Odė Penktadieniui

Štai ir vėl aš, prakeiktas melancholikas, nuolatos bėgąs nuo visatoje paplitusių beždžionių, sėdžiu čia, vieninteliame dar nemirusiame parke vidury betoninio miesto labirinto. Dar viena mirštančio penktadienio naktis — stebuklingas laikas. Kalendorius skuba, nesvarbu, kad trečia ryto šeštadienį, jis dar negimė. Tikrasis šeštadienis prasideda, kai užgimsta nepakeliamas, skylančio alkoholio sukeltas galvos skausmas. O dabar, dabar penktadienis dar gyvena, jo gyvybės siūlą palaiko girtas aludės klierikas, ieškantis kelio pas mielą baro davatkėlę. Jie linksminasi, o aš čia sėdžiu, laukiu čia, kaip ir kiekvieną nepakeliamai ilgą penktadienio vakarą, jos apraiškos. Tai štai, pagaliau suprantu kaip jautėsi  Buddha, laukdamas nirvanos ar kaip tas vienas vienintelis pamaldus viduramžių popiežius, naiviai laukiantis Marijos Magdalenos pasirodymo. Vis laukiu ir laukiu, bet bent prieš mėnesį jau užmiršau ko, gal skolos, gal tosto, o gal tikrojo savęs, negalinčio pripažinti realybės. Staiga galvoje pasigirsta dar prieš penksekunę minty nuskambėjusį žodį „Jos”. Bet taip ir nesuprantu, kas Ji, kodėl čia ir kodėl man turi būtent Ji apsireikšti. Dėl to ir traukiu dūmą, kad nurimčiau. Jis vienintelis leidžia smegenims numirti——––pailsėti.  Jei ne cigariukas, kitas, aš neišgyvenčiau. Be jų aš kaip žirgelis, vaizdą ribojančiais akidangčiais aprengtas, matau tik koncentruotą žmonijos skausmą.

Miestas sustoja, užmiega kaip kūdikis, klykęs visą naktį ir tik paryčiais užmigęs. Tai stebuklingas laikas: niekas nevyksta, niekas nedrįsta suteršti tikinčiųjų per pamaldas primelstos ramybės, net medžiai ir tie savo lapus suglaudžia taip, kad vejui juos kedenant kuo mažiau šnarėtų.

Penktadienis pats iš savęs girdo blaivininkus, o girtuokliam atveria čakras. Dėl to šiandien visi girti. Neliko nei vieno blaivo. Tuo ir žavi šis miestas, tuo ir žavi girtumas-beprotystė, kurios niekaip kitaip nieks nepasieks.

