Skulptūrų haremas

Dėl abipusio susitarimo ir sakramentinio antspaudo (Can 983 § 1), galvojau šiai medžiagai nebuvo lemta būti paviešintai ilgoką laiką, net pasibijojau, kad man teks mirti anksčiau nei šių atsiminimų autoriui, bet Dievas yra maloningas ir jis, be abejo, atsižvelgė į man pavestą užduotį, kuri turėtų apšviesti publiką. Tik po vienerių metų mane informavo, kad autorius numirė nuo neurologinės ligos savo kameroje. Neatsitiktinai tą lietingą rugpjūčio sekmadienį, pas mane apsilankė penitentas, kurio idėja buvo parašyti šiuos memuarus. Tada ir supratau, kodėl mūsų Viešpats pakvietė mane repatrijuoti į Lietuvą ir kunigauti kaip kapelionas miškuotame Vytautburge. Nusidėjėlis, įkvėptas Donatelo šarvuotojo šventojo ir apsilankęs pas mane, kentėjo nuo ydos, kurią mes kunigai vadiname luxuria contra naturum, o šiūdienų psichiatrai turi jo atvejui specifinį terminą - agalmatofilija arba pigmalionizmas. Šis izmas primins apsišvietusiam žmogui Pigmaliono ir Galatėjos mitą. Skaitytojas netruks susiprotėti, kad autorių apsėdo šio pagoniško skulptoriaus dvasia, reikia būti dvasiškai aklam, kad neįžiūrėtum demoniškos įtakos. Tebūnie tai testamentas, parodantis, jog dvasininkų perspėjimai ir mokymai pastaruosius du tūkstantmečius nėra - kaip kiti mano - tušti žodžiai. Ar neklydo užmirštasis Peruvičino? Kad ir kiek morališkai yra metastazavusi asmens yda, nuo jos pagyti per vėlu yra tik požemių karalystėje, kur vieninteliai „vaistai” yra analogiški kraujo nuleidimo praktikai, tiktai niekas nebando jų užmaskuoti „medikamentų” etikete. Kad nebūtų pabloginta atgailautojo reputacija, tikras jo pirmas vardas nebus atskleistas, nors pats jis tam neprieštaravo ir net atsiuntė savo rankraštį su savo pilnu vardu. Jei skaitytojas nesupyks dėl mano pastabos - perskaitydamas pasakojimą septynis kartus manau atradęs subtiliai paslėptą jo pavardę ir tai daugiausia, ką aš galiu pasakyti apie tai smalsuoliams.
Kapelionas kun. Josephas Bišopas

1.

Engrasiško baseino aplinkos fragmentai, osmaniškos tulpės; negyvos, bet menininkui gyvai atrodančios odaliskos, gyviau nei jam nepastebimos iksodinės erkės; skandinaviškos undinės, nenorinčios tapti žmonėmis; pakankamai tolima ateljė, jog žaviosios nebūtybės nebūtų priešais savo kilmės vietą, o priešais kūrėjo savo akis. Visa tai - Vytautburgo šilelio rūmuose, kurie priklauso sultonui Džepetui. Iš kur toks seralis didingas, kokie vėjai atpūtė pasakišką stalių čionais ir kodėl? Gėrybių jis nepaveldėjo, bet ką jis sukūrė, tai jį užbūrė. Vis dėlto, menininkas nepradeda dievinti meno tik pats kažką sukurdamas, jei anksčiau nėra susidūręs su pirmaisiais aistros tvinkčiojimais ir sultonas nestatytų haremo, jei nežinotų jo malonumų iš patirties.
Aš sėdėjau pilkame sedane, kai regėjau pirmuosius anksčiau negirdėto pietryčių Lietuvos miesto vaizdinius. Vykstančio miško gaisro kvapas neleido man užmiršti mano buvimo čia priežasties. Nuo septynerių metų turėjau palikti Naująją Angliją dėl miesto, kuriame gyveno teta, vadinamu Vytautburgu, kur kalnai kelmuoti ir pakalnės nuplikę. Mes būtume tikriausiai pasilikę, jei ne atsitikimas, sugriovęs bet kokias viltis likti tenais. Buvo paskutinė mano mokslų diena katalikiškoj mokykloj, manęs parvažiavo pasiimti atgal į mūsų rančos stiliaus namą, kurį tėvas nupirko pigiai iš draugo. Praėjus beveik dešimtmečiui, jis degė tarsi trūkčiojančios pasmerktųjų kojos, o mes tai stebėjome kaip Dantė ir Virgilijus Botičelio piešinyje. Apie gaisro priežastis žinau tiek pat kiek apie velionio prezidento namo užsidegimą Klivlande.
Abu tėvai nusprendė, kad grįžti į Tėvynę laikinai būtų palankiau nei pasilikti. Nei vienas iš mūsų grįžo dėl skirtingų priežasčių, Amerikoj lik tik du broliai, su kuriais turėjom tik bendrą tėvą. Pasak atminties, vienas iš jų buvo geranoriškas vaikinas, o kitas „patologinis melagis”, pavartojant tėvo žodžius. Tėvas apgaudinėjo savo pirmąją (arba antrąją) žmoną su vaikų sesele, kuri po skyrybų netrukus pastojo ir pavadino savo kūrinį Juozapo vardu. Atsirado ir sesutė Alisa, gimusi jau Vytautburge, tačiau anksti mirusi nuo tymų. Nepaisant iš išorės niūriai atrodančios šeimyninės padėties, aš niekada nepatyriau didelių problemų. Tiesą sakant, mano vaikystė buvo laiminga: buvau sveikas vaikas, paskiepytas nuo visų ligų (išskyrus nuo erkinio encefalito, jei Mnemosinė manęs neapgaudinėja), mokinaus šiek tiek geriau nei vidutiniškas mokinys ir svarbiausia tai, kad praleidau ją taip, kad galėčiau ją kartoti miriadus kartų, jei gyvenimas neturėtų stadijų.
Ankstyvais paauglystės metais susivaidijau dėl piniginių skolų su kiemo berniukais. Vienas krito nuo smūgio į kepenis (Da Vinčis turi jiems tikslius brėžinus, smūgiavau tarsi aš juos būčiau iš anksto žinojęs, bet sąmoningai aš ten nesitaikiau), kitas pabėgo. Saugu spėti, kad jis mane įskundė. Tėvai man paskyrė vieną iš savo švelnių bausmių - atlikti vadinamą „socialinę veiklą” pasirinktoje institucijoje. Jų sąraše buvo tik viena, kuri bent truputėlį sužadino man įdomumą - Vytautburgo meno muziejus. Jo architektūra priminė Kauno modernizmo stilių. Užsirašiau savanoriauti savaitę, buvau priskirtas skulptūrų sektoriuje. Iškentėti savaitę tris valandas kiekvieną dieną man buvo priimtina. Negalėjau tikėtis nenuobodaus darbo kaip berniukas be talentų ar kitokių gebėjimų, galinčių prisidėti prie bet kokio muziejaus. Teko valyti visokių dalykų, nuo nei vieno negalinčių sudominti iki šlykštesnių, pavyzdžiui humusą su slieko dalimis, šviežią ir nešviežią kraują, sriubinius vėmalus ir taip toliau. 
