Velnio Akis

Velnio Akis


Pirmadienio rytas prasidėjo ne kaip, jaučiausi mieguistas ir pavargęs nors miegojau 6 valandas. Sapnavau nesąmones apie šnipus ir seną modemą kuris nenorėjo įsijungti. Smagu, kad biure internetas neveikė kažkas nupiso spliterį jungiantį kelis kompus į tinklą, už šituos reikalus atsakingas technikas buvo velniažin kur dingęs. Teliko rūkyti kieme ir laukti pensijinio amžiaus techniko lyg Jėzaus sugrįžimo.  Mobilus internetas veikė pavyko išsiųsti svarbų darbo emailą pavyko, bet aišku niekas neatsakė.  Visi po Velykų slampinėjo lyg zombiai lakoniškai pasakodami apie atostogų kelionės. Darbo motyvacija galbūt siekė 2 iš dešimties balų. Keista, kad aš čia dirbau jau beveik keturis metus. Darbas nebuvo įtin įkyrus ar varginantis, bet atrodė visi čia ateidavo iš inercijos žinodami, kad tikrai jau nebus geriau nei vakar. Telefonas sučirškė smagia Disko melodija. Pagaliau kažkas atsibudo centrinėje bibliotekoje!

Apsidžiaugiau per anksti...

VELNIO AKIS GRĮŽTA! PASIRUOŠTI LIEKA 17 VALANDŲ! UŽ 450 Eurų ĮSIGYK 13 BAALO MONETŲ!!! PASIŪLYMAS GALIOJA IKI VELNIO AKIES ATVYKIMO!!! TAVO PASAULĖLIS F RANGO PURVO KAMUOLYS! 80 PROCENTŲ ŠIO PASAULIO NEVYKĖLIŲ NEIŠGYVENTŲ 3 VALANDŲ PRASIDĖJUS INFERNALINĖJ INTEGRACIJAI!!! NEDELSK!!!
Iš visų keistų emailų bandančių parduoti man nereikalingus daiktus šitas buvo pats keisčiausias. Matyt čia labai kūrybinga pirk plytą versiją.  Valandos slinko ypač lėtai, vaikštinėjau rūkiau valgiau salotas... Technikas pagaliau rado spliterį internetas puikiai veikė gal valandą, po šios nuostabios valandėlės internetas dingo visame pastate. Kolegų keiksmai beveik pranoko girtų statybinkų ginčą. Visi tiesiog pasiuto technikas jiems rėkė, kad čia problemos su tinklu visame mieste, jie, kad jis idiotas ir jo vietoj dirbti galėtum pasodinti katiną, gal taip darbo optimizacija tik pagerėtų. Aš tiesiog nebeturiu jėgų šitiems cirkams, pasiėmiau kuprinę ir lėtai patraukiau namo. Kažkoks supistas absurdas... Saulė maloniai šildė medžių lapai šlamšto vėjyje, velnias gal reikėjo kažką keisti. Išvykti toliau nuo miesto pasėdėti miške prie ežeriuko gal netgi įsigyti katiną ar šunį?

Grįždamas namo vis dar žvilgčiojau į telefoną. Pranešimų lavina nesiliovė. Kas kelias minutes gaudavau pasiūlymus apie naujas „sistemas“, „karmos kaupimą“, „dimensijų vartų atidarymą“ ir „likimo meistrų ginklus“.

Palei gatvę žmonės atrodė keistai... kai kurie stovėjo vietoje ir spoksojo į savo telefonus lyg hipnotizuoti. Viena moteris, dar visai jauna, stovėjo ant šaligatvio ir mosavo rankomis ore — lyg bandytų kažką sugriebti, kažką nematomo.

Vienas pagyvenęs vyras prie kiosko atrodė lyg pamišęs — garsiai kalbėjo į niekur:
— Priimu kario klasę! Priimu ugnies magiją!

Prasilenkdamas su juo pajutau keistą tvoską — tarsi oras aplink būtų įkaitęs.

Iš toliau atsklido kaukimas, bet ne policijos ar greitosios sirena — tai skambėjo... lyg senovinis medinis rago gausmas, grėsmingas ir tuščias.

