ŠunėnasAš irgi nesėdėjau rankų sudėjęs – nukirtau du hibridus, pusiau roplius, pusiau žinduolius. Jie šnypštė, pūtėsi, o tada griuvo – tarsi tušti maišai.
Saulė leidosi. Bet ne taip, kaip anksčiau – jos kraštai mirgėjo žalsvai, tarsi pro dūmų stiklą. Net saulėlydis atrodė nenormalus. Vyliausi, kad tai tik apokalipsės fonas. Bet Sistema pranešė:
– Saulė tikrai pasikeitė. Tai ne iliuzija. Mėnulis taip pat bus įspūdingas. Patarimas: per pilnatį – venkite pasivaikščiojimų.
Sistema neskambėjo priešiškai. Ji kartais teikdavo informaciją – bet tik jei pats buvai arti tiesos. O be jokių žinių šaltinių, tai – beveik neįmanoma.
Dėdės Kęsto sodas per trejus metus gerokai pasikeitė. Vietoj į žemę susmigusios pašiūrės – rąstinis namas. Vietoj apgriuvusio šiltnamio – stiklinis kupolas. Anksčiau matyti plėvelės lopai, pagaliais paremti stiklai – virto tiksliai suręsta konstrukcija.
Virtuvėje tvyrojo aštrus žolelių kvapas. Ant stalo – knyga odiniais viršeliais, paauksuotu pavadinimu: „Sodininkystė ir Gamtos Magija“.
Dėdė Kęstas mėgdavo kalbėti, kad žemė – gyva, ir atsilygina ją mylintiems. Prieš trejus metus tai skambėjo kaip poetiška nesąmonė. Dabar – kaip viena iš nedaugelio taisyklių, kai pasaulis išėjo iš proto.
Kęstas iššoko iš svetainės, rankose spausdamas dalgį.
– Dominykai, tau pavyko! – sušuko. – Maniau, kad vėl veržiasi tie apsikarstę kaulais ir nendrėmis... Jie nužudė mano kaimynus.
– Dėde, tu apsigynei vienas?
– Kai žinai, kad niekas neateis, belieka pasitikėti savimi ir dalgio aštrumu.
Monika įteikė dėdei nuotraukų albumą ir kortas. Aš nugriuvau į fotelį. Dėdė užpylė spirito ant žaizdos ir uždėjo gelsvų, tabaką primenančių lapų. Gurkšnojau aitrią žolelių arbatą, užkąsdamas sūriu ir rūkyta dešra. Įjungiau dėdės muzikinį centrą – radijas šlovino Infernalinę Imperiją ir siūlė pirkti ginklus. Sąskaitoje teturėjau vieną monetą.
Įsijungiau holografinį ekraną:
DOMINYKAS ŽVIRBLIS
Lygis: 3
Profesija: Klasės Mušeika
Įgūdžiai: Girtas Meistras, Akrobatika, Baro Taikdarys
Daiktai: Medžioklinis kirvis, Skardinis diržas (3 alaus kapsulės)
Sąjungininkai:
Monika
– Lygis 4
– Profesija Riterė
– Įgūdžiai: Sustiprintas Kirtis, Geležinė Gynyba, Vidinė Ramybė
– Daiktai: Kalavijas, Riterio šarvai
Kęstas
– Lygis 4
– Profesija Užmiesčio Sodininkas
– Įgūdžiai: Dėdė Žino Geriau, Sodininkystė, Gamtos Magija
– Daiktai: Dalgis, Gydomosios žolelės
Staiga Kęstas sukluso.
– Šaš... kažkas prie kupolo.
Monika griebė ginklą. Aš – kirvį. Kęstas mostelėjo, kad liktume vietoje, ir tyliai išėjo į verandą.
Išgirdome – ne šnypštimą ar urzgimą, o... dainavimą. Lėtą, liūdną, be žodžių.
Kęstas grįžo, išbalęs.
– Vaikas. Gal ketverių. Apibraižytas, bet sveikas. Jis dainuoja lopšinę – „Dobilėli žaliasai“. Bet jo akys...
– Ar jos švietė? – šnabžtelėjo Monika.
– Ne. Bet jos buvo... tuščios. Tarsi stikliniai rutuliai.
Atsiverčiau Sistemą:
Įspėjimas: Anomalija aptikta.
Vaiko pavidalo darinys galimai susijęs su Apsėdimu.
Rizika: nežinoma.
Patarimas: Prieš kontaktą pasiruoškite dvasiniam barjerui arba naudokite gamtos artefaktus.