Atėjo ketvirta darbo diena, mano „visuomeninė tarnyba”, kaip sakydavo motina, ėjo į pabaigą. Artėjant nemėgstamo dalyko pabaigai, mano motyvacija smukdavo, tad beveik neprisistačiau į darbo vietą. Išgelbėjo mane prievarta dėl kurios aš ateityje buvau ypač dėkingas. Sugrįžęs į muziejų pastebėjau naujai pridėtą skulptūrą. Kadangi tuo metu vyko tradicinė modernaus meno šventė, daug žmonių būriavosi prie kūrinių, kuriuos jie laikė „šedevrais”, nors ir tai būtų antrarūšiai kičai. Ką aš regėjau nesudomino nei vieno man stebint. Dydžiu nepasižyminti skulptūra (ne figūros dydžio, tačiau nesiekė suagusio žmogaus vidutinio ūgio) vadinosi „Zerintija”, o jos autorius - Dikas Kazakovičius. Ji vaizdavo dailiosios lyties atstovę su neįprastu koloritu ir sparnais. Jos užpakaliniai sparnai turėjo po šešis kraujo spalvos taškus ir tiek pat jausvų per vidurį. Torsas plonas, tačiau žeromiški sėdmenys sudaro įspūdį, kad tai labiau kandis nei dieninis drugys. Tik vėliau sužinojau, kad šio tikrojo šedevro autorius buvo entomologas, kuris norėjo įamžinti savo porūšio atradimą. Tai vienintelis jo žinomas darbas, kurį atliko ne moksliniais tikslais, o meniniais. Bet man tą akimirką jo genezė nerūpėjo, aš nieko nebegirdėjau, man atrodančiai lėtu tempu varvėjo prakaito liaukų sekretas, veidas tapo rausvutėlis kaip Jos dėmelės, prasidėjo psichogeninis širdies plakimas tarsi sirgčiau hipertenzija. Mano vaikiškas protas suprato, kad tai ligos simptomai, tačiau bręstantis aš priėmė tai kaip palaimą. Tai liga, kuri vitalizuoja ir kartais nužudo kaip Prusto Bergoto atvejyje, kai jis išvydo „Delfto peizažą”. Aš mirties nesulaukiau, Giltinė nenorėjo manęs matyti mirštančio laimingo.
Tapau toks išsiblaškęs darbe, kad tapo sunku lankytojams ir personalui nepastebėti keistų pokyčių mano elgesyje. Aš pastebėdamas jų įtarumą, fantazavau kaip jie mane išmes iš darbo dėl „planavimo pavogti muziejui priklausantį turtą”. Baigdamas bausmę jaučiau ir palengvėjimą ir širdies graužimą. Ieškojau prieglobsčio poezijoje, rašiau eilėraščius apie Zerintiją, bandžiau ją piešti, jog neužmirščiau jos atvaizdo. Kas trečią naktį mane aplankydavo Hipnas, kuris aprūpindavo mane sapnais, kuriuose aš pavogdavau skulptūrą ir gyvenau su ja vedybinį gyvenimą tolimojo saloje, jei nepagaudavo policija. Tik tada suvokiau savo meilės „nenormalią” prigimtį, tai nieko nebuvo panašaus į mano motinos ir tėvo santykius. Žinoma, tai galėjo būti tik vienas nekaltas incidentas, fazė, kuri baigtųsi kitą mėnesį. Vis gilesnis smalsumas apie kitas skulptūras įrodė, jog apie mano kazusą to buvo negalima pasakyti. Bibliotekoje ėmiau beveik viską, kas siejosi su skulptūra, tad žinoma mačiau ir neptrauklių kūrinių (kas būdinga žmogui su rafinuotu skoniu), bet atradinėjau daugiau šedevrų, kurie sukeldavo familiarius muziejuje patirtus jausmus. Kadangi vaizduotė lakėjo, tik stebėjimu nebesitenkinau. Man pačiam ateinant idėjoms, aš pradėjau domėtis meniniu kūrybos procesu, kuris turėjo šitiek daug laiko atimti. Mano tėvas, meno istorikas, buvo imlus man padėti (jo nuomone aš turėjau „prisidėti prie visuomenės” imdamasis tokios veiklos) ir net sutiko pastatyti man dirbtuvėlę Jogailiškių kaimo name, kurį iš pradžių planavo parduoti kaimynams, supirkinėjantiems žemę. Mokiausi kurti iš visų įmanomų medžiagų, bet leiskite, skaitytojai, man prieiti prie įdomesnės proceso dalies - įkvėpimo šaltinių ieškojimo, nes be įkvėpimo joks šedevras nėra sukurtas.
Prieš savo tryliktąjį gimtadienį (tai įvyko ir prieš darbą muziejuje) už sutaupytus pinigus nusipirkau fotoaparatą „Tomas”. Tada aš įsivaizdavau, jog tai bus gera galimybė susirasti naują hobį. Nepraėjo net savaitės ir jau mečiau fotografiją, tad aparatas buvo pasmerktas apdulkėti ir nebeišvysti natūralios ar dirbtinės šviesos. Dar net nepradėdamas skulptūros, aš piešdavau nepažįstamų moterų eskizus, kurias sutikdavau atsitiktiniausiose vietose: autobuse, parke, prekybos centre, restorane et cetera. Tai buvo mano modeliai be sutikimo, vis dar matau jų veidus, kai peržiūriu senąsias dėžes; štai kuo Džepetas galėjo slaptai didžiuotis, kai jo bendraamžiai girdavosi išsaugoję pirmuosius meilės laiškus!  Ne visada pavykdavo sulaukti modelių ramioje būsenoje, todėl pagaliau supratau kokią prasmę reikėjo suteikti mano seniai nupirktam objektui. Kaina to akivaizdi - jo naudojimas reikalavo atsargumo. Kas gi atsitiktų man, jei auka suprastų esanti auka? Godivos neturėjo teisės sužinoti apie mano egzistenciją.
Menu akimirką, kai radau mane vienintelį sudominantį straipsnį „Vytautburgo” laikraštyje. Mano laimei, tuomet rašiau dienoraštį ir nusikopijavau straipsnio įžangą, jei netyčia jį pamesčiau. Antraštės nenusirašiau, bet bandysiu kuo tiksliau ją atkurti: „Patraukliausi 15-35 metų vyrų bruožai pietų Lietuvos apylinkėse anot mokslininkų”. Jame buvo išvardytos fizinės ir „psichinės” charakteristikos ir smulkiai paaiškintos. Tegu tekstas kalba pats už save be:
„2003 m. sostinės gydytojai estetikai ištyrė, kokie vyriškos lyties bruožai, ypatingi asmenims nuo penkiolikos iki trisdešimt penkių metų, yra labiausiai patrauklūs panašaus amžiaus moterims. Jie išskyrė šešis svarbiausius: aukštas ūgis (aukštas skaitomas bent nuo 179 centimetrų), šviesios akys (mėlynos arba žalios), platūs pečiai, sveikas kiekis optimizmo ir pasitikėjimo savimi, atletiškas sudėjimas ir meniškumas, bet mokslininkai tvirtina tai yra tik tretinės svarbos”.
Įprastai aš neteikiau ypatingos reikšmės straipsniams, kad ir ką rašytų, bet tada kokia gi viso šito prasmė? Aš pažvelgiau į veidrodį ant židinio ir pamačiau save angies akimis, savo amžiui raumeningą, šimtas aštuoniasdešimt trijų centimetrų. „Taip, - sakė Juozapas, - taip turėtų atrodyti menininkas. ” Ir jam neliko kitos išeities nei sugrįžti prie minties pradėti tokius santykius, kokie buvo tarp tėvo ir mamos. Tai pirmasis, kurį prisimenu, pokytis mano metodikoje. Prieš tai, kad nupiesčiau intymesnes moters dalis, klioviausi trimis žmogaus anatomijos vadovėliais ir pornografiniais žurnalais (turėjau juos vien tik dėl to tikslo).
