Molas

– Kokia tu durna, – pasakė Jokūbas ir atsidusęs nuleido galvą.
Jo balsas neskambėjo piktai – veikiau pavargusiai, lyg tie žodžiai būtų skirti ne tiek jai, kiek visam pasauliui.
Ugnė stovėjo prie lango, apkabinusi save rankomis. Už stiklo krito lėtas, balandžio sniegas – tas, kuris nebeseka žiemos, bet ir dar neleidžia pavasariui prasiveržti.
– Aš tik norėjau, kad tu suprastum, – tyliai tarė ji, nesitikėdama atsako.
Jokūbas nepakėlė akių. Tarp jų tvyrojo tylos gabalas, toks sunkus, kad net grindys, rodos, girgžtelėjo nuo jo svorio.
Jokūbas vis dar sėdėjo sukniubęs, pirštų galais liečiantis stalo kraštą, lyg bandytų įsitikinti, kad dar yra čia, šitam kambary, šitam gyvenime.
– Tu gi žinojai, – pratarė jis, lyg sau. – Žinojai, kad man tas svarbu. Ir vis tiek...
Ugnė atsisuko. Jos akyse nebuvo nei gėdos, nei baimės – tik kažkokia keista ramybė. Lyg ji būtų padariusi tai, ką seniai ruošėsi padaryti.
– O ką tu būtum daręs kitaip, jei būčiau pasakius? Vėl būtum užsirakinęs dirbtuvėj ir tylėjęs tris dienas? Aš pavargau nuo tavo tylos, Jokūbai.
Jo pečiai sukruto, bet jis neatsigręžė.
Nedoras Ugnės elgesys slypėjo ne tiek pačiame veiksmuose, kiek jų laike. Ji pasirinko išeitį tada, kai Jokūbas pradėjo kalbėti. Kai jis, pirmą kartą po tiek metų, išdrįso pasakyti, kad bijo ją prarasti.
Ir tada suprato – nei tylos, nei prisipažinimų, nei pavasarių jau nebebus.
Matė pro langą – šviesa krito keistai, tarsi pasaulis būtų nutaręs viską atskleisti be užuolankų. Užuolaida nebuvo iki galo užtraukta, gal tyčia, gal iš įpročio.
Aukštai išskėstos kojos, pusiau šešėly, pusiau dienos šviesoj. Judesiai ritmingi, užtikrinti, tokie, kurių negalima painioti su niekuo kitu.
Roberto siluetas – pažįstamas, bet dabar svetimas. Jo kūnas dirbo be gėdos, be sąžinės, be minties, kad kažkas gali žiūrėti. Gal net Ugnė to nežinojo. Gal žinojo per gerai.
Jokūbas neišsigando. Net nesupyko. Tik suspaudė kavos puodelio rankenėlę stipriau, nei reikėjo.
Ugnė sakė, kad jai reikia oro. Kad nori pabūti viena. Kad „tiek metų kartu jau ir taip per daug“.
Bet, regis, buvo tiesiog per mažai tikrumo.
Ir pagalvojo – kai kurie žmonės pasirenka išeiti ne pro duris.
... Ir vis dėlto, stovėdamas prie lango, negalėjau atsiplėšti nuo praeities. Mintys, kaip užsispyrę paukščiai, grįžo ten, kur viskas dar buvo tyra.
Buvo vasara. Kvailai karšta, dulkių kvapas lipo prie odos, o mes, pasimetę tarp žodžių, slėpėmės senoje daržinėje, kurią Ugnė vadino „pabėgimo vieta“.
Ji juokėsi – tuo lengvu, laukiniu juoku, kuris neskambėjo nė kiek miestietiškai. Ji nesidrovėjo savo vasariškos suknelės, kuri kybojo ant peties kaip netyčia paliktas prisiminimas.
Nesiruošėm. Nieko neplanavom. Nebuvo jokių „ar tu tikra? “ ar „ar tikrai galim? “ – viskas vyko kaip lietus po ilgų sausros dienų. Natūralu. Nenumaldoma.