Naujas įgūdis pasiekiamas: Vidinis Kompasas (aptinka artimiausią magiškai aktyvų objektą).
– Dėde, – paklausiau. – Gal tavo Gamtos Magija žino ką nors? Yra vieta, kur galėtume sužinoti daugiau?
Kęstas linktelėjo:
– Yra viena vieta. Girininko akmuo. Sakoma, ten žemė kalba. Vietiniai ją visad vengė – net iki viso šito. Aš niekad nesiryžau ten eiti. Bet dabar... dabar, manau, privalom.
Nauja misija gauta: „Girininko šauksmas“
Tikslas: Nukeliauti prie šventos vietos – Girininko akmens – ir išsiaiškinti anomalijos prigimtį.
Apdovanojimas: Pasirinktas įgūdis: „Gamtos Balsas“, „Dvasinė Apsauga“, „Prisijaukinimas“
Kęstas pagriebė prožektorių. Skubiai nulipome į rūsį, iš ten – bėgte per kiemą, į mišką. Mėnulis švietė per ryškiai – didelis, mėlynas, lyg nupieštas vaiko flomasteriu.
Giria – lyg pamiršta dievų. Miškas atrodė nekirstas šimtmečius. Toli, kažkur anapus, staugė vilkai. Be Kęsto naujojo Vidinio Kompaso, būtume pasiklydę po dešimties minučių.
Girininko akmuo atrodė paprastas – didelis riedulys, apkibęs samanomis, su vos įskaitomais žodžiais: „Girininkas Kavaliauskas“.
Kęstas sustojo. Pažvelgė į Sistemą.
– Sistema liepia mesti dvasinį iššūkį akmeniui, – sumurmėjo. – Mano valia prieš jo.
Tada jis užsimerkė ir sustingo. Monika prislinko arčiau.
– Jis negali taip stovėti – kažkas ne taip.
Sistema patvirtino:
Procesas vyksta: Kęstas meta dvasinį iššūkį Akmeniui.
Jei pralaimi – bus perimtas. Jei laimi – atsiveria paslaptis.
Akmenį apgaubė žalsvas švytėjimas. Iš po jo išsiveržė šaknys – gyvos, besiraizgančios, šliaužiančios žeme. Jos apsivijo Kęsto kojas, bet jis stovėjo ramiai – tarsi pats taptų medžiu.
Girdėjosi beveik negirdimas virpesys – lyg pati giria alsuotų. Atrodė, kad iš medžių tamsos kažkas artėja. Akmenį apgaubė žalsvas švytėjimas. Staiga, iš jo išsiveržė šaknų tinklas, tarsi gyvos gyslos, besiraizgančios per samanotą žemę. Šaknys apsivijo Kęsto kojas, bet jis stovėjo ramiai – tarsi pats būtų medis. Atrodė pati žemė vibravo kažkur ties klausos riba girdėjau keiksmus ir įžeidinėjimus. Akmuo vijo mus lauk? Tyla, tamsa, mėlynas mėnulis. Tada… traškesys. Ne garsas – lyg pačios medžių šaknys būtų lūžusios. Giria ėmė alsuoti. Lapai virpėjo ne nuo vėjo, bet tarsi kažkas artėtų iš visų pusių vienu metu. Ir tada – šviesa. Iš akmens pasipylė blyškus žalsvas švytėjimas. Kęstas išsitiesė, lyg kas būtų į jį įpūtęs gyvybės. Jis atrodė kitaip- išgrynintas, lyg kažkas iš jo išdegino visus silpnybės likučius. Staiga viskas nurimo iš akmens iššoko keistas švytintis simbolis ir prilipo prie Kęsto rankos Šaknys traukėsi, švytėjimas aprimo, netgi vėjas nurimo. Simbolis dabar atrodė lyg paprasta žalsva medžio tatuiruotė.
Bet tą ramybę pertraukė krūmų bruzdesys. Monika žaibiškai šoko prieš mane. Iš šešėlių išniro du šernai – milžiniški, su iltimis, blizgančiomis žalsvu nuodu. Nugaroje – peilius primenantys šeriai.
Pirmasis šernas trenkėsi į mane. Skardinis diržas suskambėjo kaip varpas, kai atsitrenkiau į žemę.
Monika sulaikė antrąjį – jos „Geležinė Gynyba“ atlaikė puolimą. Kalavijas blykstelėjo mėnulio šviesoje ir perkirto šoną.
– Monika! Pridenk mane – naudoju „Girtą Meistrą“!