Iš karto žinojau savo taikinį, tiesą sakant pats buvau taikinys, bet tai aš, kuris su savim turėjo prerogatyvą paleisti strėlytę į didžiąją širdies veną. Nors ji nenutuokė, jog jai teks Viktorinos Luizos Mėran rolė, ji, kaip matysime, priims ją natūraliai be pasipriešinimo.
Pristatau jums Ciporą - nuobodžią, sentimentalią, maneringą ir kuriai esu sukūręs dar šimtas penkiasdešimt niekinamų epitetų, mergšę, kuri turėjo garbės tapti mano pirmuoju oficialiu modeliu ir tai vienintelis vaidmuo, nuopelnas turintis reikšmę. Be abejo, ji mano pirmoji ir „mergina”, be to nebūčiau pasiekęs tikslo, o jei jo nebūtų buvę, tai apie jos būvį nė trupučio susimąstyčiau, moterys kaip ji buvo tik priemonės būtinos kūrybiniam procesui. Cipora - ne mūza, o būsimos mūzos prototipas. Aš kritikavau jos asmenybę nepaminėdamas, kodėl ją pasirinkau, kodėl ji turėjo tam garbės? Neslėpsiu - net pats jos vardas yra mano jai duotas. Įžvalgus skaitytojas tikriausiai pastebėjo, kad aš galimai norėjau pagerbti Botičelio vaizduojamą religinį veikėją. Prieš mano įkalinimą aptikau, net nenorėdamas, jos eskizą, iš kurio susidariau įspūdį, kad ji keistai atrodė panaši į moterį iš „Mozės išbandymų”. Būtent jos tokia išvaizda patraukė mano dėmesį, bet nederėtų visiškai tapatinti jos išvaizdos su Botičelio Cipora - jinai svėrė maždaug dvidešimt kilogramų mažiau, pasižymėjo bereniškais dantimis ir smulkesniomis rankomis. Įspūdis visiškai naujas, jos vardas bus paskutinis priedas prie šio darbo, kuris kaip išaiškės, nepateisino šešiolikmečio menininko lūkesčių.
Aš ją pažinojau anksti, nuo dešimties metų, kad ir mažai bendravome. Savo žingsniais rizikavau platesnių santykių nutraukimu, kadangi mus siejo nebiologiniai giminystės ryšiai - ji tėvo draugo dukra. Viena iš brangiausių patirčių kalėjime, kurių visiškai nesitikėjau, buvo ledų dalinimas valgykloje tarptautinės ledų mėnesio šventės progai. Pasirinkau skonį be atodairos, džiaugdamasis, kad išvis gavau valgyti tokį desertą. Liežuvio galiukui prilietus ledą susijaudino pojūčiui, o pirmasis gabaliuko atsikandimas išsprendė problemą dėl kurios aš kankinaus pusantro mėnesio. Nušvitimas pagaliau man leido grįžti prie rašymo. Pradėdamas eiti pas Ciporą „rimtus santykius” užmegzti, buvau priverstas sustoti sekundėlei, kai savo dešinėje pastebėjau ledainę su gražiais neoniniais užrašais ir iš kurios sklido kvapai, kurie kaip nuvokiau, įamžins mano žygį pas merginą. Nedvejodamas nusipirkau mėtų šokolado ledus (mano mėgstamiausi) už nepigią kainą, nuėjau suvalgyti jų ant tolimo parko suoliuko ir vėl grįžau prie užeigėlės, kad kompensuočiau savo vėlavimą šokoladiniais (jos tikras vardas man asocijavosi su karamele, bet tokių ledų ten nepardavinėjo) ledais. Man juos įteikus, ji papasakojo galimai išgalvotą sapną apie romantišką riterį, daviusi jai „rusvas rožes”, kas pastūmėjo ją prie teorijos, kad sapnas buvo pranašiškas. Susitikimas įtikino mane, kad jos karameliškas vardas neprilygo jos asmenybei; būdamas su ja jausdavais tarsi valgydamas tamsų šokoladą.
Po savaitės pavyko paskirti naują susitikimą mano kūrybiniams tikslams realizuoti. Puiki diena veikti be išorinių trikdžių - buvo savaitgalis, tėvai ilsėjosi kaime. Mirusios sesutės lovą užrezervavau pirmajam modeliui. Ne todėl, kad nenorėjau paliktų įkalčių ant mano ar tėvų lovos. Kad ir keista, Alisos lova beveik tobulai atspindėjo lovą iš vieno Ticiano paveikslo, kurio skulptūrinį pastišą kesinaus padaryti. Laimikį, kurį suviliojau, aišku, labiau domino atlygis nei pats pozavimas, kas suprantama ir leidau sau visų pirmą patenkinti Ciporos įgeidžius.
- Na, tai kur ta lovytė, menininke? - paklausė ji, nesutikdama leisti savo pilkšvoms lazdyno akims sutikti mano veido, tik periferiškai matydama mano viršutinę liemens dalį ir sutelkdama didžiausią dėmesį kambarių dekoracijoms, prašmatybėmis, grožėdamasi tuo, kas teisingai gali būti vadinama mano seralio pirmtaku.
- Štai čia, madmuazel ateities supermodeli. - ir net nespėdamas savo smilium tapti jos žvilgsnio gidu, ji iškart įšoko į tamsiai raudoną lovą su balta paklode ir pagalve, kurioje ji pradėjo maivytis, kol pagaliau natūraliai atsilošė kaip Manė „Olimpija” ir gundė vien tik akimis be jokių rankinių gestų, kuriuos ji taip mėgo. Kas ją taip pakeitė? Aš paėmiau jos švelnią mažytę kairę ranką, taip parodydamas, kad priėmu jos kvietimą; paglosčiau jos šviesias plaukų bangas, bet jos tuometinis komunikacijos organas sureagavo į tai tarsi man sakytų: „nustok žaisti”. Akimoju pakeičiau savo žaidimo stilių, jau įkaitęs husariškas ietis taikėsi nukreipti savo vyrišką energiją į mergelę, kuri jau išgyveno tai anksčiau mįslinguose sapnuose. Tas aktas nuėmė sapnų mįslės šydą; už nugaros stovėjo raudonmedžio stalas, ant jo gulėjo laikrodis, kurio strėlytės susilygino su husaro ieties kryptimi. Dėl šio įvykio neliko kito pasirinkimo nei suteikti gyvoms moterims „pusdeivių” titulą. Kai užeidavo noras griebtis paliatyvų, subliksėdavo tos akimirkos prisiminimas, tad vaisto pasirinkimas visada buvo aiškus be recepto iš gydytojo, tačiau aš neturėjau abejonių, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai neturėjo reikšmės. Ne visi pirmąkart užburti žmonės lieka su aberacijomis, bet žmogui nesuprantamos Moiros pavertė tai mano prigimtim, kad net gražiausioji moteris neprilygs savo patrauklumu skulptūrai, paremtai jos portretu. Aš norėčiau iš karto atsiriboti nuo man nieko nereiškiančio graikų mito apie skulptorių Pigmalioną. Kitaip nei jis, niekada negeisčiau, kad mano kūriniai tapti gyvi žmonės.