Staiga supratau, kad tai, ką iki šiol laikiau nesąmone, ima veržtis į realybę.
Pirmoji mintis buvo: „Reikėjo pirkti tas velnio monetas... “
Antroji: „Reikia nešti kailį iš miesto kol dar įmanoma. “

Telefonas vėl suvirpėjo gavau dar 13 pasiulymų pirkti monetas burtų lazdeles kirvius kardus rapyras šarvus lankus ir netgi Įgūdžius kaip Psionika, Magija, Stebuklai, Šamanizmas, taip pat fizinių įgūdžių kaip klasės mušeikos, baro taikdarys ir akrobatas.
Sunerimęs prisėdau ant suoliuko, ramiai seniuk čia kažkokia RPG reklama. Siūlo pirkti ingame daiktus. Štai ir viskas! Nėra čia jokių mistikų jeigu kas nors siūlytų tokius dalykus geležinkelio stotyje tik papurtyti galvą ir nueitum... Apsiraminęs grįžau namo. Pasaulis kraustosi iš proto Breksitas Korona, karai dalykai kurių neturėjo būti. Keista kai buvau gal dvy dvylikos keistas šnekos senukas man su mama pasakojo man kažkokios moters, pranašystę apie Rusijos žlugimą milijonus žuvusių. Matyt važiavom į Palangą... Skanūs ledai saulė vėjas nuotraukos prie rožinio pliušinis begemoto. Tai buvo taip seniai niekada neįvertina gerų smulkių akimirkų gyvenom gerai ir patys to nesuvokiame.
Naktį miegojau neramiai. Sapnavau, kad miesto dangus įtrūko kaip kiaušinio lukštas, o iš ten krito ilgi, juodi lynai, kabantys iki žemės. Per miegus keletą kartų pabudau prakaituotas, bet logika šnabždėjo:
— Nesąmonė, seniuk, persivalgei salotų.

Ryte išlipau iš lovos, užsikaitinau kavos. Prieškambaryje užkliuvau už pašto — kažkoks laikraštis, nors aš jau pusę metų jo neužsisakiau. Ant viršelio buvo didelė raudona antraštė:
„INFERNALINĖ INTEGRACIJA: 1 LYGIS AKTYVUOTAS. PASIRUOŠKITE. “

Žiūrėjau į laikraštį, jausdamas kaip vėl iš vidaus lipa tas keistas, rūgštus nerimas.
Ties puslapiu su orų prognoze vietoj saulės ar lietaus piktogramų buvo keisti ženklai — liepsnos, kaukolės, žaibai.

Žvilgtelėjau pro langą.
Gatvė atrodė beveik normali, tik... žmonės ėjo keistai. Kai kurie buvo vilkėję šarvais, kiti turėjo keistas kepures ar apsiaustus, o viena mergina, pavyzdžiui, laikė rankoje kažkokį blizgantį lazdos gabalą, nuo kurio tvoskė mėlyna šviesa.

Praeiviai žvalgėsi vieni į kitus, kai kurie pasisveikindavo keistais rankų gestais — lyg kažkokios senos brolijos nariai.

O toliau gatvės gale stovėjo kažkas sunkiai suvokiama: aukštas kaip keturi žmonės sutvėrimas su elnio kaukole vietoj galvos. Jo rankose kabojo milžiniškas kirvis, iš kurio kapsėjo tamsus skystis ant grindinio.

Akimirka stovėjau sustingęs, pirštai taip stipriai suspaudė kavos puodelį, kad jis išsprūdo ir dužo ant grindų.

Sušukau sau mintyse: — Reikia šuns. Reikia šuns. Šiandien. Pasaulis galutinai išsikraustė iš proto, o aš Dominykas žmogus kurio pažymių knygutėje kažkada buvo parašyta-tobulas filosofinis mąstymas stovėjau lyg idiotas galvodamas, kad reikia šuns.
Tarsi koksai pūkuotas keturkojis galėtų ką nors pakeisti, kai gatvėmis vaikšto elniakaukės milžinai, o laikraščiai prognozuoja pragaro lygius vietoje debesuotumo.

Kiek sugebėdamas susikaupti, nuskuodžiau į koridorių, apsimoviau batus.
Planą turėjau genialų: eiti, kol rasiu kokį normalų žmogų. Šunį galėsiu įsigyti vėliau, jei dar turėsiu veidą, kurį būtų verta laižyti.

Lauke oras tvoskė keistu įkaitusio metalo kvapu. Medžių lapai, rodės, šiureno be vėjo. Kartais pasitaikydavo, kad ant šaligatvio blyksėdavo keisti ženklai — tarsi šešėliai ar hologramos, kurių nesugebėjau iki galo suprasti: durys į niekur, raudoni apskritimai, žymintys kažką...

