Dirbi šešias dienas,
surūdijusiomis vinimis,
sukali sutręšusias kopėčias,
jos - tavo prosenelio palikimas
ir senelis, ir tėvas jas taisė.
Septintą dieną susiruoši kopti
ir tik tada supranti,
nėra į ką kopėčių atremti,
teks statyti namą arba sodinti medį,
o gal jau laikas kopėčias sūnui atiduoti.
Trys dukros mėlynakės žiūri į tave,
tik gailestis ir užuojauta jų akelėse,
niekas tau nepagimdė sūnaus,
pailsėsi ir kitą sekmadienį pats užkopsi kalnelin,
nereikės kreivų tavo kopėčių, nereikės.