Gelažniko Laidotuvės – penktadienį po pietų. Greitai ir be ceremonijų: giminės, draugai, viena parduotuvės darbuotoja. Kukliai – be gedulingų pietų, be ilgų kalbų apie velionį.
Spintoje – daug marškinių, bet visi per šviesūs. Švarkas – nerastas. Rūsyje radau batus, kuriuos paskutinį kartą buvau apsiaunęs dešimtoje klasėje – rudi, lakuoti. Negalėjau eiti į laidotuves su sportbačiais. Gražina iš pigių rūbų parduotuvės parinko švarką – rašalo spalvos, sunkus, per šiltas, nepatogus. Kelnės – juodos, visai nieko. Marškiniai – tamsiai mėlyni, derėjo prie švarko. Atrodžiau padoriai.
Laidotuvės praėjo be skandalų. Gelažniko geriausias draugas pasakė trumpą kalbą – apie mokyklą, studentavimo metus. Pridėjo, kad Jonas turėjo auksinę širdį, nors ir keikdavosi per daug. Nebuvo prie ko prikibti.
Remigijus ir du samdyti raumenų kalnai nunešė karstą į kapines. Kunigas pasakė trumpą pamokslą apie amžinąją šviesą, paminėjo, kad Gelažnikas buvo ištikimas vyras, geras šefas, padorus žmogus. Viskas. Baigta.
Aš suprantu – Gelažnikas nebuvo karalius, bet atrodė, lyg visi norėtų jį kuo greičiau palydėti į dangų.
Grįžom į parduotuvę – Agnė, Remigijus ir aš. Tylėjom. Atrodė, kad visi norėjo kažką pasakyti, bet taip ir nerado žodžių. Galiausiai Remigijus atsistojo:
– Agne, man laikas namo. Ūkis, gyvuliai, darbai... Žinau, skamba abejingai, bet aš mylėjau savo brolį tokį, koks jis buvo. O jis manęs nepakentė nuo aštuntos klasės. Kodėl – neįsivaizduoju. Taip, gal jis buvo geras vyras ar darbdavys... Aš nežinau. Su juo nekalbėjau nuo tėvo laidotuvių. Matyt, aš sekantis atgulti į karstą. Dėl manęs į laidotuves gali nevažiuoti. Neturiu prieš tave nieko asmeniškai, tiesiog tavęs nepažįstu. Agne, palieku tau tvarkyti parduotuvę – parduok, pasilik ar apmyžk ir padegk. Man – vienodai rodo.
Remigijus užtrenkė duris. Ir viskas buvo pasakyta.
Aš neturiu brolių ar seserų, bet čia – kraštutinis atvejis. Arba visi broliai taip pykstasi, ir tiesiog niekas apie tai nešneka.
Agnė verkė prie stalo. Aš nuėjau į biurą, atrakinau apatinį stalčių – radau butelį „Belugos“. Akys užkliuvo už kelių erotinių žurnalų ir violetinio dvidešimtainio kauliuko. Nesvarbu. Gelažnikas mėgo nuogas moteris ir kažkokį tabletop žaidimą...
Supilsčiau degtinę į stiklines. Agnė išmaukė savąją kaip mineralinį vandenį. Tiesą sakant, man jis buvo geras šefas. Bet, matyt, pažinojau jį labai paviršutiniškai. Dažniausiai šnekėdavom apie darbą ir apie tai, kaip „Betamax“ dar turi šansų. Niekada nepaklausiau jo apie giminę ar draugus. Apie Agnės skyrybų ultimatumą sužinojau dvi savaitės iki teismo posėdžio.
Agnė galiausiai prabilo:
– Aš neparduosiu parduotuvės. Nepadegsiu jos. Man nereikia keršto – neturiu už ką. Bet čia dirbti nebegaliu. Negaliu matyti šitos patalpos. Čia buvo Gelažniko svajonė ir sarkofagas viename. Kasdieninius darbus palieku tau. Padidinu tavo algą keturis kartus. Sveikinu – tampi Vyriausiuoju pardavimų vadybininku. Jei nori – keisk pavadinimą, darbuotojus, ką tik nori. Aš pasiimu savo dalį mėnesio gale. Apie šitą verslą – nė žodžio. Jau girdėjau viską, ką galima išgirsti.
Aš sėdėjau apšalęs. Agnė pasirausė rankinuke, ištraukė du vokus:
– Grąžink Rolkai 3000 žvėriukų. Ima 3 proc. metinių palūkanų. Nepaisant tvarkingos išvaizdos, toks pat banditas kaip ir tie, su treningais bei tatuiruotėm. Kitame voke – tavo alga ir bonusas.
– Už ką bonusas?
– Už tai, kad esi geras darbuotojas. Kęstas – alkoholikas, Jolanta – domisi gandais ir tik savimi. Gelažnikas visada gerai apie tave kalbėdavo. O jis keikdavo visus ir viską. Per pusmetį jam palikai geresnį įspūdį nei visa likusi žmonija kartu sudėjus. Jis buvo užsispyręs. Nekeisdavo nuomonės. Dabar aš einu namo, išgersiu tris butelius vyno ir eisiu miegoti.
