerina. Vakaro naujienos trumpai:

[ Borisas Jelcinas perrinktas jau trečiai kadencijai. Algio Svarainio byla dėl stambios cigarečių kontrabandos buvo nutraukta. Vairuotojai skundžiasi kelių policininkų elgesiu – sako, susiduria ne su valstybės tarnautojais, o uniformuotais reketininkais. Prezidentas Vagnorius dalyvavo Rokiškio sūrio gamyklos „Karvutė“ atidaryme. Orai: naktį temperatūra šiauriniuose rajonuose –2. Vėjuota, pietuose galimas lietus. Rytuose – iki –3, drėgna.]

Pasilikite su „Naktiniu FM“ – jūsų muzikos ir informacijos šaltiniu Lietuvoje.

Rolka nusijuokė:

– Tokių uniformuotų reketininkų aš pažįstu nė vieną ir ne du.

– Aš nesuprantu – jie nebijo, kad juos nuteis už tokį elgesį?

– Simai, pats pagalvok – jeigu būtų rizika, kad nuteis, taip nesicirkintų dėl smulkių. Faktas – nenuteis. Aš nedalinčiau paskolų, jeigu policija veiktų ir politikai norėtų šitą sustabdyti. Svarainis važinėja po Šiaulius kaip kunigaikštis. Kas jį nuteis? Jis turi tokias sumas pinigų, kad galėtų dirbti prezidento patarėju. Žurnalistai sakytų – „prieštaringos reputacijos Šiaulių verslininkas tapo Vagnoriaus patarėju“. Ir kas būtų? Nieko. Gyventume kaip gyvenę. Galiu lažintis iš ko tik nori – Jelcinas bus perrinktas ketvirtą kartą.

– Tai sakai, nebus jokių pasikeitimų?

– Gal ir bus. Bet mes jau būsim pensininkai. Svarainis bus kokių 75 metų. Ok, sakykim, jį bandys nuteisti. Kontrabandos bylą – po 45 metų. Garantuoju, advokatai jį išsuks. Sutinku – viskas bus kitaip, bet ano purvo niekas nebeknis.

– Tu manai, čia viskas gerai? Taip užmerkti akis?

– Simai, Dievas danguj, mes – ant postsovietinės žemės. Aišku, ateityje rašys: „buvo baisūs laikai – banditai, kontrabandininkai, laukinė era“. Bet kas tai skaitys?

– Rolka, tavo pažiūros nihilistinės. Tai reiškia...

– Rupke, aš turiu namie žodyną ir skaityti moku. Neerzink manęs.

– Sorry, aš asilas. Tiesiog tikėjausi, kad tu labiau prie štangistų...

– Taip, Šiauliuose yra tokių, kur tik snukius daužyti temoka. Jie ir bus atpirkimo ožiai, o Svarainis pasistatys dar tris dvarus. Ai, gana čia filosofuoti – faktas yra kaip yra. Jeigu kada bus kitaip, aš tik pasidžiaugsiu. Aš rimtai norėjau žaisti krepšinį, bet to turbūt nori pusė Lietuvos paauglių. Žinok, iš pradžių aš dirbau autoservise. Mane tiek užkniso, kad išėjau dirbti apsauginiu į striptizo klubą. Ten tiesiog susipažinau su savininku – panašiu į Svarainį. Viskas taip gavosi. Aš neplanavau savo kriminalinės karjeros nuo aštuntos klasės...

– Atsiprašau, aš nenorėjau... Mane tiesiog mokė: būk sąžiningas, sakyk tiesą, būk darbštus – ir viskas bus gerai.

– Mane mokė panašiai. Bet kas iš to... Tiesiog mes esame tarp laisvės, anarchijos ir stabilumo. Bet jeigu mes tiesiog dirbsim, tylėsim ir melsimės – rimtai, liksim ubagais. Aš nepykstu ant tavęs, šita kalba pasisuko visai ne į tą pusę...

Rolandas iš kuprinės ištraukė cigariukų ir žolės maišelį. Greitai skutimosi peiliuku perpjovė cigarą – iš cigaro odos greit susuko stambų kasiaką su šiek tiek tabako.

– Ai, parūkom. Gana tų kalbų. Čia ne koks mėšlas – pats auginu, viskas tip top.

– Ok, seni, atleisk. Nenorėjau pasakyti, kad tu durnas ar ką... Tu – nestandartinis žmogus.

– Galima ir taip pasakyti.

Rūkėm. Žmogum ant sofos. Radijas grojo džiazą. Nusprendžiau neklausyti žinių – vienas erzelis ir nemalonumai. Geriausia patylėti...

– Žinai, Simai, aš mokyklos laikais skaičiau tokią knygą... Vienu žodžiu, žmonės išrado robotus, bet ne karinius – tokius pagalbininkus. Jie dirbo sunkius darbus statybose, fabrikuose. Vieną dieną – pist – vienas robotas išmoko tapyti paveikslus, kiti robotai išmoko žiūrėdami į jį. Tada mokslininkai sumąstė: reikia išbandyti, ką jie dar gali išmokti. Trumpai tariant – jie išmoko muzikos ir viso kito. Vynis tame, jie toliau padėjo žmonėms, nebuvo Skyneto. Per šimtą metų robotai gavo teises, patys sau davė vardus ir naujas profesijas. Esmė tame – žmonės nebeturėjo ką veikti. Visi darbai padaryti, pinigų yra. Toj istorijoj įvedė karminį atlygį – gerai elgiesi, gauni pinigų. Tai va, jeigu aš gyvenčiau tokiam pasaulyje – tai auginčiau šunis ir gyvenčiau prie ežero...

– Bet tokio pasaulio nebus.

– Taip. Nebus. Tai va – mes tiesiog toliau suksimės, kol galėsim.

– Bet žmogus be darbo ir tikslo irgi kažkoks dekoratyvinis.

– Taip. Bet laisvas nuo visko. Tikslą galima turėti ir be darbo. Klausimas – kokia žmogaus vertė visame tame... Jeigu galima – permiegosiu svečių kambaryje. Jaučiu, kojos neklauso.

– Aš abejoju, ar atsistosiu nuo sofos...