Džepeto ietis ir laikrodžio strėlytės vėl pasiskirstė netolygiai, pirmasis pasitraukė atgal, pastarasis ėjo į priekį, atsisveikindamas be atsigręžimo. Ieties vietą turėjo pakeisti pieštukas, paslėptas nuo mergelės stalčiuje, padaryto iš artimo miško pušų. Klausiau savęs ar ji iškentęs buvimą pastovioje pozicijoje po tokios, akivaizdžiai, ją išvarginusios veiklos. Mano elementarus susipažinimas su jos kūno kalba leido įskaityti kažką panašaus kaip: „Neturiu kito pasirinkimo”, bet joje buvo matyti ir pasitenkinimo savimi, pasididžiavimo, kad kažkas ją „išpopuliarins”. Šito, kaip pastebėjau, ji tikėjosi ir ne visai laikė tai neįprastu įvykiu, matyt ji džiaugtųsi labiau, jei aš būčiau buvęs jau žinoma žvaigždė, o ne vietinis Vytautburgo mėgėjas. Juozas psichologas sakytų, jog toks ankstyvas nusivylimas merginų asmenybėmis buvo vienas iš pagrindinių faktorių, neleidžiusių seksualinės patologijos progresijai kelio užkirsti.
Žinojau, kad poeskizinis procesas bus sunkus ir ilgas; tik kai pradėjau jį tas faktas man tapo tikroviškesnis, iš pradžių tai buvo tik teoriniame lygmenyje, o praktika parodė, kad „ilgas” iš tiesų reiškia „ilgas”. Jis ne ilgas todėl kad mažai ir retai dirbi, o todėl kad kiekvieną dieną vis perdirbi ką padarei vakar. Tinginiui užtrunka metus baigti savo darbą, tačiau galutinis rezultatas yra netobulas, nes jam niekada neateina į galvą pataisyti to ką jis darydavo vienąkart per savaitę ar net mėnesį. Šio ilgumo realybę teko suprasti ne tik man, bet ir asmeniui be kurio skulptūra nebūtų pradėta. Kai jos kaip modelio pareigos buvo įvykdytos, jos pirmoji rolė tapo negaliojanti (to ji nesuprato). Kai kuriam laikui vengiau atvirų pasisakymų, tiesiog pasinėriau į meninę veiklą ir elgiausi taip tarsi ji niekada neišnyko iš mano pasaulio, nes jos eskizas visada buvo mano žiūrimas. Be to, įsitikinimas, kad bus pabaigta molinė skulptūra nustūmė atsiminimus apie ją kaip asmenybę tolyn tolyn. Jie būtų amžinai užsirakinę sąmonės seife, jei ne jos fizinis priartėjimas prie manęs paskutinį kartą. Kai darbas man reikalavo daugiausiai dėmesio tądien, pasigirdo staigus stuksenimas už keliolikos metrų. Šie garsai iškėlė mano vaizduotėje tėvų paveikslus, mačiau juos apsikabinusius, pykstančius, nuvargusius nuo darbo. Jie negalėjo pertraukti manęs tokią akimirką, todėl surikau pusiau šaltu tonu: „Aš tuoj, palaukit sekundėlę! ”. Tai nutildė nuoseklų triukšmą. Po penkiasdešimt sekundžių pasikėliau, pasikrapščiau nugarą, dar nuėjau įsipilti vandens ir pagaliau pasitikti kantrybę prarandžio svečio. Prieš save regėjau jau blausiai atrodančius šviesiuosius plaukus ir akis, kurios nepasikėlė pažiūrėti į šeimininką; tai jos rankytės, kurios inicijavo veiksmą, manosios rankos iš jų buvo priverstos perimti rozmarinus, našlaites ir sinavadas.
- Kas čia? - nesuprasdamas jos atėjimo priežasties, vietoj to, kad aiškiai paklausčiau ką ji čia darė, paklausiau apie jos dovanas, nežinia dar kam skirtas.
- Tavo mamai ir tėčiui… - nieko nelaukdama čiupo mano petis savo rankytėmis ir pabučiavo skruostą kaip Jėzaus suėmimo epizode, nutapyto Baroko meistro Karavadžo.
Aš svarsčiau iš anksto kaip aš ją įsileisiu vidun, kam aš nebuvau pasiruošęs ir būčiau norėjęs tai atidėti kitam laikui, jei ji reikalatų praleisti laiką kartu, bet nei vienas mano numatytas scenarijus įvyko. Ji nubėgo iki lifto, jos nelaimei vis dar ją regėjau, nes ji buvo priversto jo laukti. Dėl savo nuostabos nedrįsau jos pasigauti ir pasiteirauti kokia buvo šio netikėto ir trumpo prisistatymo prasmė.
Artėjo Joninės, pagaliau galėjau kuriam laikui atsipūsti. Kelių mėnesių procesas parodė mano silpnąsias vietas; mane labiausiai erzinantis trūkumas buvo nesugebėjimas adekvačiai nulipdyti kaulinio dubens dalies, dėl to laikiau Ciporos skulptūrą tragedija. Ištiko dar kita tragedija, nors mažesnio sunkumo, vis tiek ją svarbu čia paminėti. Iš tikrųjų, ji dar ankstesnė nei kūrinio baigtis (nekalbu apie jos sunaikinimą, bet apie kūrybos finalinio etapo pabaigą), tačiau pasiekusi mano būgnelį santykinai vėlai. Vieną dieną, pietaujant su tėvais, tėvas pranešė, kad rytoj jo nebus namuose X valandas, kadangi išvyksta į draugo dukros laidotuves. „Prisimeni tokią? Šauni mergina buvo. ”- klausė, įsitikinęs, kad manau niekada negirdėjęs tokio vardo savo gyvenime. Mano ir Ciporos „romantiniai” santykiai liko nežinomi mano ir jos tėvams. Negalėjau vaidinti tarsi manęs tai visiškai nepalietė, juk išties praradau modelį, kurį dar galėjau panaudoti (tai neįvyko ne dėl mano kvailumo, o neapgalvotumo), taigi paklausiau: „Tai kaipgi ji mirė? ” Nuo ko galėjo pasimirti jauna panelė, kurios sveikatos profilis pastoviai didžiavosi neturėdamas jokių rūpesčių keliančių įrašų? Surasti jos lavoną ir palikti jį tėvų valiai truko keturias dienas. Save pradanginti jinai pasirinko vieną iš retesnių metodų, statistiškai jis buvo devintoje vietoje tais metais (bent jau taip tvirtino mano skaitytas straipsnis). Oficiali medikų diagnozė - hipoksija. Stoiškai sureagavus į tėčio paaiškinimą, buvau paklaustas ar nenorėčiau vykti kartu. Tiesa, kad turėjau susikoncentruoti į mokslus, kaip priminiau jam, bet tokios dingsties nebuvimas nieko nebūtų pakeitęs. Lavono grožis yra amžinai miręs, mano netobulai gavęsis kūrinys pranoko jį dvidešimt kartų, dalyvauti šermenyse nereikėjo, kad tuo įsitikintum.
Iš tolo girdimas susižeidusio vaiko verksmas tapo mano dėmesio centru, jis mane nukėlė į Ciporos laidotuves, kuriose regėjau save verkiantį su visais kitais, nors ir dėl skirtingų priežasčių buvo suaktyvinta mūsų ašarų liaukų veikla.