Keli praeiviai jau buvo visiškai pasikeitę: vienas vaikinas su odiniu šarvu, basomis kojomis ir dviem iltimis kyšančiomis iš burnos rėkė kažką apie „Perkūno amuletą“ ir siūlė jį mainyti į sumuštinį. Kita moteris turėjo akis, blizgančias kaip katės, ir nešėsi žalią sulankstytą lanką.

Aš stengiausi žiūrėti žemyn.
Jeigu nematysi beprotybės — gal ji nematys tavęs.

Vis dėlto, kažkur už kampo, mane pasivijo pažįstamas balsas:
— Dominykai, bėk!

Atsigręžiau.
Tai buvo Monika — buvusi kolegė iš buhalterijos, visada įsispraudusi į pilkus švarkelius.
Dabar ji buvo šarvuota kaip riterė, su didžiuliu kalaviju ant nugaros ir kažkokiais švytinčiais ženklais ant kaktos.

— Kas po velnių čia vyksta?! — sušukau.
— Žaidimas prasidėjo, Dominykai! Infernalinė Integracija prasidėjo! Kas turėjo lygį — tie išliks. Kas ne- taps maistu.
— Aš net lygio neturiu! — suinkščiau kaip žmogus vėl išgirdęs apie korupciją ir kylančias elektros kainas.
— Todėl tau reikia greitai jį gauti.
Ji žengė artyn, ištraukė iš kišenės kažką — mažą juodą rutulį, mirguliuojantį vidiniu švytėjimu.

— Laikyk. Pasirink profesiją. Dabar.
Sumišęs paėmiau juodą rutulį. Jis buvo šiltas lyg ką tik ištrauktas iš gyvo padaro vidaus.
Rutulio viduje lėtai ėmė formuotis žodžiai:

PASIRINK PROFESIJĄ:

    Būrėjas

    Raganius

    Klasės Mušeika

    Klajūnas

    Gatvės Magas

Pasirinkimas: KLASĖS MUŠEIKA.

Rutulys susprogo mėlyna šviesa. Akimirkai viskas aplink pasidarė tylu.
O tada — BUM!
Kažkoks nematomas šiluminis smūgis trenkė man į krūtinę. Suinkščiau, bet iškart pajutau keistą stiprumą. Rankos tapo sunkios ir stiprios kaip plienas. Kojos — tvirtos kaip ąžuolai. Pečiai — platūs, lyg būčiau kasdien krovęs maišus cemento.

Virš galvos švystelėjo švytintis tekstas:

    Dominykas Žvirblis

    Klasės Mušeika Lv. 1
    — Smūgis: +10
    — Gynyba: +5
    — Specialybė: „Baro Taikdarys“ (bonusas girtų/maldaujančių priešų neutralizavimui)

Monika atsiduso palengvėjusi:
— Gerai. Bent jau nenuvirsti nuo pirmo vėjo gūsio.

Staiga iš už kampo iššoko kažkokia būtybė — vos atpažįstamas senas mūsų biuro technikas, tik dabar jis atrodė... su švytinčiomis laidų rankomis ir aštriais metaliniais dantimis.

Jis urzgė:
— TINKLO DEMONAS. IEŠKO SIELŲ...

Monika riktelėjo:
— Dominykai, tavo pirmas testas! Dabar arba niekada!

Instinktyviai sugniaužiau kumščius.
Pirmas smūgis laukė.
Pirmas priešas.
Pirmas žingsnis į beprotybę.
Aš niekada nebuvau klasės kiemo ar dar koks mušeikos. Buvau silpnas vaikas mano muštinių patirtis apėmė muštynes trečioje klasėje su berniuku Dominykas Sakalas, bet visas pasaulis nusprendė išbandyti kažką visai naujo? Monika riterė? Ji augino miniaturinius medelius vazonuose! Ji sunkiai atidarydavo agurkų indą...

Technikas spjaudėsi žalsvomis seilėmis ir klykė. Užsimojau ir pisau jam į liulį iš visų jėgų. BUM! Techniko kūnas nuskriedo atgal, tarsi stipri audra išsprūdo iš kažkokios slaptojo pasaulio vožtuvo. Švystelėjo žaibas, o techniko metalinės rankos susidūrė su grindiniu. Jo šūksniai nutilo. Aš atsidusau, vis dar jausdamas, kaip adrenalinas užplūdo visą kūną. Buvo kažkas gilumoje, kažkas… lyg atsakyti gyvenimui už tai, kad jis visada bijojo kovų. Bet dabar aš laimėjau. Monika žiūrėjo į jį, šiek tiek nustebusi, tačiau jos veidas išliko ramus.
— Žiūrėk, Dominykai, tai buvo tavo pirmas tikras išbandymas.
Ji šyptelėjo.
— Tikiuosi, kad tau patiko.

