Velnio Akis 4

Kęstas žaibo greičiu suprato esmę – reikia bėgti į miškingas vietoves ar pelkynus. Taip apsunkinsime tų padarų nusileidimą ant žemės. Paskubomis į kuprinę sumečiau vandens ir maisto.

Kęstas iš rūsio atnešė dar vieną palapinę. Pasileidome bėgte. Šonai degė buku skausmu, bet ilsėtis negalima – gilyn į mišką, kuo toliau, į šernynus, kad mūsų taip lengvai nerastų. Po dviejų valandų sustojome prie nedidelio tvenkinio. Saulės šviesa sunkiai skynėsi kelią per vešlią lapiją, šviesos dryžiai judėjo, lyg kažkas lėtai slinktų tarp šakų. Tvenkinio vanduo buvo drumstas, o jo paviršių margino įkritusių vabzdžių šokis. Iš kažkur girdėjosi tolimas kranklys.

Greitai pastatėme palapines. Kęstas mano kirviu kapojo krūmynus ir senas šakas, greitais peilio mostais paversdamas jas aštriais kuolais. Gavęs kastuvą, rausiau duobes, o dėdė sukalė kuolus jų dugne. Improvizuotus spąstus uždengėme lapais ir žole. Martynas pažymėjo jų vietas spalvotais akmenukais – būtų supista tragikomedija, jeigu vakare patys į juos įrepliotume.

Baigęs darbus, nugriuvau į palapinę. Kęstas su Monika ruošė laužavietę. Martynas įropojo į vidų ir atsigulė šalia manęs.

– Jeigu kas prieš savaitę būtų pasakęs, kad miške statysiu palapines ir žymėsiu spąstus...

– Taip, stebuklai nesibaigia, ar ne?

– Blogiausia, kad dabar turiu laiko galvoti apie visas savo gyvenimo klaidas. Vis atrodė, kad nuo pirmadienio kažką keisiu. O dabar ir savaitės dienos neteko reikšmės.

– Gal bent mažiau saviapgaulės?

– Matyt. Dabar tikrai žinau, kad nepakviesiu Monikos į pasimatymą. O apie tai mąstau trejus metus. Kodėl graži, protinga moteris turėtų prasidėti su plinkančiu girtuokliu? Kokios haliucinacinės katės krušosi mano smegeninėje?

– Na, mano plaukai irgi retėja. Įdomu, kiek po pusmečio beliks tų vyrų su šepečio storumo plaukais?

– Pusmetis... Jei nepasiseks, nesulauksiu ryto. Sistema neleidžia atsikvėpti. Net karo metu būdavo šventės – Kalėdos ar Velykos. O čia puls tol, kol padžiausiu autus...

– O jei išgyvensime, ką darysime toliau?

– Klaidžiosime po miškus ir apleistus miestus. Nors, kai pagalvoji, nieko ypatingo nenuveikiau ir prieš Sistemą. Klaidžiojau po barus ir kavines.

– Pirma mintis pamačius monstrą su elnio kaukole buvo: „Reikia šuns. “ Matyt, visai pasimaišė protas.

– Mano mintys buvo daugmaž: „Bėgti pas pusbrolį į Panevėžį. “ Kas ten? Nieko. Baimė sutrikdo mąstymą.

– Telieka viltis geriausio... nors neįsivaizduoju, kaip tas geriausias galėtų atrodyti.

– Geriausiu atveju pasieksime 25 lygį, apie kurį toje keistoje laidoje kalbėjo ta velnienė. Aš jau porą metų mintu dienos pietumis iš kavinukės prie darbo arba atvežtine pica. Ką mes valgysim, kai pasibaigs konservai?

– Dėdė Kęstas turi šiltnamį su agurkais ir pomidorais. Gal įmanoma užauginti daugiau daržovių? Miestuose turėtų būti likę konservų.

– Miestuose – pilna mutantų. Rizikuoti dėl skardinės guliašo... Einu pabudėsiu prie laužo. Vis tiek neužmigsiu. Pakelsiu tave, kai pavargsiu.

