Liepos vėtrų šaltame sapne

Kartą ėmė skilti mano siela
Per plyšius, kurie seniai ten buvo nubrėžti.
Ji suskilo į dalelių debesį miglotą
Ir jos išsibarstė ten, kur siaučia vasaros audra nuožmi.

Tad mane blaškys ir skruostus raižys
Ir negis nubrozdinta žaizda.
Kad ir protas bus man mirtinai išplėštas -
Tegul jo gabalai nerimsta audroje.

Aš tų dalelių nerinkau, ir turbūt neisiu rinkti
Niekada. Nes, matai, esu poetas -
Tad mano minčiai tinka skristi
Liepos vėtrų šaltame sapne.