Jos molinė skulptūra, kuri netyčia tapo jos įamžinimu, privalėjo būti sunaikinta, tokio ji nenusipelnė. Pagaliau bent kartą pasijaučiau kaip pasakoje - atrodantys pagrindiniai įvykiai dėjosi kontrapunktiškai palankiame laiko tarpe. Už savaitės pagal planą mūsų šeima ruošėsi išsikraustyti iš buto į prieš metus nupirktą namą. Susiradau tėvų sandelyje dėžę, pakankamai didelę, kad galėtų sutilpti mano skulptūra, taip pat pasiėmiau uždarų porų polietileno medžiagos. Liko tik logistinė užduotis. Nors dar nebuvau įgijęs vairuotojo teisių, žinojau pakankamai teorijos ir turėjau praktinės patirties, kad vežčiau „karstą”, kuriame gulėjo niekad negyvenęs objektas. Privažiavau prie ežero, kurį kasdien per langą matydavo Cipora. Skyriau dvi minutes apmąstyti kokios spalvos ji galėjo jį matyti, nes deja pats neįžiūrėjau nei vienos spalvos jame, vienintelis dalykas, kuris suteikė jam spalvingumo buvo plaukiantis pasroviui gėlių vainikas. Paskubėjau išimti dėžę iš bagažinės su viltimi, kad ji seks jį, tačiau jų kryptys išsiskyrė.

2.

Praėjo trys dienos nuo to laiko, kai mano žmona Ernestina pradėjo prie manęs kabinėtis, ragindama parduoti mano mylimas skulptūras prie kurių aš neleidau niekam prisiartinti, net pažvelgt viena akim sekundei. Jos tokį elgesį paskatino minimaliai kebli finansinė situacija, kurią buvo galima išspręsti be tų kūrinių pardavimo. Tą aš žadėjau jai ir, žinoma, savo skolintojui Laimiui, kurio dėka pilnas seralio pastatymas įvyko sparčiau nei būtų buvęs, jei laukčiau, kol pakankamas pinigų kiekis bus sutaupytas. Su manim sutiko finansų patarėjas per kurį susipažinau su Laimiu. Su mokesčiais sekėsi puikiai. Ernestina, ilgakojė ir keturiais metais vyresnė moteris, mane labiausiai sudominusi savo turtais, nebebuvo tokioje pačioje padėtyje kaip pirmaisiais penkiais vedybų metais. Paaukodama savo turtus dėl manęs ji tikėjosi šlovės, pelnytos mano šedevrų apie kuriuos pasklistų žinia visame pasaulyje. Abipusių mainų dingimas, kuriais buvo paremta mūsų meilė, sukėlė pirmasias nesantaikos bangas praėjus šešiems metams po vestuvių (jos įvyko dešimt metų po išsikraustymo iš buto, kuriame praleidau didžiąją dalį vaikystės).
Prašom užeiti į mano legendinę palėpę, kurioje slėpiau taip savo meilužes. Jūsų kairėje, tik užėjus į vidų lipant kopėčiomis, stovi drabužių kabykla. Jei ant jos nieko nekabėtų, jūs tikriausiai būtume nelauktas svečias. Atėjus į vidų su batais geriau juos nusimauti, kad nebūtų išpurvintos maumedinės grindys. Užmiršdamas pasiimti savo kroksus arba šlepetes, visada būdavau priverstas leistis žemyn ir sugaišti dar penkias minutes. Ir skulptorius ir sultonas privalo būti švarus prieš atliekant čionais planuojamos veiksmus, abudu jie yra menininkai savaip. Kadangi nesu gidas ir esu atrankus asmuo, vietoj to, kad supažindinčiau skaitytojus su visais numeriais, parinkau penkis ekspozicijos modelius, kuriuos laikiau savo mėgstamiausiais. Pagal tam tikrą tvarką, pristatau jums šiuos eksponatus:
Rodolfa
Idetė Teresaitė
Kristi
Ifiklė
Simonetė
Pirmas mėgstamiausias mano šedevras, kurį lankytojas pamatytų, darant prielaidą jis nežiūrės nuo galo iki pradžios, būtų Rodolfos atvaizdas, pats kūrinys yra alternatyviai vadinamas „Rodolfos nusinuodijimas antraksinu”. Nuėmus apdangalą nuo jos kūno, stebėtojas pamatytų kažką panašaus į Žeromo Tanagros fizionomiją. Kaip visi čia mano aptariami eksponatai, ji buvo padaryta iš marmuro ir turėjo dirbtinę golfo skylutę užpakalinėje dalyje. Ši skulptūra išsiskiria iš kitų tuo, kad buvo paremta mano senos apysakos fragmentų. Paskutinioje dalyje, eponiminis personažas Rodolfa nusinuodija antraksinu - nuodais, kurie sukelia juodligę. Einant toliau, už keturiolikos metrų dešinėje prie lango, kur anksčiau stovėdavo rašomasis stalas, laukia antroji mano favoritė. Ji vienintelė turinti pavardę, kuri buvo suteikta garsiajam Balthuso modeliui atminti, tačiau neklyskite - jos išvaizda nieko neturinti bendro nei su Terese nei su Liudviko XV mažąja meiluže; trys sukubės yra jauno amžiaus, tačiau Teresaitė yra beveik pilnai sužydėjusi. Jos pirmas vardas yra pirmosios balsės poslinkio padarinys. Toliau, pasukus į kairę ir kelis metrus į priekį išvysite detektyvų parodijos šedevrą - „Žmogžudystė Maximoje”. Šaškių didmeistris - Robertas Paferfišeris prisivilioja Kristi į „Maximą” nakties metu, kur ją planuoja pasmaugti sueities metu, tačiau jis miršta vietoje nuo retos venerinės ligos ir dėl to krinta kaltė ant Kristi. Žinoma, tokio pasakojimo niekas neįžvelgtų, tačiau galime matyti Kristi gulinčią ant nugaros su sanguliautojos išraiška. Judam prie man artimesnės vietos. Kad ir koks sutapimas, ta vieta yra ir tiesiogine prasme artima - priešais Kristi. Ifiklė įkūnija mano pirmojo susižavėjimo objektą, tai durys vėl į vaikystę sugrįžti. Tai yra taip pat mano puikiausias mėginimo atkartoti kažkieno kito darbą. Etimologija ir entomologija - du skirtingi dalykai, nepaisant aliteracijos, tačiau abiejų mokslų entuziastai supras kas čia per darbas, tik jiems ir yra tai lemta. Kol jie aiškinsis mes aptarsime paskutinį demonstracijos objektą. Nors asmuo, kurį jis vaizduoja, buvo man mylimiausias ir ištikimiausias modelis, kurdamas skulptūrą rėmiausi tik jos nuotraukomis, o ne jai gyvai pozuojant. Vadinau tai tyliuoju privačiu atsidėkojimu. Gališki raudoni plaukai, Baltijos gintarų atspalvio akys, smėlio laikrodžio formos figūra - tik pamačius šiuos bruožus žmogus gali surikti: „tai Simonetė! ” Prisiminimai apie patirtus malonumus su Cipora būdavo šilti, bet atkurdamas juos su mano roksolana, reikėdavo išleisti papildomai pinigų ant naujo termometro, kabujosio arti baldakimo. Jos talentas vaidinti statulą (tokia buvo jos artistinė gatvės veikla) jaudino taip mano pojūčius, kad man užaugdavo hesperijos sparnai, nuskraidinantys mane į Eliziejų. Vos užėjęs į hamamą ir pajutęs jo šilumą, išėjimui nejausi potraukio.