Martynas išėjo. Visur, kur pažvelgsi – nusivylimas praeitimi. Tik dėdė Kęstas liko pragmatiškas. Jei paskutinius ketverius metus galėčiau nugyventi iš naujo... Ką keisčiau? Statyčiau bunkerį miške?

Užmigau greitai. Sapnavau mažus, pūkuotus šunis, lakstančius pievoje. Buvo taip ramu, kad net skaudėjo.

Martynas papurtė mane už peties. Išslinkau į lauką. Laužas degė stipriai, bet nedūmijo. Kęstas ramiai galando dalgį. Tylėjome. Pavargome šnekėti apie monstrus ir šį naują pasaulį.

Tada kažkas spragtelėjo. Ne medis. Ne vėjas. Spragtelėjo taip, lyg kažkas būtų lūžę – arti, už kokių trisdešimties metrų. Kęstas sustingo, tarsi būtų perjungtas į kitą režimą. Dalgį padėjo į šalį, o akimis pervėrė tankmę. Aš instinktyviai paliečiau peilio rankeną.

– Girdėjai? – paklausiau.

– Girdėjau.

Tyla. Laužas spragsėjo kaip žvakė – nelyginant užgniaužtos baimės ritmas. Dar vienas garsas – šnaresys. Žemas, sunkus, lyg kažkas šliaužtų ar temptųsi per šlapią samaną.

Kęstas jau stovėjo. Lėtai paėmė dalgį ir pasisuko į tamsą, tada parodė rodykle – gulėti.

Laužas atrodė per šviesus, per atviras. Lyg vilkėčiau neoninį ženklą: „Šviečiu! Suvalgyk mane! “

Tada miškas kažką išspjovė. Tamsi, suglebusi figūra išlindo iš krūmų. Ne bėgo, ne puolė – tiesiog šliaužė. Kęstas sustingo, pasiruošęs smogti, bet figūra sukniubo. Nutilo.

Dar pora minučių laukėme. Tada Kęstas atsargiai priėjo.

– Čia žmogus, – burbtelėjo. – Gyvas.

Priėjau ir aš. Moteris – liesa, apdraskyta, akys įdubusios, bet sąmoninga. Lūpos judėjo, bet žodžių negirdėjau. Kęstas ją pakėlė tarsi šiaudų ryšulį.

– Atsimerk, – pasakiau. – Esi saugi. Girdi mane?

– Jie... vis dar ten... nešauk jų... – sušnabždėjo ir neteko sąmonės.

Grįžome prie laužo. Monika pabudo, Martynas išlindo iš palapinės.

– Kas čia?

– Kažkas, kas bėgo ilgiau už mus, – atsakiau.

Tą naktį daugiau niekas nebeužmigo. O kai rytas atėjo, rūkas buvo toks tirštas, kad atrodė, jog pasaulis nenori parodyti, kas bus toliau.

Pusryčiai labiau priminė gedulingus pietus – visi buvo nešnekūs. Kęstas paminėjo, kad reikėtų paieškoti laukinių česnakų, bet greitai nutilo. Moteris – Jovita – valgė pašildytus makaronus su jautienos konservais. Dirbo kosmetologe Anykščiuose, lankė draugę Šiauliuose, kai viskas prasidėjo. Vyjosi ją pusiau žmonės, pusiau žvėrys.

Srebiant makaronus, prisiminiau iš biologijos – laukinis česnakas auga prie upokšnių, gerai laikosi šiltnamiuose. Jei tik nevirto nuodingu, kai viskas pasikeitė.

Rūkas nesisklaidė. Tokiame matomume nerastume ir stumbrų bandos... Martynas ištraukė kelis žalsvus buteliukus:

– Šitas marmalas – gatvės raganiaus tonikas. Stiprina fizinę formą, greičiau gyja žaizdos. Jei tie žvėrys mus čia atseks – turim būti pasiruošę.

Vienu mauku išgėriau. Skonis – kartus, kvapas priminė dantų gydytojo kabinetą. Nusipurčiau. Už valandos rūkas prasisklaidė...