Eina Beatričė toliau gatve linguodama, kur jos jau nieks seniai nebestebi. Jos siekis – lovytė, kurioje užsimiršta visos negandos, nebekamuoja skausmas, sukurtas ne fiziologinės būties. Kodėl ten, čia, visur? Tas klausimas visada buvo jai neaiškus, visados traukė, lyg skaistybės tariamybė. Kodėl nepasidavus pagundai didžio mulkio? Kodėl gi nesugulus kartu į lovą? Kodėl jam negimdyt nemylimų, niekingų, liūne šiam pasiliksiančių vaikų? Kam gi nepaaukojus savosios laisvės, kurią motina dėl būtent jos ilgai taip gynė? Ir eina ji tolyn. O čia šaukia kažkur iš pakrūmės girtuoklis svetimšalis. Puiki vilionė. Deja ji nepasiduos jai. Beatričė neleidžia sau suklupti kelio pabaigoj. Beprotnamis su Kostu priešaky. Neištirtas girtuoklis, sąmonės netekęs ir pradėjęs skleisti pasaulio tiesą giluminę. Visata, indiferentiška eiliniam žmogui. Palaiminti nuodai, atskleidžiantys visatos grožį. Girtuoklis - Dionisas modernus. Jis lūpomis putliom, daug vėjų paragavusiom apgaubia svetingai vėsų butelio kaklelį. Užsiverčia. Liežuvis nebeklauso. Jis lenda vis giliau, lyg sugulovė, syvais bei žiniomis genetikos, ilgai slėptos, nepažinios, besidalinanti, sėdėtų jam ant veido. Visata jam atsivėrė, ji teka jo gerkle gilyn. Jis, girtuoklis palaimingas, nuo ambrozijos springsta, bet atsitraukt negali. O kas jei nustojus didingąją visatą maloninti ji liausis dalintis savo gėriu? Jis nori pažinti viską, o ypač ją, jo sukurėją. Ne, ne motiną, seniai į grabą save siunčiančią, bet vis negalinčia pas poną dievą prisbelsti, o JĄ jo tikrą meilę — žvaigždes, nakty tamsioj linksmai sau mirgančias, knygas, kurios kaip sąmonė bendra visas paties jo paslaptis nurodo, sliekus, suteikiančius vilties, jog šįkart žuvis tikrai užkibs, vaikystės mėlynes, leidusias patirti tikrą, nesugadintą džiaugsmą ir tiek daug dar nepatirtų jausmų, kuriuos jis nori giliai lyg žmogų mylint širdy laikyti. Dabar jis mato juos visus prieš save, kaip žemėlapį, kruopščiai išlankstytą. Jaučia delnu kiekvieno būtį. Jos nykios, neįdomios. Tik vat Beatričės, paklydusios betoniniam daugiabučių labirinte, likimas jį sudomino. Net girtuoklėlis, čiulpiąs Visatą, nemato, kas laukia staiga pamiltos Beatričės. Jis bando šaukti, bet iš burnos sklinda tik svetimi, ateiviški garsai. Gal iš tiesų Amerikos bepročiai su ateiveis santykiavę, nestigo proto, bet sugulė kartu su Visata ir praregėję bandė perspėti, kokia realybė laukia? Jis šaukia tiesą. Jis bando ją pažinti, bet Beatričė tik stabtelėjusi sekundei suskumba toliau žingsniuot. Ji dreba. Nejau gyvatė apsivijo jos likimo giją? Nejau tikrai jau galas?

O cigaretė, savo dūmu mano plaučius ardanti, paskutiniuosius gyvybės likučius naudoja mano piršto galo nudeginimui.
— Šlykšti bjaurybė – sumurmu panosėje, užmiršęs, koks groteskas prieš akis ką tik vyko. Atsipeikėjau sekundei ir į ką tik būtą praeities sapną blaivumas man vartus užvėrė.
— Reik mest rūkyti. Bent galėsiu į tikrąjį pasaulį nežiūrėti. – užsimiršęs sau pusbalsiu tariu. Įprotis vienu ypu po dvi vartot visgi nugali. Nejučiomis išsitraukiu antrąją, vis dar ant savęs dėl silpnavališkumo burnodamas, įsidedu trap lūpų, vazelino ar svetimo lūpdažio amžinybę visą nemačiusių. Seilės pradeda kauptis, lyg būčiau koks retriveris, laukiantis kol šeimininkas teiksis mestelti kamuolį. Smegenys laukia antro akto, joms reikia dar. Iš palto kišenės nezgrabnai ištraukiu vis už skylės kokios užkliūnantį žiebtuvėlį. Sekundei išimu cigaretę iš dantų, reikia ryti susikaupusias seiles. Tada lyg burtažodį tarus kiekvienas geležinio žiebtuvėlio ratuko dantis susidurdamas su titnagu tarsi iš nieko sukuria ugnį. Šalia ošę krūmo lapai sustingsta, seno iš beprotnamio pabėgusio benamio Kosto šūksnis nutyla, jaučiu kaip mintys kažkokio keisto, nepaaiškinamo šalčio suimtos lėtėja. Dabar aš jau esu urvinis. Pirmasis ugnį atradau! Jaučiu — tuoj pasaulį užvaldysiu! Tereikia tik šią akimirką išlikti! Šviesa žiebtuvėlyje prieš mirksnį gimusi staiga pagauna butaną. Ji plinta. Ji dega ir nemiršta! Ji kaip žmogus, pabėgęs nuo gamtos — jos niekas nevaldo. Liepsna apgaubė aplankstytą kišenėje laikytos cigaretės tūbą. Pagavo popierių, tabaką. Atrodo praris ir mane kartu. Atgaunu vėl normalią laiko tėkmę, įtraukiu dūmą. Gera. Šilta. Galima toliau stebėt pasaulį, kol nenudegiau vėl pirštų… Atlikau savo subtilų šokį su ugnimi.