Atrodė, jog Ernestina, bent kol kas, galiausiai apsiramino dėl skolų po aršių išbarimų; ar tai dėl išbarimų ar dėl ko kito yra kitas klausimas, mat ji susirado naują veiklą, kurią ji visad laikė nuobodžia ir prasčiokų užsiėmimu, kol jos draugė, Seimo nario žmona, nepradėjo jai pasakoti apie ją. Aš prie jos hobių keitimo buvau pripratęs, sekančią dieną apie tai būčiau užmiršęs, jei Ernestina mane kvietusi su jomis grybauti, nebūtų atskleidusi, kad dalyvaus šioje beprasmėje veikloje ir Laimius. Prieš visus pripažįstu - būna atvejų, kai mano atmintis pašlubuoja kaip koją išsinarinęs šuo, bet jei Ernestina palaikytų draugiškus santykius su Laimiu, apie tai sužinočiau Perkūno žaibų greičiu. Nenorėjau ir savęs apgaudinėti elgiantis tarsi tai mane visiškai nustebino, po ginčų su moterim, baltojo karaliaus karalienė gali pereiti į juodojo karaliaus pusę. Mano rūpestis nebuvo tai, kad Ernestina mane galimai apgaudinėjo, o tai, kad Laimius bando išvilioti iš jos pinigus. Kilo didesnis įtarimas, kai ji pranešė man, jog pasirinkta grybavimo vieta bus Akaridiškių miškas, tai yra Laimiaus poilsinės vietos kaimo priklausančioje teritorijoje. Tai ne paprastas miškas, kuris tiesiog atsitiktinai randasi prie jo rezidencijos, iš tiesų jis priklausydavo senais laikais jo proproseneliui. Grybų rinkimo ekspedicija neturėjo teisės vykti be mano priežiūros.
Atsisakiau nuvykti iš pradžių į Laimio Kreivaburnio valdas. Daviau jam tokią pravardę, kadangi jo „pilyje” kabėjo jo portretas, primenantis Lenkijos kunigaikščio atvaizdo paveikslą. Mes nuvažiavome į mišką, kur buvome priversti jo laukti dvidešimt tris minutes, jei aš teisingai sužiūrėjau savo rankinį laikrodį. Deja, pamečiau jį tame pačiame miške, todėl negaliu įterpti jo nuotraukų, todėl reikės jums nueti į Audemars Piguet parduotuvę ir susirasti žalsvą aštuoniolikos karatų egzempliorių su auksine sagtele. Nebekvaršinsiu skaitytojui galvos prabangių dalykų aprašinėjimais, pataupysiu žodžius bent kol kas tam, ką jūs tuoj matysite. Kitaip nei „Užrašai iš kurmiarausio” pasakotojas, aš artėjau prie to momento, kai mano tikrasis nusikaltimas atsiskleis ir visi turės aiškią idėją, jeigu dar atsitiktinai nenuspėjo, kuo aš nusikaltau. Taigi, kad Kreivaburnis ir moteriškės neturėtų galimybės slaptai komunikuoti, sutarėm, jog visi eisim atskirai, išskyrus jas, nuo kurių, žinoma, vis tiek nenuleidau akių. Miopijos pacientui tai sunki užduotis, tad prisiverčiau save eiti su akiniais, be to pasiėmiau žiūronus ir kamerą. Privalėjau sekti žmones taip kad nors būčiau matomas, manęs nė kiek neįtartų, kad juos seku kiekvieną sekundę. Jei jie nekalti, tai be abejo jiems nerūpėtų, bet jeigu jų išraiškos išduotų, kad tai netiesa, bent vienas įtarimą sukeliantis veiksnys sužlugdytų mano medžioklę. Pagrindinį įtariamąjį, potencialų nusikaltimo prieš mane planuotoją, išlaikyti akiratyje buvo labiausiai dėmesio reikalaujantis uždavinys, bet ir didelė koncentracija nepalengvino jo. Vaikščiojau pusvalandį pametęs skolintoją, paeksperimentavau bėgdamas į tolį tikėdamasis atrasti jį. Gudrus šunsnukis, mano dėmesys taip buvo nukreiptas į Akaradiškių vietinį, jog užmiršau apie savo žmoną. Ji turbūt jau spėjo atiduoti jam savo paskutiniąsias vertybes arba mano, kurias pavogė man nematant! Grįšiu prie mašinos ir jis spaus man rankas tarsi mes jau atsiskaitę. Dėl viso pikto, jei būčiau juos pagavęs in flagrante, turėjau pasislėpęs Ortgies pistoletą tik dėl šito momento. Beprotis įsivaizdavo tarsi tai vyko tą pačią akimirką, kad nusilpusios kojos paklustų smegenims, ignoruojant kiek vandenynių bangų sukels jo perspiracija. Nevertėjo prakaito šis spurtas, visiškai palaužęs mano jėgas ir paguldęs mane ant samanų, ant kurių aš nežinia kiek laiko numigau. Grįžęs iš sapnų pasaulio, supratau, kad man net nereikėjo pasiduoti - žaidimas baigėsi, jei toks išvis vyko. Kaip pasiklydęs žmogus susiradau šaligatvį, pradėjau kelionę atgal prie pradinio susitikimo taško. Ernestina kantriai laukė miegodama mašinoje (turbūt pamiršau užrakinti duris), nesimatė nei Laimio nei jos draugės automobilio. Stengdamasis neprižadinti miegančiosios, patikrinau jos kišenes ir piniginę. Plėšrūnas privertė mane vargti veltui ir dingo be įkalčių.
Bet, kaip jau mane pažįstate, aš nebuvau vienas iš tų, kurie neturėjo kur dėtis, kai reikėdavo paguodos. Mano pačio sukurtos laimės šaltinis slypėjo mansardoje, sultono privačioje erdvėje, kur apsilankydavo tik Priapas perduoti savo pastebimiausio bruožo savybės, kai susijaudindavau išvydęs savo marmurines ir medines meilužes. Ryte po grybavimo viskas pasikeitė, kapsčiausiu po atmintimi bandydamas rasti bent vieną užuominą, kuri atskleistų, kad aš dėl man nesuvokiamos priežasties, suvalgiau nuodingų grybų. Atsiverčiau medicininę fungologijos knygą „Įvadas į mikopatologiją” (iš žmonos lentynos) pasitikrinti apsinuodijimo požymių, deja, mano nevilčiai - mano organizmui tokių trūko. Ar tiesiog negalėjau jų pastebėti, nes tai yra vienas iš ligos simptomų? Palėpė, nors ir nebe ta pati, neišsiskirtų vulgaraus pašaliečio akyse, nes jis neturi menininko nuovokos, kuri pasireiškia spalvingumo kaitos pastebėjimu, kai meilė yra prarasta. Net kvapas pakito, tai buvo įsibrovėlio dvokas, kurį aš prisiekiau susekti.
Nusigavau iki svetainės melodingais žingsniais ant piršto galiukų, surinkau ant stalo esančio laidinio telefono numerį. Buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo padėti išsiaiškinti, kas nulėmė esamą état de fait. Tai mano agentas, kurio dialogo nuotrupos su manim tuojaus taps žinomos kiekvienam.
- Sveiki, atleiskit, jei sutrukdžiau taip anksti, bet pastaruoju metu nesirašiau, kokius darbus parduodu. Ar galėtumėte priminti man mano naujausiai parduotus kūrinius? - teiravausi jo oficialiu tonu, kuriuo buvo sunku natūraliai kalbėti, nebent pasirašydavau iš anksto tekstą.
Jis paminėjo tris pavadinimus, bet nei vienas iš jų priklausė haremui.