Moteriškas balsas patraukė tylą Dominykas Žvirblis nukovė tinklo demoną patirtis 5Exp Monetos 2. Žmonės visada žinojo, kad kažkas yra ne taip su šiuo pasauliu...

Balsas vėl pasigirdo:

— Dominykas Žvirblis, tinklo demonas nukautas. Patirtis 5 EXP. Monetos 2.

— Tai realu... — Jo balsas skambėjo tyliai, bet tikrai. — Kas čia vyksta?
Dvi monetos nukrito ant grindinio. vi monetos lėtai nusileido ant grindinio su minkštu, beveik magišku skambesiu. Jos atrodė paprastos, bet kažkas apie jas buvo keista – tarsi jos buvo ne iš šio pasaulio. Pirmos monetos paviršius buvo šaltas. tarsi veidrodinis, atspindintis šviesą ir tamsą vienu metu. Monetos kraštai buvo šiek tiek nusidėvėję, bet jos dizainas atrodė kažkuo senovinis, su nežinomais simboliais.
— Ką tai reiškia?
Visas pasaulis atrodė nebe toks, koks buvo prieš kelias minutes. Viskas pasikeitė tiesiog per naktį…
Sistemos paaiškinimas 2 monetos 100 Exp taškų arba vienas papildomas įgudis
EXP taškai... tai greitas būdas tapti stipresniu. — jis galvojo sau. — Tačiau įgūdis galėtų atverti visiškai naujas galimybes. Kas, jei pasirinkęs įgūdį galėčiau pasiekti kažką, ko nepasieksiu su EXP?

Po truputį jis jautė, kaip kažkas viduje stiprėja – tai buvo ne tik pasirinkimas tarp taškų ar įgūdžio. Tai buvo galimybė formuoti savo likimą ir ateitį.
— Ką pasirinkti? Akrobatika tebunie taip!
Kai šie žodžiai pranyko ore, aš pasijaučiau labai keistai šiluma užtvindė kūną lyg būčiau iššokęs į karštą vonią. Niekada nebuvo šokėjas ar bėgikas, bet jutau koodinacija paaštrėjo iki žmogaus galimybių ribų. Turbūt dabar galėčiau dirbti prestižiniame cirke ar dalyvauti olimpiadoje...
Greitu žingsniu judėjom iš miesto. Mintis apie mišką buvo nebloga, bet iki artimiausio miško 70 kilometrų. Senelio trobelė daug arčiau;bet visgi 6 kilometrai nuo miesto. Pasaulis nepagerėjo lyjo krauju ir rupužemis, norėjosi tikėti, kad sapnuoju, net žnaibiau veidą norėdamas pabusti niekas nepasikeitė žmonės kovojo prieš grotestiškas mutavusias savo draugų ir kolegų versijas. Pasileidau begte visa laimė, kad matanti privertė Monikos jos šarvai ir kalavijas tvieskė nemalonia šviesa. Rekordiniu greičiu pasiekėm trobelę, ten turėjo augti keli beržai želdinių sulaukė jusi pievelė, bet atrodė lyg atvykom į šimtametė mišką. Žolė siekė kelius. Viskas augo..
Drabužiai sulipo nuo kraujo, keikdamasis, nusiplešiau marškinius ir džinsus Monikos šarvai liko švarūs, bet plaukai ir veidas atrodė klaikiai. Niurzgedamas nuėjau į dušą geras 20 minučių gramdžiau pridžiuvusį kraują ledinis vanduo nepagerino nuotaikos boileris, sugedo prieš pusmetį atrodė beprasmiška pirkti naują, trobelėje praleisdavau gal tris savaitgalius per metus, kolegos nesuprato kodėl moku už elektrą šitoj bakūžėj samanuotai. Nežinau sunku parduoti griuveną užmiestyje ir vis dėl to namelis buvo lyg gija į praeitį. Sentimentai naujame pasaulyje nebeteko vertės.
Atsisėdęs ant sofos įsijungiau televizorių, žinoma žurnalistė dabar apsiginklavęs lankų ir durklas rėkė tai kas ir taip buvo aišku pasaulis apsivertė aukštyn papais. Kai kurie žmonės pamiršo ir virto demoniškais matantis kiti įsigijo monetas ir lygį. Šitie apsivožk karsto dangčiu laimingieji kovojo gatvėse arba bėgo iš miesto... Monika plovėsi plaukus ir aš tiesiog nežinojau ką sakyti ar galvoti miške galėjo slėptis žvėrys reportaže buvo matyti naminiai pavirtę monstrais iš raumenų ir ilčių. Bėgti iš miesto tebuvo laikinas sprendimas, Euronews ir CNN patvirtino tai ką ir taip įtariau šita integracija vyko visame pasaulyje.
Šitoje mėsmalėje reikėjo greitų tvirtų sprendimų, žmonių kurie veikė ir nepasidavė panikai.
Pripažinkim neveikiantis internetas išmušdavo mane iš vėžių. Pasaulio Pabaiga ne man. Aš tiesiog norėjau ramiai leisti laiką skaityti knygas žiureti serialus ir filmus kartais įsijungti xbox konsolę ir palošti kokį neįpareigojantį žaidimą. Aš prieš visą šitą beprotybę neturėjau iliuzijų išspręsti nors vieną šio pasaulio problemą. Taip žmonės daug šnekėjo apie klimato kaitą ir ateitį. Bet ar jiems sekėsi kažką spręsti geriau nei man?
-Dominykai kodėl neatėjai į mano vakarėlį prieš pusę metų? Pameni įkurtuvės naujam bute?
-Nežinau, tiesiog norėjau pažiūrėti serialo premjerą Paramount kanale. Koks dabar skirtumas?
—  Tiesiog visi atėjo ir tu atrodo buvai gal dvejose išgertuvės per beveik keturis metus...
Monika mane stebino jai parūpo kodėl aš neatėjo  į trijų kambarių buto įkurtuves kai pasaulis nušoko nuo bėgių ir kraujas liejosi upėmi.
— Monika ar tu norėjai, kad aš ateičiai? Atsiprašau jeigu tas faktas kažkaip įžeidė, bet po biesais mes susitinkame prie kavos aparato virtuvelėje tu man papasakoji apie savo medelius. Aš šiaip kokį filmą ar serialą mačiau savaitgalį. Aš nebūčiau pagalvojęs, kad tu pastebėsi, kad manęs ten nebuvo.
— Nereaguok taip jautriai, tiesiog būtų buvę smagu, kad tu ten su visais kartu žvengtum iš girto Martyno istorijų.