Apsimesdamas pargriuvusiu, atlikau netikėtą smūgį kirviu – iš apačios. Šerno koja atsiskyrė. Jis suriko.
Pirmasis puolė vėl. Monika, pasitelkusi „Vidinę Ramybę“, atitraukė dėmesį. Tada skėlė per žandikaulį. Šernas krito.
Antrasis dar bandė bėgti. Bet Kęstas tik pakėlė ranką. Žemė po šerno kojomis prasivėrė, iš jos iššoko vijokliai ir apsivijo žvėrį. Aš pribaigiau bjaurybe lengvu kirčiu per sprandą.
– Akmuo mane priėmė, – tarė Kęstas. – Jis davė žinią. Tas vaikas – inkarnas. Magijos darinys, gimęs iš pasaulio skausmo. Ir jis – ne vienas.
Sistema iškart sureagavo:
Misija atnaujinta:
„Girininko šauksmas“ ➤ Tikslas: Sugrįžti į sodą ir pasiruošti galimam inkarnų antplūdžiui.
Apdovanojimai:
• Kęstas įgijo „Vidinis Kompasas II“ – užuodžia artėjančią magiją.
• Naujas įgūdis – „Žabangai“: vijokliai suima priešą net per akmens ar žvyro dangą.
• Pasirinktas įgūdis: „Gamtos balsas“ – kartą per dieną gali iškviesti gamtos dvasią žinioms.
• Monika įgijo „Atšvaitinis kontratakavimas“ – po sėkmingos gynybos, nemokamas kontrasmūgis.
• Dominykas pasiekė 4 lygį.
Naujas įgūdis: Instinktyvus išsisukimas – +2 gynybai prieš pirmą smūgį kiekviename susidūrime.
Grįžtant mėnulis vis dar švietė iškreiptai, bet šįkart jis atrodė ne grėsmingas – o tarsi liudininkas. Sunkiai slinkau miško takais šoną tiesiog degino, galbūt lūžo porą šonkaulių, matyt šiam naujam pasaulyje man lemta likti bokso kriauše. Esu daužomas kas kelias valandas. Kokie dar padarai išlįs iš miško glūdumos? Dar prieš savaitę galvojau, kokį serialą pradėt žiūrėt... Dabar – tiesiog bandau likti gyvas.
Sode mūsų niekas nelaukė. Vaikas – dingęs be pėdsakų. Dėdė užvyniojo man šonus žolelėmis, užpylė aitrios arbatos. Įsipyliau viskio. Norėjau šarvų. Ar bent ramaus kampo, kur kažkas nebandytų manęs pribaigti kas kelias valandas.
Monika užmigo fotelyje. Aš žiūrėjau į dekoratyvinę tvorą – tokią silpną, kad ją nugriautų ir šernas, ir stipresnis vėjas.
Kęstas iškepė picas. Žiaumojome jas lyg tai būtų paskutinė vakarienė. Vidutinio skonio, pigios, bet tokios... žmogiškos.
Miegodamas sapnavau vilkus. Ir šernus. Ir... beldimą. Ne, ne sapne. Tikras garsas. Monika pašoko su kalaviju.
– Beldžia? – sumurmėjau. – Pabaisos juk nesibeldžia...
Kęstas žvilgtelėjo pro langą.
– Žmogus. Bet prastai atrodo. Žemėtas, susiglamžęs... miegojo lauke.
Atidariau duris – ir sustingau.
Martynas Ruginis. Pusgirtis kolega iš senų laikų. Tas, kuris, pagal visą logiką, turėjo žūti pačią pirmąją apokalipsės dieną. Bet štai jis – gyvas.
– Kaip mus radai?
– Tu man pasakojai. Per Kalėdų vakarėlį. Kai gėrėm tą stiprų vokišką alų su degtine.
Atsiminiau vakarėlį. Ne pokalbį. Stalą tikrai nuverčiau. Klemensą pavadinau sovietiniu krabu. Bet apie sodą?.. Lyg ir daug šnekėjau apie Palangą?
Martynas įžengė. Jo akys buvo nuovargio ir laukimo atspindys. Ir galbūt... ateinančio antplūdžio. Martynas sušnibždėjo:
- Mums reikia ruoštis kovai, Kryžių kalnas krito, iš trijų šimtų žmonių gyvų liko gal tuzinas. Tie padarai puolė iš, oro primena milžiniškus raguotus šikšnosparnius. Domai nežinau kaip, bet reikia ruoštis arba bėgti, kitaip mus paskers..
