Rašyk
Eilės (79364)
Fantastika (2351)
Esė (1606)
Proza (11106)
Vaikams (2739)
Slam (86)
English (1207)
Po polsku (380)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gelažniko Laidotuvės – penktadienį po pietų. Greitai ir be ceremonijų: giminės, draugai, viena parduotuvės darbuotoja. Kukliai – be gedulingų pietų, be ilgų kalbų apie velionį.

Spintoje – daug marškinių, bet visi per šviesūs. Švarkas – nerastas. Rūsyje radau batus, kuriuos paskutinį kartą buvau apsiaunęs dešimtoje klasėje – rudi, lakuoti. Negalėjau eiti į laidotuves su sportbačiais. Gražina iš pigių rūbų parduotuvės parinko švarką – rašalo spalvos, sunkus, per šiltas, nepatogus. Kelnės – juodos, visai nieko. Marškiniai – tamsiai mėlyni, derėjo prie švarko. Atrodžiau padoriai.

Laidotuvės praėjo be skandalų. Gelažniko geriausias draugas pasakė trumpą kalbą – apie mokyklą, studentavimo metus. Pridėjo, kad Jonas turėjo auksinę širdį, nors ir keikdavosi per daug. Nebuvo prie ko prikibti.

Remigijus ir du samdyti raumenų kalnai nunešė karstą į kapines. Kunigas pasakė trumpą pamokslą apie amžinąją šviesą, paminėjo, kad Gelažnikas buvo ištikimas vyras, geras šefas, padorus žmogus. Viskas. Baigta.

Aš suprantu – Gelažnikas nebuvo karalius, bet atrodė, lyg visi norėtų jį kuo greičiau palydėti į dangų.

Grįžom į parduotuvę – Agnė, Remigijus ir aš. Tylėjom. Atrodė, kad visi norėjo kažką pasakyti, bet taip ir nerado žodžių. Galiausiai Remigijus atsistojo:

– Agne, man laikas namo. Ūkis, gyvuliai, darbai... Žinau, skamba abejingai, bet aš mylėjau savo brolį tokį, koks jis buvo. O jis manęs nepakentė nuo aštuntos klasės. Kodėl – neįsivaizduoju. Taip, gal jis buvo geras vyras ar darbdavys... Aš nežinau. Su juo nekalbėjau nuo tėvo laidotuvių. Matyt, aš sekantis atgulti į karstą. Dėl manęs į laidotuves gali nevažiuoti. Neturiu prieš tave nieko asmeniškai, tiesiog tavęs nepažįstu. Agne, palieku tau tvarkyti parduotuvę – parduok, pasilik ar apmyžk ir padegk. Man – vienodai rodo.

Remigijus užtrenkė duris. Ir viskas buvo pasakyta.

Aš neturiu brolių ar seserų, bet čia – kraštutinis atvejis. Arba visi broliai taip pykstasi, ir tiesiog niekas apie tai nešneka.

Agnė verkė prie stalo. Aš nuėjau į biurą, atrakinau apatinį stalčių – radau butelį „Belugos“. Akys užkliuvo už kelių erotinių žurnalų ir violetinio dvidešimtainio kauliuko. Nesvarbu. Gelažnikas mėgo nuogas moteris ir kažkokį tabletop žaidimą...

Supilsčiau degtinę į stiklines. Agnė išmaukė savąją kaip mineralinį vandenį. Tiesą sakant, man jis buvo geras šefas. Bet, matyt, pažinojau jį labai paviršutiniškai. Dažniausiai šnekėdavom apie darbą ir apie tai, kaip „Betamax“ dar turi šansų. Niekada nepaklausiau jo apie giminę ar draugus. Apie Agnės skyrybų ultimatumą sužinojau dvi savaitės iki teismo posėdžio.

Agnė galiausiai prabilo:

– Aš neparduosiu parduotuvės. Nepadegsiu jos. Man nereikia keršto – neturiu už ką. Bet čia dirbti nebegaliu. Negaliu matyti šitos patalpos. Čia buvo Gelažniko svajonė ir sarkofagas viename. Kasdieninius darbus palieku tau. Padidinu tavo algą keturis kartus. Sveikinu – tampi Vyriausiuoju pardavimų vadybininku. Jei nori – keisk pavadinimą, darbuotojus, ką tik nori. Aš pasiimu savo dalį mėnesio gale. Apie šitą verslą – nė žodžio. Jau girdėjau viską, ką galima išgirsti.

Aš sėdėjau apšalęs. Agnė pasirausė rankinuke, ištraukė du vokus:

– Grąžink Rolkai 3000 žvėriukų. Ima 3 proc. metinių palūkanų. Nepaisant tvarkingos išvaizdos, toks pat banditas kaip ir tie, su treningais bei tatuiruotėm. Kitame voke – tavo alga ir bonusas.

– Už ką bonusas?

– Už tai, kad esi geras darbuotojas. Kęstas – alkoholikas, Jolanta – domisi gandais ir tik savimi. Gelažnikas visada gerai apie tave kalbėdavo. O jis keikdavo visus ir viską. Per pusmetį jam palikai geresnį įspūdį nei visa likusi žmonija kartu sudėjus. Jis buvo užsispyręs. Nekeisdavo nuomonės. Dabar aš einu namo, išgersiu tris butelius vyno ir eisiu miegoti.