Kai pagalvoji aš tikrai nepažinojau nė vieno iš kolegų su kuriais praleisdavau 8 valandas per dieną. Taip aš žinojau kas augina medelius, kas rūko žolę, žinojau, kad Martynas prisigeria iki žemės graibymo kiekviena įmanoma proga...
Aš sumėtydavau likus ir širdeles ant jų atostogų nuotraukų. Žinojau apie Dariaus skyrybas ir apie Miglės naują namą užmiestyje. Aš žinojau paviršutiškus dalykus, jie žinojau dar mažiau mano atostogos buvo praleidžiamas namie kartais bakužėje, kartais turistiniuose žygiuose nuotraukų kiekis socialiniuose menkas... Aš buvau keista 34 metų senis nebeturi tis sudėti baruose ir klubuose. Būdamas 20 gerdavau daugumoj vienas. Vis galvodavau nuo rytoj viskas pasikeis.
Metai bėgo draugai tirpo kas Anglijoj kas Skandinavijoje. Bendradarbiai ir atsitiktiniai pažįstami atrodo bent jau tikėjo, kad gyveno įdomiai.
— Monika aš gyvenau labai nuobodų gyvenimą. Jeigu aš būčiau atėjęs į tas įkurtuves niekas nebūtų pasikeitę...
— Galbūt... galbūt tu teisus. Bet žinai, kartais mes visi bandome prisitaikyti prie kažko, kas mums atrodo normali, net jei tai nėra mūsų tikrasis gyvenimas. Atrodo, kad visi aplinkui gyvena aktyviai, kad pasiekia kažką, kad įsijungia į pasaulį, bet galbūt tik jie patys nesupranta, kad irgi ieško kažko daugiau. Ir tu neturi jaustis blogai, kad negyvenai \'įdomiai\'. Visi mes turime savo kelią ir savo ritmą. Kai kurie žmonės neturi laiko įvertinti paprastų akimirkų, nes jie per daug užsiima pasaulio šurmuliu.
— Banalu bet kokiu bybio tikėtis... Visos pozityvios tiesos nuvalkiotos. Iš jų naudos tik tiek kiek pats gali tuo tikėti.
—
Žinau... Tai, kas mums pasakojama apie gyvenimą, dažnai būna tik žodžiai, kurie neturi realios reikšmės, nes gyvenimas nesustabdomas ir nepaaiškinamas šablonais. Galbūt net nieko tikėtis iš to, kas, atrodo, turėtų būti \'gera\', yra vienintelis būdas, kaip nesudužti nuo viso to.