Pamenu jos ranką – tada ji prisilietė prie mano nugaros taip, lyg jau būtų buvus ten šimtą kartų.
Tąkart pasaulis išnyko. Nebuvo nei laiko, nei gėdos, nei kalbos. Tik du kūnai, kurie pagaliau rado vienas kitą po ilgo blaškymosi.
Ir dabar... Dabar tas prisiminimas degino labiau nei tai, ką mačiau pro langą.
Jokūbas stovėjo tarpduryje. Jo akys dar šiek tiek raibuliavo nuo matyto vaizdo – ritmiškų judesių, išdavystės be užuolaidų.
Ugnė ramiai susisuko plaukų sruogą aplink pirštą, tada priėjo. Sustojusi taip arti, kad jis galėjo užuosti jos kvepalus – tuos pačius, kuriais ji kvepėjo dar tada, daržinėj.
Spragt, – pirštais ji caktelėjo jam po nosimi.
– Tavo akcijos jau mano, – ištarė, kiek per saldžiai, it kalbėtų su šuniuku. – Kur tu plikas dingsi?
Jokūbas akimirką stovėjo kaip įkastas. Ne dėl žodžių, o dėl balso tono – to paties, kuriuo ji kadaise šnabždėjo „myliu“, tik dabar jis virto peiliu.
– Tu... Tu visa tai planavai? – išsprūdo iš jo lūpų.
– Neplanavau, Jokūbai. Aš tik išmokau žaisti tavo žaidimą. Tu gi visad žaidei tylomis – o aš garsiai...
... Vėjas švilpė tarp javų, dar ne iki galo subrendusių, bet jau pakankamai aukštų, kad Ugnės siluetas kas kelias akimirkas pradingtų žaliame bangavime.
– Uuuugnee! – šūktelėjo jis, vos kvėpuodamas. Bet ji tik nusijuokė – tas skardus, laukinis juokas, pažįstamas iki kaulų smegenų.
Tada ji buvo dar tik mokinukė – su kuprine, pilna nevykusiai išmargintų sąsiuvinių ir vasaros uogų dėmių. O jis... Jis buvo tas, kuris visad laukdavo jos po pamokų – „netyčia“, kaip pats sau melavo.
Jie bėgo. Nežinia kur, nežinia kodėl. Tiesiog bėgo – lyg būtų ką pavogę, lyg gyvenimas juos vytų. Ugnės suknelė kilnojosi su kiekvienu jos šuoliu, plaukai plakė į nugarą. Jokūbas tada dar manė, kad laimė gali atrodyti būtent taip – lyg kažką veji, bet vis tiek juokiesi.
Kai ją pagavo – o ji leidosi būti pagauta – jie griuvo į žolę. Jos kvapas tada buvo saldus, pilnas prakaito, ramunių ir kažko, ko dar nesuprato.
– Pagavai, – sušnabždėjo ji, alsuodama į jo kaklą.
– Ne. Tu pati leidaisi, – atsakė jis. Bet nei vienas iš jų neprieštaravo.
Ugnė pargriuvo, susipainiojusi tarp žolių ir savo juoko. Jokūbas nespėjo sustoti – kūnas tiesiog pasviro į priekį ir nugriuvo tiesiai ant jos.
Akimirka tvyrojo tyla. Tik vėjas vis dar grojo laukais, o paukščiai nenustojo savo kasdienio giedojimo, lyg nieko čia ir neįvyko.
Jis gulėjo ant jos – visas kūnas jautė jos minkštumą, jos alsavimą, greitą širdies plakimą. Rankos įsirėmė į žemę šalia jos galvos, jų veidai buvo taip arti, kad galėjo suskaičiuoti vienas kito blakstienas.
Ugnė skaniai kvepėjo – vasara, uogomis, šiek tiek prakaitu ir kažkuo, ko Jokūbas negalėjo pavadinti, bet jautė kiekviena pora. Tai buvo kvapas, kuris vėliau jį persekios: sapnuose, lovose su kitomis, net tuose rytiniuose kambariuose, kai atrodys, jog viskas jau praeity.