Agnė išėjo tyliai. Kvepalų ir cigarečių kvapas dar ilgai laikėsi ore. Mane paaukštino. Net nepaklausė, ar aš noriu šito darbo...

Blogiausia – jei atsisakysiu ir tėvai sužinos, kad atsisakiau ir pinigų, ir darbo, – suės gyvą.

Grįžau į biurą. Žurnalai – visai nuosaikūs. Kauliukas – gražus, bet nieko ypatingo. Nesupratau, kodėl Gelažnikas taip apie mane kalbėdavo. Nelaikiau savęs išskirtiniu darbuotoju. Bet, matyt, Kęstas taip visus užkniso savo užgėrinėjimais, kad neliko kitų kandidatų.

Atsinešiau butelį. Bandžiau suvokti situaciją – du broliai, nekenčiantys vienas kito. Žmona, pavargusi nuo visko. Gyvenime visko būna. O aš – iš to laimiu. Neteisinga. Bet ką aš galiu?

Agnė gaus rentą. Aš – postą ir algą. Rolka – savo pinigus. Visi laimi. Išskyrus Gelažniką.

Aš netikiu nei Dievu, nei pomirtiniu gyvenimu, nei visa ta mistika. Bet:

– Gelažnikai, nežinau, ar tau tinka toks Agnės sprendimas... Bet pasistengsiu, kad viskas liktų taip, kaip buvo. Tu buvai geras darbdavys, ir tiek. Gaila, kad viskas taip baigėsi. Pasistengsiu...

Susigužiau, tarsi tikėdamasis, kad į parduotuvę trenks žaibas ar mane pragaran nusitemps Gelažniko vėlė. Bet nieko. Mūsų gyvenime nėra specialiųjų efektų.

Radau konjako. Įsipyliau dosniai – šermenys ir paaukštinimas viename. Nežinau, kodėl verkiau. Gal viskas tiesiog per daug keista.

Ryte – galvos skausmas ir atidaryta parduotuvė. Žmonės užeina, kalba apie Gelažniką. Ričardas pasiūlo įkurti kanceliarinių prekių skyrių – mokykla juk šalia. Vakare – galva užtinus nuo šnekų ir pagirių.

Paskambinau Rolkai, papasakojau apie laidotuves ir visą šitą tragikomediją. Dvi minutes tylėjo. Pažadėjo atvažiuoti iki dešimtos.

Atvyko be penkiolika. Atidaviau pinigus. Abu sėdėjom biure, gal ne šokiruoti, bet sutrikę.

– Kam Gelažnikas skolinosi tiek daug? – paklausiau.

– Manau, parduotuvei. – atsakė Rolka.

– Paskutinis remontas čia buvo prieš dešimt metų...

– Verslas, lošimas, meilužė. Klasikinis trejetas. 90 % klientų sudegina žvėriukus dėl vieno iš šitų.

– O likę 10 %?

– Brangūs žaislai. Mašinos, laikrodžiai, butai centre.

– Jis važinėjo senu golfuku, gyveno miesto pakraštyje, laikrodis iš Norfos...

– Gelažnikas jau nebepapasakos. Išgerkim už velionį. Jis buvo garbingas – sakydavo tiesiai, grąžindavo skolas su procentais. Ar pralošė, ar leido pinigus kokiai studentei – ne mūsų reikalas. Aš ne mokesčių inspektorius.

Rolka išsitraukė viskio. Gėrėm. Kažkaip neįsivaizdavau Gelažniko su studente. Lošimas? Abejotina. Vienintelis įrodymas – tas kauliukas. Bet kas lošia tabletop’uose už tūkstančius?

Skolos priežastis liko miglota. Buhalterija – švari. Galiausiai – koks skirtumas?

Išgėrėm pusę butelio.

– Kaip parvažiuosi?

– Nevažiuosiu. Nevairuoju girtas. O po laidotuvių tai būtų tiesus kvietimas Giltinei. Yra čia koks viešbutis?

– Ne. 20 tūkst. gyventojų be turizmo. Einam pas mane – turiu svečių kambarį.

– Nusipirkai butą iš algos?

– Ne. Tėvai padėjo – kad, pasak tėvo, nelikčiau benamis.

– Geras tėvukas. Iš maniškio nė cento neišmelši...

Išlingavom namo. Trečiu bandymu užrakinau duris. Grįžus – indai neplauti, baldai apdulkėję, picos dėžės kampuose. Atrodo pamiršta valgykla ne namai Rolka – ne jautrus dulkėms. Nuvedžiau į svečių kambarį. Užmigo, nuspyręs batus.

Gulėjau lovoje. Viskas sukosi. Pasikviečiau į namus banditą. Kuris skolina neblogomis sąlygomis. Man nuvažiavo stogas. Kitaip kaip proto užtemimu nepavadinsi...