Agnė išėjo tyliai. Kvepalų ir cigarečių kvapas dar ilgai laikėsi ore. Mane paaukštino. Net nepaklausė, ar aš noriu šito darbo...
Blogiausia – jei atsisakysiu ir tėvai sužinos, kad atsisakiau ir pinigų, ir darbo, – suės gyvą.
Grįžau į biurą. Žurnalai – visai nuosaikūs. Kauliukas – gražus, bet nieko ypatingo. Nesupratau, kodėl Gelažnikas taip apie mane kalbėdavo. Nelaikiau savęs išskirtiniu darbuotoju. Bet, matyt, Kęstas taip visus užkniso savo užgėrinėjimais, kad neliko kitų kandidatų.
Atsinešiau butelį. Bandžiau suvokti situaciją – du broliai, nekenčiantys vienas kito. Žmona, pavargusi nuo visko. Gyvenime visko būna. O aš – iš to laimiu. Neteisinga. Bet ką aš galiu?
Agnė gaus rentą. Aš – postą ir algą. Rolka – savo pinigus. Visi laimi. Išskyrus Gelažniką.
Aš netikiu nei Dievu, nei pomirtiniu gyvenimu, nei visa ta mistika. Bet:
– Gelažnikai, nežinau, ar tau tinka toks Agnės sprendimas... Bet pasistengsiu, kad viskas liktų taip, kaip buvo. Tu buvai geras darbdavys, ir tiek. Gaila, kad viskas taip baigėsi. Pasistengsiu...
Susigužiau, tarsi tikėdamasis, kad į parduotuvę trenks žaibas ar mane pragaran nusitemps Gelažniko vėlė. Bet nieko. Mūsų gyvenime nėra specialiųjų efektų.
Radau konjako. Įsipyliau dosniai – šermenys ir paaukštinimas viename. Nežinau, kodėl verkiau. Gal viskas tiesiog per daug keista.
Ryte – galvos skausmas ir atidaryta parduotuvė. Žmonės užeina, kalba apie Gelažniką. Ričardas pasiūlo įkurti kanceliarinių prekių skyrių – mokykla juk šalia. Vakare – galva užtinus nuo šnekų ir pagirių.
Paskambinau Rolkai, papasakojau apie laidotuves ir visą šitą tragikomediją. Dvi minutes tylėjo. Pažadėjo atvažiuoti iki dešimtos.
Atvyko be penkiolika. Atidaviau pinigus. Abu sėdėjom biure, gal ne šokiruoti, bet sutrikę.
– Kam Gelažnikas skolinosi tiek daug? – paklausiau.
– Manau, parduotuvei. – atsakė Rolka.
– Paskutinis remontas čia buvo prieš dešimt metų...
– Verslas, lošimas, meilužė. Klasikinis trejetas. 90 % klientų sudegina žvėriukus dėl vieno iš šitų.
– O likę 10 %?
– Brangūs žaislai. Mašinos, laikrodžiai, butai centre.
– Jis važinėjo senu golfuku, gyveno miesto pakraštyje, laikrodis iš Norfos...
– Gelažnikas jau nebepapasakos. Išgerkim už velionį. Jis buvo garbingas – sakydavo tiesiai, grąžindavo skolas su procentais. Ar pralošė, ar leido pinigus kokiai studentei – ne mūsų reikalas. Aš ne mokesčių inspektorius.
Rolka išsitraukė viskio. Gėrėm. Kažkaip neįsivaizdavau Gelažniko su studente. Lošimas? Abejotina. Vienintelis įrodymas – tas kauliukas. Bet kas lošia tabletop’uose už tūkstančius?
Skolos priežastis liko miglota. Buhalterija – švari. Galiausiai – koks skirtumas?
Išgėrėm pusę butelio.
– Kaip parvažiuosi?
– Nevažiuosiu. Nevairuoju girtas. O po laidotuvių tai būtų tiesus kvietimas Giltinei. Yra čia koks viešbutis?
– Ne. 20 tūkst. gyventojų be turizmo. Einam pas mane – turiu svečių kambarį.
– Nusipirkai butą iš algos?
– Ne. Tėvai padėjo – kad, pasak tėvo, nelikčiau benamis.
– Geras tėvukas. Iš maniškio nė cento neišmelši...
Išlingavom namo. Trečiu bandymu užrakinau duris. Grįžus – indai neplauti, baldai apdulkėję, picos dėžės kampuose. Atrodo pamiršta valgykla ne namai Rolka – ne jautrus dulkėms. Nuvedžiau į svečių kambarį. Užmigo, nuspyręs batus.
Gulėjau lovoje. Viskas sukosi. Pasikviečiau į namus banditą. Kuris skolina neblogomis sąlygomis. Man nuvažiavo stogas. Kitaip kaip proto užtemimu nepavadinsi...
Sapnavau miškus, upes ir žalsvą roplį, panašų į drakoną be sparnų... Prabudęs bandžiau suprasti ką toks sapnas galėtų reikšti. Apsivertęs greit užmigau nieko tie sapnai nereiškia…