– Ką dabar? – paklausė ji tyliai, bet be baimės.
– Nežinau, – atsakė jis, dar neatsitraukdamas. – Bet nenoriu niekur skubėti.
Ir jie ten liko – nei vaikai, nei suaugę. Tik du kūnai žolėje, kuri dar ilgai saugos jų prisilietimo paslaptį.
Jokūbas pasiremdamas ranka netyčia palietė jos krūtį.
Sustingo. Akimirka įsitempė, ore pakibo kažkas naujo – nei juokas, nei žaidimas, nei nekaltas prisilietimas.
Ugnė nepasakė nė žodžio. Tik pažvelgė į jį – lėtai, rimtai, be šypsenos.
Minkštumas jo delne buvo netikėtas, šiltas, lyg paslaptis, į kurią dar neturėjo teisės. Bet ji nepasitraukė.
Jis pajuto, kaip gerklėje pradeda trūkti oro – ne nuo bėgimo, o nuo to, ką dabar jautė. Ranką atitraukė taip, lyg būtų prisilietęs prie ugnies.
– Atsiprašau... – sušnabždėjo, bet balsas suskambėjo tuščiai. Ji tik nuleido akis.
– Viskas gerai, – tyliai tarė ji. Ir tada paguldė galvą jam ant peties.
Staiga Ugnė šmurkštelėjo iš po jo, kaip žuvis iš glėbio, ir pašoko ant kojų.
– Eikim imtynių! – sušuko, akys blizgėjo nuo išdaigos. Ji stovėjo priešais jį, rankas pakėlusi kaip koks kaimo bokso čempionas, suknelė klibėjo vėjyje, plaukai susivėlę, veidas paraudęs nuo juoko ir karščio.
Jokūbas mirktelėjo, dar vis gulėdamas žolėje.
– Ką?
– Imtynės, sakau! – ji jau šoko aplink jį, žolę traiškydama basomis kojomis. – Kas pargriauna, tas laimi!
Jis sukluso, kažkas širdyje kilstelėjo – ne tik geismas, bet ir džiaugsmas. Tikras, grynas. Pirmąkart jis pamatė, kad ji nebijo pasaulio, nebijo savęs, o svarbiausia – nebijo jo.
– Gerai, – pasakė ir pašoko.
Laukas tapo jų ringu. Žolės krito, juokas skambėjo, saulė kaitino lyg šviesos prožektorius virš scenos. Ir niekas nežinojo, kad tame žaidime jie abu jau buvo seniai pralaimėję – nes širdys jau buvo atiduotos.
Jokūbas atsistojo, nusišluostė delnu prakaitą nuo kaktos ir pažvelgė į ją – šokinėjančią aplink kaip šarką, pasiruošusią nerti į kovą.
„Tą mergą meste petmesiu“, – šmėkštelėjo jam mintyse. Nuoširdžiai – juk buvo sportiškas, stipresnis, o ji... ji tik pašėlusi, be plano, kaip visada.
Bet kai puolė, viskas apsivertė – Ugnė buvo vikri kaip gyvatė, išsisuko, trenkė jam per šoną ir su juoku pargriovė jį atgal į žolę.
– Cha! – sušuko ji, atsisėdusi jam ant krūtinės. – Tai kas ką meste permetė?
Jokūbas kvatojo, sunkiai gaudydamas kvapą. Ir žinojo – pralaimėti jai visai neskaudu.
Dar pasimuistė, bandydamas atsiremti į žemę, kad vėl atsistotų. Bet jo delnas slystelėjo ne į žolę, o šiek tiek šilčiau, minkščiau – užčiuopė nuogą šlaunį.
Sustojo. Jo pirštai trumpam liko ten, tarsi nesuprastų, kur pataikė. O oda – šilta nuo saulės, glotni, šiek tiek dulkėta nuo lakstymo – atrodė beveik deganti.