Penktadienis merdėja. Jis megaujasi paskutiniosiomis valandomis, minutėmis, akimirkomis ir žūsta septyniom dienom, o po to, kaip tarakonai iš po akmens pakelto, taip ir jis, energingai bėga. Vėjavaikiškas noras neišnykti, pasilikti amžius nepakitusiu - penktadienio siela, kūnas ir esybė, kurią ir graikai turėjo jausti. Juk jie - hedonijos apologetai - negalėjo žmogaus kassavaitinės privilegijos pamesti minties kloduose. Kada daugiau žmogėnai gali sau leisti užsimiršti ir būti užmirštais, pabėgti, pasislėpti nuo pačios visatos?

Penktadienio nebėra, jis jau miręs. Virš miesto pakibo gaidžio klyksmas, išgainiojęs visus nakties velnius.

Gal Beatričė tuo ir ypatinga, kad užmiršo penktadienį? Jos paskiausias pasekėjas, gi vien penktadienį ir šlovina. O ji, tikroji žemės anomalija, toliau žingsniuoja batų kulnų nutrintu slėpingo parko taku, karts nuo karto mestelėdama žvilgsnį atgal lyg kraupi praeitis bet kada galėtų iš pakrūmės iššokti ir stumtelti žemyn spiralės formos laiptais, pas Dantę, laukiantį išteisinimo. Ji bijo mirties. Ji bijo pranašų. Ji bijo laiko, negailestingai vagojančio jos veidą raukšlėmis, neįžiūrimomis, bet visą sielą persmelkenčiomis. Dėl to ji ir pabėgo nuo Kosto, nuo girto žynio. O šis didžio sielvarto kankinamas paleido savąją visatą iš rankų. Svaigi svajonė meilės, kartu su visatos slėpiniais, į tūkstančius dalių suskilo ir pasaulio dovanotu nektaru buvo nuplautos į tvarkingą pakrūmės griovelį, tik grakščiosioms miesto žiurkėms skirtą. Kostas miršta. Dar prieš sekundę buvęs toks gyvybingas, dabar tyso šalia šviesą prarandančių vilties šukių, jos sminga jam į sausą, suskeldėjusią žando odą, perduria ją, kaip peilis, pakaitintas virš ugnies, pjauna sviestą. Slenka vis gilyn, vis arčiau smegenų. Tai štai tikrieji ateiviai, pagrobią nelaimėlius, pamačiusius nuogą realybę. Tuoj jo smegenys bus guminės, jo virsmas homunkulu jau prasidėjo. Dabar jau Kostas meldžia šykščios mirties rankos. Tuoj jie susituoks ir nesiskirs per amžius! Amen!

Nebematau nei girtuoklio Kosto, pažinusio visatą, nei nepažiniosios Beatričės. Gal pasivaideno, gal sapnavau? Gal jie tai aš, jei būtų pasisekę gimti vienu jų? Krapštau viršugalvį. Ten — jaučiu tik mažas, smulkias, ančiuko plunksnų minkštumo šukeles, nusprendusias mane padabinti nemirtingojo penktadienio girtuoklių karaliaus karūna.

Paskutiniu dūmo trūkiu savin įtraukiau ir Kosto likučius nuo asfalto, ir nuo mirties bėgančią Beatričę. Negaliu jų paleisti. Jie man svarbūs, aš juos pamilau.

Cigaretės ugnis vėl pasiekė mano nykščio piršto antspaudą. Aš ją numetu ant žemės, nusvilintą pirštą įkišu burnon.

Jau pasiekiau kūdikystę. Laukia dar trisdešimt penktadienių.



Ryt reikia pasidaryti pasą.


…



Kaip skenuos piršto antspaudus? ...