— Bet galbūt viskas, ko reikia, kad tiesiog priimtume tai, kas yra, ir pasiduotume tam. Nes lyg ir nėra kito kelio. Kai jau baigiasi visi bandymai ką nors pakeisti, galbūt tada ir atsiranda vietos tikrumui. Juk niekas iš mūsų neturėtų būti priverstas tikėti kažkuo, kas jam atrodo banalu. Arba net priverstas apgauti save“, – jos balsas buvo ramus, be jokio bandymo skųstis ar dalytis išgalvotais atsakymais.

— Aš tikiu, kad tu nenori nieko tikėti, galbūt net nenori tikėti savimi... Bet tai gerai. Nes kai žmogus sustoja tikėti viskuo, ko tikėjosi, gal tada pradeda ieškoti to, kas iš tikrųjų verta dėmesio.

Tai buvo tiesa, kuriai Monika buvo pasiryžusi. Galbūt ne visada gerai išreikšta, bet buvo aišku, kad ji vertina tik tuos dalykus, kurie išlieka, kai visos kitos kaukės ir melai nusilps.

Aš atidariau šaldytuvą ir išėmiau dvi pakuotes alaus atsikimšau skardinę įsipyliau kvietinių į molinį bokalą. Monika pasekė mano pavyzdžiu. Ne pats blogiausias būdas sulaukti pasaulio pabaigos-išjungiau televizorių įjungiau Synthwawe muzikos Youtube. Idomu kiek laiko dar turėsim internetą elektrą?
Monika visada nešiojo pilkus kostiumėlius ir žemės spalvos palaidinės jos plaukai visada buvo susukti į plieninė kuodą -ji kiekvieną dieną atrodė lyg geografijos mokytoja iš prastos komedijos. Dabar palaidais plaukais apsirengusi žaliais marškiniais ir džinsais ji atrodė visai gražiai. Tik dabar man dingtelėjo, kad ji greičiausiai šiek tiek jaunesnė už mane. Ta apranga sendino ją dešimtmečiu.
—Monika kiek tau metų?
— 33 o ką?
— Nieko tiesiog nežinojau kiek tau metų?
Mes gėrėme alų nežinau kada užmigome sistemos balsas perskrodė tylą. Vos išgirdę sistemos paskelbtą pranešimą, mes abu pašokome nuo sofos, net nesusimąstydami. Bokalai su paskutiniu alaus lašu nusirito ant grindų, o širdis smogė į krūtinę tarsi plaktuku.

„DVIKOVA“...
„Miško Karalius“...

Pavadinimas skambėjo absurdiškai — tarsi koks vaikų pasakų veikėjas, bet akimirksniu žinojome: tai nebus nieko mielo ar juokingo.

Monika instinktyviai čiupo savo kardą, kuris buvo padėtas prie durų. Aš, susijaudinęs, sugriebiau nuo kampo seną medžioklinį kirvį, kurį laikiau daugiau dėl sentimentų nei praktinės naudos.

Pro langą pievelėje — dabar jau džiunglių tankmėje — tarp tirštos žalumos lėtai ėmė ryškėti siluetas. Milžiniškas, šakomis ir žievėmis apaugęs padaras, kurio kūnas atrodė sulipdytas iš senų šaknų, samanų, rąstų ir kažkokios gyvos masės. Jo akys — tamsios kaip nakties vidurys — spoksojo tiesiai į mūsų trobelę.

Sistemos tekstas švytėjo ore:

    ✦ Dvikova aktyvuota.
    ✦ Taisyklės: Negalima pabėgti.
    ✦ Pergalė suteiks: Lygio pakėlimą + Retą Įgūdį.
    ✦ Pralaimėjimas: Eliminacija.

Monika trumpam susižvalgė su manimi. Akys, kurias visada matydavau tik už akinių stiklo ir tvarkingos šukuosenos, dabar degė tvirta, beveik laukine energija.

    „Reikia kautis, “ – pasakė ji, ir jos balsas buvo stebėtinai ramus.

Aš linktelėjau.
Nėra kur bėgti.
Nėra kam skųstis.
Tik mes du... prieš „Miško Karalių“.