Ugnė irgi nutilo. Pažvelgė į jį. Akys nebe juokėsi, bet ir nepyko. Tylėjo.
Jis pajuto, kaip visas pasaulis susitraukė į tą vieną tašką – jųdviejų jungtį, tą atsitiktinį, bet neišvengiamą prisilietimą. Ranką lėtai atitraukė, lyg ištrauktų ją iš vandens.
Tyla.
– Žinai, – tyliai šyptelėjo. – Dar neturi taškų. Kovojam toliau?
Bet kūnas išdavė. Pajuto kylantį kietumą – staigų, nevaldomą, lyg visos tos akimirkos, prisilietimai, jos kvapas būtų persmelkę kiekvieną nervą.
Susigėdo. Ne nuo jos, o nuo savęs. Kad kūnas reaguoja greičiau nei protas, kad viskas taip paprasta, kai turėtų būti rimta.
Nusisuko, lyg staiga būtų pastebėjęs kažką svarbaus danguje.
– Gal... – sumurmėjo, pats nežinodamas, ką nori pasakyti.
Ugnė vis dar sėdėjo šalia, bet nejudėjo. Tylėjo, bet be juoko, be pašaipos. Tą vieną akimirką ji atrodė vyresnė – tarsi suprastų daugiau, nei sakydavo jos žodžiai.
– Viskas gerai, – ištarė, tyliai, beveik nejudindama lūpų.
Vaikinas  linktelėjo, bet žvilgsnio dar nepakėlė. Saulė leidosi, o viduje kažkas liko suspurdėję – nauja, baisu, bet kartu kažkaip gražu.
Jokūbas dar buvo nusisukęs, kai pajuto jos ranką ant savosios. Lengvas prisilietimas – ne traukiantis, ne viliojantis, o laikantis. Tarsi norėtų pasakyti: aš čia, žinau, suprantu.
– Matau, nori... – pasakė ji tyliai, be gėdos, be pašaipos. Tik ramiai, taip, kaip pasako tik tas, kuris pats jaučiasi saugus.
Jokūbas tylėjo. Kažkas viduje susispaudė – ir nuo gėdos, ir nuo dėkingumo.
– Palaukim, kol suaugsim, – tarė ji dar tyliau, vos girdimai. – Bus gražiau.
Tas jos „bus gražiau“ skambėjo kaip pažadas, kaip viltis, kaip viskas, kuo jie dar galėjo tapti. Jis nežinojo, ar galės tiek laukti, ar jie tikrai užaugs kartu. Bet tuo metu patikėjo.
Ir tada jie tiesiog sėdėjo – du vaikai žolėse, pasimetę tarp kūnų, norų ir to, ko dar nemokėjo pasakyti žodžiais.
Jokūbas sumirksėjo. Laukas dingo. Žolės, saulė, jos juokas – viskas išnyko kaip garas nuo rytinio lango. Grįžo dabartis – šalta, aitriai kvepianti cigaretėmis, senais nuoskaudų dūmais ir tuo keistu sunkumu, kuris lieka krūtinėje, kai viskas, kas buvo šventa, susitepa.
Ugnė stovėjo priešais – vis dar graži, gal net gražesnė, bet jau nebe ta. Ta pati šypsena, bet kažkaip tuščia. Ta pati laikysena, bet akys... akys viską išdavė.
Jis atsiduso, o tada tyliai, beveik be emocijos, ištarė:
– Geriau tada nuo to skardžio būtum nugarmėjusi.
Ugnė nesutriko. Tik šiek tiek kilstelėjo antakį – tarsi tokių žodžių būtų laukusi, tarsi jie būtų pelnyti.
– O tu? Tu būtum išdrįsęs mane nustumti?
Jokūbas nežinojo, ką atsakyti. Tik pajuto, kaip kažkur gilumoje dar skauda – nepyksta, nekeršija, tiesiog skauda. Ir tas skausmas buvo senas. Toks, kurio nepajėgi gydyti nei laikas, nei logika.
