Gelažniko palikimas II

Rytas buvo sunkus. Rolka paliko savo telefono numerį – jeigu kas bandytų reketuoti ar grasinti, iškart skambinti. Tuo jis ir užsiima. Jei neturiu planų sekmadienį, užlėks – galim pažiūrėti „Terminatorių“. Aš sutikau lyg idiotas. Tiesiog galva neveikė. Ir štai aš – 22 metus neįsivėlęs į jokius kriminalus – turėjau „stogą“ ir banditą, kuris sekmadienį atvažiuos pas mane į Betamax seansą.

Keikdamas savo kvailą galvą išvykau į darbą. Paskambinau firmai, kuri užsiima urmine kanceliarinių prekių prekyba. Užsakiau parkerių, sąsiuvinių, penalų, pieštukų ir viso įmanomo mokyklinio šlamšto. Pagaminau ženklą:

KANCELIARINĖS PREKĖS. VISKAS MOKYKLAI IR KONTORAI!

Kurjeris atvyko greitai.

– Jūs Simas Lukošius?

– Taip, aš užsakiau kanceliarinių prekių.

– Bet čia „Geleželės“ parduotuvė?

– Taip, bet Gelažnikas mirė.

– Eik tu sau... Negali būti. Gi su juo šnekėjau pirmadienį!

– Mirė trečiadienį. Infarktas...

Šiaip ne taip atsikračiau kurjerio. Na ir sutapimas – Gelažniko pažįstamas.

Diena praėjo be nuotykių. Pakabinau reklamą vitrinoje. Keli mokiniai nusipirko smulkmenų. Mergina iš dailės ieškojo šerno plauko teptukų. Pasižymėjau kaip įdomią prekę – dailės mokykla visgi dar veikė.

Dienos vinis – moteris su kokių dvylikos metų berniuku. Nupirko kuprinę, penalą, kruvą sąsiuvinių ir absurdišką kiekį liniuočių. Vaikas pasitaikė gudresnis nei atrodė – išsireikalavo Segos. Motina nusileido, pagrąsino: jei pažymių vidurkis bus mažesnis nei 8, parduos tą velnio aparatą.

Išlaikiau dalykišką veido išraišką. Nors sunkiai.

Vakare tvarkiau biurą: supakavau Gelažniko stiklus, žurnalus, kauliuką, „Hennessy“ butelį, paslėptą už spintos, neaiškius laminuotus segtuvus. Pirma diena praėjo neblogai. Tiesiog vis dingteldavo – jeigu išgriūčiau po dešimtmečio, žmonės sakytų tą patį: „Negali būti, gi šnekėjau su juo šeštadienį. Geras vyras. Ne skandalistas. Ramus. Patikimas. “

Bet tarp eilučių galima įskaityti: uždaras, neturi draugų, keistas. Niekur neprisidirbo, bet ir nenuveikė nieko gero. Mirti man dar anksti, bet apėmė tokia tuštuma. Po manęs liks nulis. Po daugybės žmonių šitam užkampyje liks nulis.

Parvilkau dėžę su chlamu namo. Pagalvojau – gal skambinti Agnei? Kam jai jos vyro erotiniai žurnalai? Segtuvų turinys – painios lentelės, žaidimo taisyklės, diagramos. Nė velnio visam tame nesupratau. Įdėjau segtuvus į apatinį rašomojo stalo stalčių – išmesti atrodė nepagarbu.

Apie tabletop žaidimus šiek tiek supratau, bet rasti grupę žaisti šitoj šiknaskylėj, vadinamoj Vilkutėnais, buvo neįmanoma. Šiauliuose galimybės geresnės, bet važinėti dėl smagių vakarų 33 kilometrus – neverta. Neturėjau laiko. Dabar dirbsiu daugiau nei prieš tai...

Rupkė Kęstas taip ir neatsirado. Nusprendžiau mesti jį lauk, jeigu jis dar mirtinai nenusilakė. Keikdamasis išnešiau šiukšles, išploviau grindis. Viskas atrodė truputį geriau. Bet butas atrodė tuštokas. Kaip ir mano gyvenimas.

Man reikėjo palikti nelemtus Vilkutėnus. Dabar sėdžiu miestelyje, kur turiu pažįstamų, bet ne draugų. Jeigu Rolka atvažiuos sekmadienį – tai bus vienintelis žmogus, beveik tempiantis iki draugo apibrėžimo. Norėjosi trenkti galvą į sieną. Kaip aš taip susimoviau?

Pažymiai geri. Gal ir ne tas labai daug žadantis, grojantis violončele, bet vis tiek – prie tų perspektyvesnių. Kas man atsitiko? Neturėjau atsakymo. Tiesiog viskas ėjo ta pačia vaga. Galėjau išvažiuoti studijuoti – bet bijojau. Profkė atrodė dar baisiau. Atrodė, visi tyčiosis iš riebuilio su akiniais.