Sapnavau miškus, upes ir žalsvą roplį, panašų į drakoną be sparnų... Prabudęs bandžiau suprasti ką toks sapnas galėtų reikšti. Apsivertęs greit užmigau nieko tie sapnai nereiškia…
2025-05-17 15:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2025-05-20 17:05
Gestax
Autorius, neatrodo labai daug amžiaus sulaukčs individas, nes baisai daug kalbų apie alkoholio gėrimą, ir šiaip, spėju nelabai orientuojasi. Butelis Belugos, dar konjako, dar paskui pusbutelis viskio tai čia jau mirtina dozė kaip vienam. Siužetas toks puse velnio. Suprantu čia vaizduojama buitnė scena, nedidelė akimirka, daug aktualijų daug problemų bet kažkaip  nėra nei pradžios nei pabaigos, nėra įžangos kur butu apželgiami veikiantys veikėjai , nėra vystymo nėra pabaigos. Mintis tiesa paskius dėlioji puse bėdosgalbūt vėliau pabandyk susikurti kažkoki planą ar paveikslą kuriame sau pasakytum ar užsirašytum kokia yra to kūrinio idėja kuom jis turi prasidėti kuom jis turi pasibaigti ir svarbiausia kodėl tai svarbu. Šiaip rašyk, tikrai viskas neblogai, tiesiog reikia kažkokios idėjos  ar aiškesnės minties ka norėtum mums papasakoti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2025-05-17 22:12
gogo
p. s.

yra daugybė kitų trūkumų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2025-05-17 22:06
gogo
apie minties šuolius

'Agnė išmaukė savąją kaip mineralinį vandenį. Tiesą sakant, man jis buvo geras šefas.'

Gal čia viskas gerai, jei pilstai sąmonės srautą arba tokia tavo stilistika. Bet jei mineralinis vanduo tavo šefas,
tada DI yra labiau pažengęs nei aš maniau.

žinai ką labai dažnai sako mister Trump Zelenskiui?
jis sako - jūs esate nedėkingi

žinai ką sako Raštas?
jis sako - dėkok nepaliaudamas

šian patyriau begalinio nedėkingumo atvejį
sukėliau visą kaimą ant kojų skelbdamas
vieno veikėjo paieškas
kai buvo rasta kas dingo vienas kvailys
visa ko kaltininkas pavarde Jurgaitis
tikras kaimo Jurgis man nepadėkojo

netgi ėmė grasint
sakau - tu grasini man?
tas Jurgaitis man grasino bet laukiau ką pasakys jis pats
jis sako - ne
ir vėl pagrasinęs nuvažiavo keturračiu

Jurgaitis nepadėkojo
aš tenorėjau kad jis pasakytų

Ačiū

skyriau tau savo laiką

nemanau kad pažįsti misterį Trumpą
ar Zelenskį
nežinau ar skaitai Raštą

jei tu nesi Jurgaitis iš Žagarėnų kaimo
ateik ir padėkok man
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2025-05-17 21:46
gogo
pabaiga pernelyg su/pa/prastinta
galėtum nebetęst po sparnų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2025-05-17 21:43
gogo
vengčiau paryškinimų
ryškus šriftas nekompensuos meistriškumo trūkumo

yra liaudiškai sodrių pasakymų
nereik jų gadint kursyvu
kursyvas ir brūkšniai yra perkrova

tuntas brūkšnių sukelia žagsulį
tiek ilgai žagsėti nesugebėčiau
yra dainininkų galinčių pusę min
dainuoti vieną balsę
bet žagsėti be perstojo
yra pavojingiau
bijau kad gali įtrūkt
net nežinau kas

stemplė? diafragma? kas?

neapsimesiu nesitikiu kad atsakysi

cezūros sukelia nereikalingas pauzes
ne tik kalboje bet ir mąstyme

minties šuoliai ir toliau lieka
per staigūs bet turbūt jau darai pažangą
neturiu su kuo lyginti
nes dar nebuvau tavo opusų skaitęs iki galo

sakoma kad beprotybę mirtį ir bepročius aprašyti lengviausia
galbūt tai ir yra? gal todėl nusprendžiau skaityt iki galo
daugelis yra ką nors laidoję
jei laidotum kasdien laidotuvių ceremonijos
taptų įpročiu
kol taip nenutiko skaitai ir užsiimi komparatyvistika
anose laidotuvėse buvo anaip o šiose šitaip
vienose laidotuvése numirėlis bučiuojamas kitose ne
vienąsyk teko nešt karstą jis arba buvo šarvuotas
arba žalio medžio nes labai sunkus
neatlaikė riešas ir teko skubiai keistis
kad karstas nenukristų ant asfalto
nes nebuvo katafalko
viena gedulinga vakarienė vyko darželyje
kita mokykloj
trečia laidojimo namuose
neretai per gedulingą vakarienę
kas nors skambiai nusijuokdavo

tuomet gedulas sustodavo įsivyraudavo pasibaisėjimas
atsipalaidavimas arba

Pauzė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2025-05-17 21:15
gogo
laidotuvės gali būt įdamesnas už jonines
atrod skaitysma ligi gala
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą