Anicca

Nors kalendorius liepia širdžiai

Staiga sušilt ir sužydėt iš naujo,

Žiema beviltiškai pamilo žemę,

Į dangų norisi rašyti skundą,

Nei eilėse, nei jausmuose

Neaišku, kur padėti kirtį.

Juk viskas primena tave!

Kai vietoje žiedadulkių

Ant nosies gula snaigės,

O vėjas iš ašigalio išburtas

Palepina aromatu pelėsio.

Kiek dar reiks žiedėti?

Išskristų ta mintis kaip širšė,

Jei nusičiaudėti tiktai galėčiau.

Deja, dar ne pavasaris, ne man

Nebent tam kurjeriui, kuris

Atmynęs basikom per škvalą

Su šypsena palinki gero apetito...

Ir paprasčiausiai egzistencijai

Staiga vėl randas dėkingumas,

Užtyla skaičiai kalendoriuj.