Miško Karalius žengė pirmyn — žemė po kojomis sudrebėjo, kai jo milžiniška pėda (panaši į medžio kamieną) trenkėsi į žemę. Jo kūnas traškėjo, skeldėjo, iš skydinės krūtinės veržėsi garai, it senos pirties krosnies kvėpavimas.
Monika atsistojo šiek tiek į kairę nuo manęs, laikydama kalaviją abiem rankom. Aš suspaudžiau kirvį, jaučiau kaip prakaitas šaltomis srovelėmis bėga nugara.
Sunkiai šnopavau pats nesupratau kas ivyko aš tiesiog puoliau lyg pasiutęs šernas, kirtau į jam į kelį. Monika smeigė kalaviju. Šis medinis monstras buvo didelis ir turbūt stiprus lyg trys jaučiai, bet per lėtas.

Monika nedelsė smeigė kalaviju dar ir dar žalias kraujas tryško į visas puses aš kapojau jo kojas kirviu padaras smugiavo Monikos šarvai atlaikė smugius aš buvau per greitas, jis manęs net nepalietė. Padaras sustūgo ir nutilo amžams, jo kojos gulėjo atkirtos nuo kūno, praikatas bėgo į akis, matyt taip jaučiasi metkirtys po sunkios darbo dienos. Mes kažkaip laimėjome, jeigu ne Monika aš jau vakar būčiau miręs, o gal dar blogiau pavirtęs į tuos keistus padarus kaip vargšas Klemensas- visada paniuręs IT technikas mūsų kontoroje...
Atsisėdau ant suoliuko, tik dabar dingtelėjo, kad visame mieste, o gal ir šalyje neliko nė vieno Klemenso, Alfonso ar Jeronimo... Aš galėjau būti paskutinis Dominykas planetoje. Drebančiomis rankomis prisidegiau cigaretę. Ką man daryti? Trobelė nebuvo saugesnė nei miestas, sistema norėjo dvikovų.  Jeigu pasiliksim gryčioje sistema atsius naujų miško karalių ar kažką baisesnio Staiga su melodingu skimbtelijimu prieš mane iššoko holograminis ekranas
Dominykas Žvirblis
Profesija Klasės Mušeika
Lygis 2
Įgudžiai
Akrobatas
Baro Taikdarys
Baalo Monetos 2
Apdovanojimai Įgudis Girtas Meistras arba 100 Exp

Girtas meistras skambėjo puikiai ir atrodo tiko prie akrobato ir mušeikos. Po dar vieno skimbtelijimo iššsoko dar viena lentelė
???? Skimbtelėjimas nutrūko tylą, kai sistema pateikė antrą pasirinkimo langą:

Pasirink papildomą bonusą, Dominykai Žvirbli:

Girtas Meistras

Tau alkoholis — ne kliūtis, o pranašumas. Būdamas išgėręs, tu gauni +2 puolimui ir gynybai artimoje kovoje, bet -1 į protinius veiksmus.
(Reikalavimas: bent viena alaus porcija per kovą)

Greitas Smūgis

Gali kartą per kovą atlikti antrą ataką kaip nemokamą veiksmą, bet abi atakos atliekamos su -2.

Išlikęs Sąmoningas

Kartą per dieną, kai tavo gyvybės taškai nukrenta iki 0, tu vis dar gali veikti vieną raundą tarsi nieko nebūtų.

Tavo kišenėje – 2 Baalo Monetos
Galima iškeisti į:  Retą daiktą iš juodojo turgaus
Vienkartinę pagalbos iškvietimą (dronas, gydymas, ar net bomba)
Klasės keitimą

Monika tuo metu tyliai stebėjo tavo reakciją. Ji laikė savo ilgą kalaviją šone, rankos vis dar šiek tiek drebėjo. Atrodė, kad ji irgi gavo kokį nors pasiūlymą, bet dar nepasirinko.



Įgūdis: Girtas Meistras

+2 artimoje kovoje (puolimui ir gynybai) kai esi išgėręs.
-1 į protinius veiksmus.
Reikalavimas: bent viena alkoholinė porcija per kovą.

Juodasis Turgus – Retas Daiktas (1 Baalo Moneta):

Skimbtelėjimas. Ekranas blyksi keistomis spalvomis. Rodos, pats daiktas renkasi tave.

Skardinis Girtuoklio Diržas

Turi integruotą buteliuko laikiklį su 3 „Alaus Skysčio“ kapsulėmis.
Kiekviena kapsulė gali būti išgerta kaip nemokamas veiksmas (vienas per raundą).
Išgėrus: automatiškai aktyvuoja „Girtas Meistras“ efektą vienam raundui.
Kasdien galima pasipildyti tik per specialų „Alaus Kranelį“ (dažniausiai randamą baruose ar apleistose užeigose).