Jovita užsnūdo su šaukštu rankoje. Kęstas pasiėmė kuprinę:

– Einam apžiūrėsim apylinkes. Gal rasim laukinių česnakų. Šiltnamiui reikia daugiau nei pomidorų ir agurkų. Rūsy – tik pernykštė uogienė ir dovanotas kumpis. Mes vis galvojam apie pabaisas, bet badas – atšalus orams – bus dar baisesnis priešas.

Mane stebino dėdės optimizmas. Jo manymu, ištempsim nuo gegužės iki lapkričio. Bet jeigu pasiduosim minčiai, kad viskas beviltiška – telieka šokti į smaigų duobę. Ir bus ramu...

Pasiemęs vandens maišelį ir kirvį nusekiau paskui dedę. Blogiausiu atveju liks duobė su smaigais, tada telieka viltis, kad kartu nusitempsiu ir porą mutantų. Miškas atrodė ramus kažkur tuksėjo geniai, Po pusvalandžio radom laukinių aviečių. Priskynėm uogų kiek galėjom. Kęstas į maišelį suvyniojo stagarų matyt sodinimui, staiga prisiminiau kaip močiutė žiemą iš aviečių stagarų virdavo arbatą nuo peršalimo arbata atrodydavo beveik purpurinė. Keista kokius senus dalykus atsimeni pamatęs tokį kasdienišką dalyką kaip aviečių krūmas... Kęstas kilstelėjo ranką, sutraškėjo laužomos šakos, tikėjausi tų prakeiktų šernų...

Iš šabakštynų išniręs padaras matyt anksčiau buvo žmogus, tą buvo galima spręsti iš sudraskytų kelnių ir marškinių likučių. Jo a pavirto pilkais žvynais raumenys išsprogę taip lyg nuo penktos klasės būtų leidęsis anabolikus, iš burnos styrojo milžiniškos iltys.

Sistema Dvikova Kęstas ir Dominykas VS Kūno kultūros mokytojas!

Vienu šuoliu atsidūriau prie monstro ir iš visos sveikatos kirtau jam į pilvą. Pasipylė naftos juodumo kraujas. Nespėjau, net sumirksėti kai gavau antausį atbula ranka ir nuskriejau į krūmus, akyse aptemo...

– Domai tau viskas gerai?

– Aha, tik galva sukasi... Gerai, kad jis, nors štangos į mišką nepasiemė, būtų sutrupinęs man kaukolę...

Mutantas gulėjo krūmuose jo galva gulėjo už poros metrų prie aviečių krūmų. Dėdė Kęstas tikrai moko kovoti su tuo keistu dalgiu.   Apžiurėjome lavoną- radome žiebtuvėlį su išgraviruotu užrašu „ Run“ polariodinę nuotrauką, nuotraukoje-vidutinio amžiaus moteris stovinti prie baseino.

Sistema: Kęstas pasiekė 6 lygį. Kęstas gavo naują įgudį Mirtis su kosa- Dalgių, pjautuvų ir panašių ginklų žala +50%.  Dominykas gavo į zubus kaip dar nėra gavęs. Naujas įgūdis Skausmo tolerancija- Pripratai būti mušamas ir žalojamas, skausmo juslė -30%.

Nusijuokiau, Sistema matyt bandė emuliuoti humoro jausmą. Atsidusęs į gerklę susipyliau alaus kapsulę, šitų baisuoklių miške galėjo būti ir daugiau. Į stovyklą grįžome už pusvalandžio. Martynas aplink palapines peiliu braižė sudėtingas runas. Jovita prie laužo atitempė pora kelmų Monika knarkė palapinėje.

Atsisėdau ant musų naujo medinio „fotelio“ ir prisidegiau  cigaretę pakelyje liko dar trys.  Mąstant pozityviai sparnuoti mutantai, mūsų kol kas nerado.  Iš ne tokios pozityvios pusės, vis tiek susidursime su atsitiktiniais mutantais. Kokios mūsų galimybės? Kaip sukurti, nors dalinį saugumą?