Nereikalingas prisiminimas

Tada slinko seni autobusai dusdami,
ant sienų žaidė svetimo raidyno raidės.
Pavasario upė veržės srauni, nerami,
raina minios gyvatė gatvėje raitės.

Jaunystė džiaugės obels žiedų lietumi, 
mūsų sielos atradę tiesą tapo šviesios.
Sakiau tau, nebijok, praūžė audra ūmi,
negrįš šaltos naktys ir dienos vėsios.

Bet kaip pasakoj būna – ji greit baigės,
atslinkęs rūškanas ruduo pametė mintį.
Kam dar svarbu kokios liko ten raidės? –
jų vis tiek negalėsi pavasarį prisiminti.