Monika žvilgtelėjo į tave:
– Na, mušeika, dabar jau tikrasis pasaulio pabaigos baro taikdarys... – šyptelėjo ji netikėtai šiltai. – Man atrodo, kad sistema su tavim šnekasi savaip.
Keista tu moteris, Monika koncentruojiesi į smulkmenas kurios nieko nekeičia, čia matyt pozityvus mąstymas–bandymas išsivartyti, kad ne viskas taip blogai. Kol kas telieka sedėti gryčioje miesto gatvėmis šlaistėsi siaubas su elnio ragais. Laimėję šią dvikovą nusiperkome šiek tiek laiko. Koks sistemos tikslas? Mus visus išnaikinti? Bet kam tie žaidimo elementai įgudžiai? Tiesiog paleisk mutantus prieš civilius ir viskas baigtusi per kelias valandas. Aš kažko nesupratau, bet kokio žaidimo tikslas laimėti, bet, kad kažkas laimėtų- kažkas turi pralaimėti. O, kad viskas būtų įdomiau ir ne vienpusiškos skerdynės mes gavom skillų? Visas šitas reikalas atrodė kvailai, juk norint sukurti sistemą ir paversti pusę planetos mutantais reikia technologinių ar magiškų resursų?
- Sistema koks šio žaidimo tikslas?
- Laimėti žmonės prieš mano, sukurtus mutantus. Taip šis žaidimas kainuoja daug finansinių, technologinių bei magiškų resursų.
- Žaidimas reikalauja resursų. Bet Infernalinė Imperija turi jų perteklių. Išlaidos? Nesąmonė. Pramoga verta daugiau- milijonai Baalo monetų pakeis savininkus savaitės bėgyje. Vidutiniokai gali tapti turtuoliais vienu geru statymu. Imperija mylėjo šį žaidimą kai tavo protėviai medžiojo bebrus pusryčiams!
Taip norėjosi verkti, mes realybės šou dalyviai, tik vietoj debiliškų užduočių ir finalo su skambučiais mes kovosim ir mirsim dėl pramogos. Matyt labai galingos civilizacijos, kuriai žmonių gyvybės vertos pora monetų.

- Jeigu žmonės laimės? Kas bus tada?
- Ši žaidimo fazė bus baigta. Antroji fazė turėtų prasidėti už 27 dienų. Kol kas žaidimo meistrai ir Aristokratai diskutuoja dėl sekančios fazės eigos.
Daugiau klausimų nebeliko, jeigu išgyvensiu iki antros fazės šitas siaubas tik tęsis. Žaidimo meistrai gali nuspręsti kurti trečią fazę. Mes esame žaislai ir vienintelė viltis, kad nauji žaislai greit atsibos. Arba azartas tik kils statymų sumos didės, kol ant žemės paviršiaus liks, tik griuvėsiai ir kruva lavonų. Jeigu liks gyvų laimėtojų jie matyt gaus kokį prizą. Su sumautu prizu liks gyventi planetoje be infrastruktūros. Su sumautu prizu teks likti planetoje be infrastruktūros, be ateities, tarp griuvėsių. “ „sumautu prizu teks likti planetoje be infrastruktūros, be ateities, tarp griuvėsių.  Mes grįšime į akmens amžių? Laimėtoja? Gal? Tik kad tie laimėtojai valgys žiurkes ir miegos griuvėsiuose. Mes ne grįšim į akmens amžių – mes būsim akmens amžiaus šmėklos. “

Monika netikėtai pravirko. Net ji negalėjo paneigti, kad mes pelėkautuose. Niekas mūsų neišgelbės ir nepasigailės. Telieka žaisti?
Išlupau seną lentą – slėptuvė, kurioje penkerius metus saugojau Johny Walker Black. Vis galvojau: gal kai bus paaukštinimas, naujas darbas, meilė…
Gal kai draugai pagaliau susirinks troboje užmiestyje, ne vien tik tušti pažadai.
Bet tie penkeri metai išnyko. Laimė taip ir neužsuko į mano kiemą.
Dabar esu tik dar vienas objektas lažybų punkte. Šuva gaudantis triušį.
Kodėl aš taip ir neįsigijau šuns? Turėjau laiko. Vietoj to – alus, serialai, Forza Horizon ant Xbox‘o.
Monikos niekad nepakviečiau. Nei Martyno.
Viskį supyliau į senas stiklines su keistais lapų raštais – gal sultims, gal pigiam putojančiam vynui. Bet ką tai keičia?
Čia ne šventė. Čia šermenys.