Nusispjovęs atsidariau „Hennessy“ butelį. Gelažnikas ten, kur butelių nebereikia. Gėriau virtuvėje, įsijungiau stalinę lempą. Maloni šviesa nors šiek tiek linksmino. Telefonas suskambėjo klaikiu, ausis draskančiu garsu – vis žadėjau tą antikvarą pagaliau pakeisti į normalų aparatą.

– Alio, Simas klauso!

– Labas, Simai, čia Jolanta. Aš ką tik grįžau iš kaimo, tik dabar sužinojau, kad šefas mirė. Bandžiau skambint Kęstui…

– Jis dingęs, nežinau kur.

– O kaip su parduotuve?

– Taip pat kaip prieš tai. Gelažniko žmona – savininkė, aš – vadybininkas. Dar pardavinėjam kanceliarines. Daugiau viskas po senovei.

– Aišku, tai susitiksim pirmadienį. Tau viskas gerai?

– Nežinau, kažkaip gyvenu kaip gyvenęs… Tiesa, ar žinai, iš kur gauti šerno plauko teptukų? Šiandien manęs klausė, ar turim.

– Hmm… Šiauliuose yra parduotuvė, nežinau, iš kur jie užsako. Vadinasi „Kaukas“ ar kažkaip panašiai.

– Ok, paskambinsiu jiems rytoj. Labanakt, Jolanta!

– Labanakt, iki greito!

Užsirašiau: KAUKAS, PAKEISTI TELEFONĄ.

Televizorius rodė kažkokį seną anime. Vangiai sekiau siužetą. Telefonas vėl suskambėjo. Kas čia vyksta, visi nori palepėti…

– Alio, Simas klauso, šnekėkit…

– Simuk, čia aš. Giedriukas pasakojo, kad Gelažnikas mirė. Negi teisybė?

– Taip, tėvuk, teisybė – infarktas. Rūkė tris pakelius per dieną, net daugiau negu tu.

– Siaubas, dar palyginti jaunas… Simai, tu gėrei?

– Taip, tėvai, gėriau, nes situacija nėra paprasta. Šefas miręs, aš atsakingas už parduotuvę, Kęstas dingęs – viską užkrovė man.

– Ai, Kęstas išvažiavo į Daugpilį. Gali nelaukti. Giedriukas sakė, į Lietuvą sugrįš nebent pavasarį.

– O ką jis veiks Latvijoj?

– Dirbs stogdangiu. Bet su tokiu darbininku…

– Gerai, kad pasakei. Reiks surasti žmogų, kuris užimtų jo vietą.

– Žinai, Simai, čia gali būti galimybė susitvarkyti gyvenimą. Iš esmės esi pats sau ponas.

– Aš ir pats suprantu, bet nelabai man ta atsakomybė patinka.

– Sima, kokia atsakomybė? Kažkas nupirks vienu Tauru mažiau? Kas gi tada bus? Tau sulaužys kojas prie savivaldybės? Nieko nebus. Tau tiesiog reikia atrakinti duris, ten būti ir būti pardavėju. Net ne pačiu geriausiu – tiesiog pardavėju.

– Ačiū. Jo, nėra viskas taip blogai, tiesiog viskas labai netikėta.

– Taip, vaikeli, gyvenimas vyksta ne laiku ir ne vietoj. Mums telieka susiimti ir eiti į priekį. Aš paklausiu Austėjos – ji dabar neturi darbo. Ji ten baigus kažką su buhalterija... Gerai, Simai, einu miegot. Rytoj vėl sodas, darbas ir daug kitų smulkmenų. Labanakt.

Tėvas padėjo ragelį greičiau nei spėjau atsakyti. Jis buvo ramus ir lakoniškas. Aš šitų savybių nepaveldėjau. Aš paveldėjau prastą regėjimą ir viršsvorį. Taip, tikrai ne laiku, ne tas, ko reikia, ir ne vietoj. Išgerkime už genus ir darbus…

Nežinau, kodėl atsiminiau tą vaiką, išsireikalavusį Segos. Aš jo amžiaus turėjau Zilitoną Nexus, ir gyvenimas atrodė gražus... Laikas eiti miegoti. Rytoj atvažiuos Rolandas – reiks dar nuvalyti dulkes nuo televizoriaus. Ai, neužmiršti tų šernininių teptukų. Užmigau ant sofos, nenusirengęs...

Nusiprausiau po lediniu dušu, akyse prašviesėjo. Nušluosčiau dulkes, į šventinę lėkštutę įdėjau saldainių. Vis geriau nei nieko. Spintelėje radau sausainių. Iš šaldytuvo išsitraukiau tą klaikų kriaušinio gėrimo butelį – pilną cukraus ir dažų. Gal Rolandas prie tokių gėrimų pripratęs? Na, nežinau, gal jam reikia kažko prabangiau.
Velniai nematė – bus gerai. Betamaxas veikė, įdėjau kasetę, nuvaliau pultelį – aplipęs cukrumi. Na, aš ir nevala...
Skambutis sučirškė pačiu laiku. Na, pabandykim būti normaliu žmogumi, kuris susitinka su draugu žiūrėti filmo. Ok, normaliu pagal aplinkybes...