Jokūbas pažvelgė pro langą. Dangus – tas pats kaip tada, vasarą, kai dar buvo žolės, šypsenos ir pažadai. Bet dabar jis tik langas, tik stiklas. Jame – jokios vilties, tik atspindys jo paties veido.
– Velniop tas akcijas, – tarė sau, pusbalsiu. – Gavau kapitono vietą. Ryt išplaukiu.
Atsisuko į Ugnę. Ta stovėjo įprastai – graži, bet kaip iš akmens. Robertas, kaip visada, tylėjo kažkur už jos šešėlio.
– O akcijos... – jis šyptelėjo be džiaugsmo. – Pasišluostykit rūrą su Robertu.
Tyliai paėmė striukę. Jokių dramų. Tik sunkūs žingsniai prie durų.
Ir kai išeidinėjo, stabtelėjo.
– O diena buvo tokia pat, – sumurmėjo. – Kaip tada...
Durys užsitrenkė tyliai, bet viduje skambėjo kaip šūvis. O Ugnė liko stovėti. Nei laimėjusi, nei pralaimėjusi. Tik be jo.
Laivas lėtai slinko pro uosto vartus, burzgė varikliai, vanduo tiško į šonus, o uosto krantinės  vis tolo. Jokūbas stovėjo prie turėklų, rankose laikė kavos puodelį, bet ji jau buvo atšalusi.
Pažvelgė molo link.
Ten, kur kažkada jo laukė. Kur stovėjo basomis ir mojavo, tarsi išsiskyrimas būtų tik žaidimas. Dabar – tuščia. Tik žuvėdros, cementas, keletas pavėlavusių praeivių.
Neieškojo jos akimis. Bet vis tiek tikėjosi pamatyti.
Nepamatė.
Įkvėpė giliai, sūrus vėjas perbėgo per veidą.
– Gerai, – pasakė tyliai sau. – Viskas gerai.
Ir laivas plaukė toliau, lyg temptų paskui save ilgos istorijos šešėlį.
Supypsėjo telefonas. Žemas, duslus garsas, beveik prapuolęs tarp variklių ūžesio ir bangų taškymosi. Jokūbas iš inercijos išsitraukė telefoną. Ekrane – viena eilutė:
„Pažvelk. “
Neparašyta, nuo ko. Bet jis  žinojo.
Lėtai pakėlė akis molo link. Ir pamatė.
Iki skausmo pažįstama figūra – stovėjo viena, tiesi kaip styga, su vėjyje plevėsuojančiu paltu. Nei rankos pakeltos, nei šypsenos, nei ašarų. Tik buvimas. Tik jos siluetas tame pačiame taške, kur kažkada stovėdavo, kai viskas dar buvo įmanoma.
Krūtinę suspaudė. Tąkart jis sakė, kad jos ten nėra. O ji buvo.
Žvilgsnis jų nepasiekė vienas kito, bet akimirka užtruko amžinybę. Lyg laivas būtų plaukęs ne į tolius, o pro visą jų praeitį.
Jokūbas nenusijuokė, nepravirko, tik tyliai sušnabždėjo:
– Vėl pavėlavom.
Ir įsidėjo telefoną atgal į kišenę, atsiduso, žiūrėdamas į nykstantį krantą.
– Atleisk, Viešpatie, mums, nusidėjėliams, – ištarė tyliai, žodžiais, kurie nugrimzdo kažkur tarp bangų ir vėjo.
Jūra prieš akis buvo gili ir rami, lyg klausytų. Lyg lauktų, kol jis prabils ne tik balsu, bet ir širdim.
Telefonas degino. Jo pirštai rinko tekstą:
„Lauk... “
Tik vienas žodis. Ir viskas jame.
Laivas skynėsi kelią per plieninį horizontą, o Jokūbo viduje kažkas sustojo – ne liūdesys, ne džiaugsmas, o ramybė. Tarsi dabar jis galėtų plaukti. Ne nuo jos, ne į ją, o tiesiog – tolyn. Kad vėl galėtų grįžti.