- Visi jie buvo parduoti prieš kelis mėnesius. Apie naujesnius pardavimus, kurie nelietė manęs, tai yra apie tuos, kurie nebuvo parduoti per varžytines, nieko nežinau ir negalėčiau žinot, išskyrus tuo atveju, jeigu patys būtume man pranešęs. - jis sakė dar kažką, tačiau mano protas jau nebefiksavo daugiau verbalizmų, nes jam ištarus tą šiurkštų žodį  „varžytinės”, visos mintys nukrypo į tą tariamą įvykį.
- Atsiprašau, jūs sakėt varžytinės? Apie ką jūs kalbat? - bandžiau išlaikyti neutralų balsą, girdėjosi silpni vokaliniai virpesiai iš prasidėjusio susinervinimo.
- Apie vakarykštį jūsų skulptūrų išpirkimą, žinoma. Girdėjau, kad jūs įgaliojote ponią (paminėjo Ernestijos pavardę) leisti joms įvykti. Na, o dabar turiu…
- Palaukit, PALAUKIT! Gal žinot kas išpirko mano kūrinius?? - dabar jau negalėjau nuslėpti savo emocijų.
- Mais oui…visas miestas žino, tai vietinė įžymybė, jūs tikriausiai esate girdėjęs pavardę.
Pavardės, tiesą sakant, anksčiau nebuvau girdėjęs, bet išgirdęs ją iš savo agento lūpų, supratau, kad tai turėjo būti tikriausias filistinas, mėgstantis apsimesti, kad supranta meną vartodamas žurnalistiškas frazes ir teikdamas jam vertę tik su sąlyga, kad jis gali patraukti publikos dėmesį. Tai žmogus, norintis meną paversti savo puella publica ir būti jo suteneriu. Atpažinau jo toponiminės pavardės kilmę lengvai, iš to buvo galima spręsti, jog tai asmuo, kuris tikėtinai laikė save aristokratu. Įsivaizdavau jį su vėpliniais ūsais ir apkūniu sudėjimu. Bet negalėjau neigti, kad jis turėjo gerą skonį. Iš agento sužinojau dar, kad Nalibokas planavo tądien eksponuoti viešai supirktus kūrinius savo dvare. Nebuvo prasmės delsti laiko; jeigu būčiau laukęs, kol viskas bus kruopščiai suplanuota, būčiau netikras dėl jų likimo ir šios abejonės privestų mane prie psichinės mirties, kuri suparalyžuotų mano kūną, atimtų valią tęsti ar pradėti bet kokią veiklą. Jei nepaskubėsi susigrąžinti meilės, per vėlai pradėjęs paieškas neberasi jos.
Niekada anksčiau kaip tą rytą negalvojau taip intensyviai apie Ernestiną. Vien jos miegančios vaizdas kvietė mane užbaigti kronikas tarp mūsų. Net jei ji ir neprisidėjo tiesiogiai prie mano tragedijos, pati jos egzistencija buvo dar viena tragedija man, ji prarado visą tai, kas nuo pradžių man atrodė žavinga. Vakare arba kitą dieną ji sužinotų, jog jos vyras ne tas gerai žinomas menininkas, kurio ji geidė, bet liūdnai pagarsėjęs beprotis. Aš sėlinau prie jos ilgo kūno, kurio nuogumą slėpė tik rausva paklodė, mečiau paskutiniuosius žvilgsnius į ją.
- Ko toks ankstyvas? Stebėjai mane visą laiką, begėdi? - nežinau ar tai staigus pabudimas, moteriška intuicija ar ji tiesiog klausėsi mano žingsnių, bet tai išlaisvino mane nuo aštrios įtampos.
- Išvykstu svarbiais reikalais. Nelauk manęs, grįšiu vėlai.
Įlipau į pilkąjį sedaną, paveldėtą iš mirusio tėvo ir seniai mano naudotą, bet pagaliau atsirado derama proga vėl vairuoti jį Vytautburgo keliais. Aš vėl mačiau vaikystės gėlėtus vaizdinius, esančius arti mano kiemo, kurie išryškėjo tik man patyrus tai antrą kartą. Kelionei įpusėjus išvydau spūsties priežastį - įvykusią autoavariją, apdaužytoje mašinoje miglotai matėsi vidurinio amžiaus moteris, primenanti tetą, kurią ištiko tokia pat nelaiminga lemtis. Ta moteris apsikeitė vietomis su manim, tai aš, kuris privalėjo atsidurti į tokią situaciją, tačiau nepaisant bendro fenotipo tarp giminaičių, retai kada nors jie dalinasi identiška dalia, jei ne paveldėtos ligos. Galų gale aptikęs vagio dvarą, pradėjau ieškoti patogiausios parkavimo vietos; kadangi visos jos buvo užimtos dvaro teritorijoje, pasistačiau automobilį ten nelegaliai blokuodamas kai kurioms mašinoms kelią. Bėgimo atveju transportas privalėjo būti lengvai pasiekiamas, todėl negalvojau net apie kilometro nuotolį. Pakilau prieangio laipteliais, vis kartodamasis mintyse planą kaip įvykdyti teisingumą. Viduje man buvo matyti apie keliasdešimt žmonių, visi kažką tarp savęs kalbėjo ir juokėsi. Fojė laikrodis rodė dešimt valandų. Turbūt, pamaniau, jog dar paroda neprasidėjo ir šitie žmonės laukė Naliboko. Aš prisijungiau prie vizitorių grupės ir paklausiau ar tuoj ateis šeimininkas. Į klausimą atsakė teigiamai, vienas iš vyrų su fraku pastebėjo, kad aš atrodžiau kaip tas žymus skulptorius, kurio meną supirko Nalibokas, bet aš pasakiau jam, jog man taip sako dažnai, bet nesu jis. Maždaug keturiasdešimties metų moteris, turbūt jo žmona, sutiko su jo nuomone ir pasiteiravo kas aš toks. „Paprasčiausias asmuo su aistra menui” - ir man tai pasakius į foję nusileido krimsono laiptais apkūnus žmogelis, bet be ūsų, švariai nuskustas ir aukštas kaip aš. Jis pasakė visiems, kad jau galima eiti grožėtis menu jam pasakojant, tarsi jis išstudijavo visus savo pirkinius, kad galėtų kalbėti apie juos smulkmeniškai. Aš susimaišiau grupėje, kur mano išvaizda neatkreiptų mane pažįstančio žmogaus dėmesio. Eidamas į priekį pastebėjau maisto gaminimo vietą, kur nesimatė jokių virėjų ir tik buvo paliktas virdulys. Truko pusvalandį klausytis jo nuobodžių kalbų, nors jis turėjo keletą tikslingų pastabų. Po paveikslų ekspozicijos, aš apsidžiaugiau manydamas, kad dabar bus prieita prie skulptūrų. Tačiau nustebau, kai pasibaigus jo banalioms kalboms, jis atsisveikino su mumis ir užsiminė, kad dabar turi grįžti prie darbų, kurių nespecifikavo. Greitai vėl pasikartojau tam momentui, kuris ką tik atėjo, palaukiau, kol visi išsisklaidys ir įkvėpiau oro, kurio kaip paaiškės, pradės trūkti. Prisėlinau prie išeinančio į savo kabinetą kolekcionieriaus.
- Atleiskit… - pasakiau tokiu garsu, kad jis atsuko savo veidą į mano fizionomiją iškart. - Jūs praleidote skulptūras.
- Tai buvo perdėta rytojui, ar neskaitėt? - pasakė jis nepakeisdamas veido krypties laipsnių ir pradėjo rakinti duris.
Aš prisistačiau jam kas aš toks, kas keista, nes tikėjausi, kad turėtų mane atpažinti, jeigu jis įžiūrėjo iš anksto mano darbuose kažkokio žavingumo, jog manė, kad buvo verta keliauti tiek kilometrų iki mano namų varžytuvėms.
- A taip, tai jūs. Nagi, užeikite. - jis man atvėrė duris kaip džentelmenas tarsi aš būčiau dama, bet aš nesileidau užeiti pirmas.
Priešais mane, net dar neuždarius raudonmedžio durų, buvo knygų lentynos iš visų pusių, stalas su ne taip seniai naudota pelenine ir užrašais, kurių rašto nesugebėjau įskaityti minimaliomis pastangomis. Kabinetas nebuvo vienas iš tų, kurie būdavo panašūs į Švento Jeronimo, kaip vaizduodavo meno meistrai. Jis užsidegė cigarą ir mes abu atsisėdome vienas priešais kitą.
- Norite? Turiu pypkę, jei tai neatitinka jūsų skonio, kuris, spėju, turėtų būti aukštos klasės... kaip mano. - jis išsitraukė pykę, bandė man ją įteikti, tačiau aš jam tik žiūrėjau į akis nepatenkintu žvilgsniu. - Taigi, kas atsitiko, kad malonėjot čia atvykti? Žaidžiat golfą? Galbūt jus sudomino…
Greitai išsitraukęs pistoletą, naudotą savižudybei amerikiečių rašytojo personažo, iššoviau į lubas, kas pertraukė jo plepėjimus.
- Tylos! - nukreipiau pistoletą į jo krūtinkaulį. - Dabar jūs nuvesite mane iki mano skulptūrų, kurias neteisėtai nupirkot ir atliksite sekančias komandas.
- Neteisėtai? Tai nesusipratimas, tamsta. Bet jei jūsų mano suma netenkina, aš visad galiu pervest daugiau į jūsų sąskaitą. Kas jei taptumėte šio dvaro bendrasavininku, a? - jis kalbėdamas artinosi prie ginklo, bet aš atsistojau, paėjau keletą žingsnių atgal ir peršoviau jo cigarą iš dantų, kas labiau dera fantastinei komedijai nei išprotėjusio skulptūrininko kronikoms.
- Gerai, gerai. Tiktai nuleiskite tą prietaisą, dar sužeisite kažką.
Paaiškėjo, kad knygų lentyna mano dešinėje turėjo slaptą įėjimą į mįslingą kambarį, gailėjaus, kad pats nesiėmiau iniciatyvos įrengti tokios slaptos vietos, kurią ne taip būtų lengva atrasti, jeigu žmogus ieškotų ryžtingai. Ką aš mačiau tada buvo mano palėpės replika, išskyrus tai, kad čia jis pridėjo daugiau kūrinių, man niekad nematytų.
- Ar neužuočiat? - paklausė Nalibokas, ką jis turėjo omeny nesupratau ir nekreipiau dėmesio į jo žodžius.
Tas trumpalaikis laimės jausmas man vėl išvydus savo meilužes nuslopino kuriam laikui uoslę, kol aš neprisiartinau prie skulptūrų. Uoslės nejautrumas atsiėjo tuo, kad staigus ugnies pasklidimas į šią pastato dalį privertė mane paklausti savęs ar aš nesapnavau. Sapnuose, jei skaitytojas sumišo, niekada nejausdavau kvapų. Meno vagis pasinaudojo mano išsiblaškimu ir užpuolė mane, po sekundės jau gulėjau mišrių kovos menų imtynininko pozicijoje, iš kurios būtina ištrūkti. Pistoletas parkritęs nutolo nuo manęs kokiais penkiais metrais. Sugebėjau jį apversti, kad dabar jis galėtų gulėti ant nugaros, sudaviau smūgį į veidą ir pasitraukiau nuo jo šautuvui pasiimti. Deja, aš buvau įdėjęs tik kelias kulkas, kurių kaip maniau užteks, tad reikėjo skubiai išsitraukti daugiau ir įdėti bent du 9x17 Browning šovinius į dėtuvę. Priešininkas nešvaistė laiko ir, kaip supratau, rengėsi pulti, kai aš jau buvau baigęs užsitaisyti. Tačiau mano nuostabai, jis nešė kudašių, bet ne į pabėgimo pusę, o į degančias skulptūras. Tiesa, aš paleidau į jį savo kelis šūvius, bet jie buvo bergždi, kadangi jį prilietė liepsnos anksčiau nei šoviniai. Kad ir kiek tai kėlė Schadenfreude jausmą, privalėjau nešdintis nuo tų botičelinių liepsnų, kurios persekioja mane visą gyvenimą.
Prie mano mašinos stovėjo pareigūnas, laukiantis manęs. Aš buvau įsakytas sustingti, deja, po keturių valandų jis gulėjo rigor mortis pozicijoje vietoj to, kad sustingčiau aš. Jo paties ginklas atnešė jam kruviną mirtį. Pravaževęs Naliboko valdas teko pamatyti atvykstančius ugniagesius. Mano septinmečio patirtis išmokė, jog dėti vilties į juos naiviai nereikia. Pabaigoje visas grožis miršta, kaip sakė vienas anglosaksų poetas savo odėje. Tikėdamasis, jog Fortūna suteiks leidimą paskutinį kartą pažvelgti į grožį, nusprendžiau atlikti piligrimystę į man šventą vietą, kurioje aš buvau užkerėtas. Muziejuje nebesilankydavo tiek daug žmonių kaip mano laikais, turbūt tai man buvo į naudą kaip žmogui mėgstančiam ramybę vienatvėje. Tiesą, nebeturėjau ir tiek daug laiko ten pabūti, kalbu tik reliatyviai, nes mano pasąmonėje paskutinis apsilankymas atrodo ilgesnis, kai kaskart jį menu. Palengvinsiu policijos darbą - vienas iš mano nepastebėtų nusikaltimų, kurį suspėjau padaryti prieš įėjimą į muziejų buvo prisiparkavimas vietoje skirtoje invalidams. Žinoma, jei teisėjas paskelbs mane neveiksniu, gali tai ignoruoti. Pamiršdamas apie mašinos rakinimą, apie nieką kitą galvodamas, iškart bėgau į muziejų pasitikti savo Zerintijos. Prasibroviau pro turistų minią, intensyviai kreipdamas savo regos organą į visus kampus, net į grindis ir lubas. Aš jutau tas pačias palpitacijas dar net nepamatydamas skulptūros, fizinio artumo jausmas skaudino mane, kai niekur negalėjau rasti Jos. Bet kaip ir malonumas, skausmas irgi nesitęsia amžinai. Ji vis dar stovėjo ten pat, tokio pačio žavesio, tų pačių spalvų, nepakitusio dydžio ir sušildanti mano dvasinę būseną tiek pat laipsnių kaip visą laiką. Ji turėjo kažkokio balanso, kurio trūkdavo visom mano sutiktom moterims ir net mano pačio kūriniams. Tą akimirką aš pamiršau aitrias nuoskaudas, kurias sukėlė mano meilužių pagrobimo incidentas. Aš supratau ne tik, kad Zerintija buvo pirmoji mano meilė, bet ir pirmojo tikroji meilė. Aš galėčiau skirti kelių tomų filosofinę knygą apie tai, tačiau privalau skubėti, nes mano apmąstymus nutraukti tuojaus atvyko vaikystės sapnų teisingumo vykdytojai ir nusikaltelis kaip aš nenusipelno patirti gyvenimo malonumų.
- Jūs suimamas už mokesčių vengimą ir pasipriešinimą sulaikymui.