Vaikų kavinės apiplėšimas Šiauliuose

Vasaros laikas 8 val.
Šiaulių miesto K. Preikšo vardo parkas.
Gyvenamojo namo pirmame aukšte, vedėja, girgždėdama surūdijusiais vyriais, atidarė kavinės“ Saulutė” duris.
Parėmusi lauko akmeniu, numetė cigaretę į žolę.
Geležiniai vyriai,  blaškomi skersvėjo ritmingai inkštė, verkė ir aimanavo.

Mylimoji,  tarnybinėse patalpose stovėjo atsirėmusi į sieną ir drebančia ranka taikė žalią puodelį virpančių ištinusių lūpų link.
Kuklus makiažas.
Neryškiai perbraukta per lūpas raudonu lūpdažiu.
Konjaką gėrė  iš kavos tirščiais kvepiančio puodelio.
Kitoje rankoje smilko cigaretė.
Drėgnas vėjas geležines durys siūbavo žymiai skaudžiau nei visada.
Mylimosios Motina (bandelių padavėja) suraukusi raukšlėtą kaktą, chlorkalkėmis dvokiančiu skuduru tingiai brūžino plastmasinius  stalus. Kairėje gyslomis išraižytoje rankoje drebino smilkstančią  cigaretę. 
Abi moterys kosėdamos rūkė “ Kastytį”.
Šlapias tabakas dažnai geso.
Senutė sudegino paskutinį sausą degtuką.
Motina kavinės vitrininiame lange pastebėjo praeivį .
Susikūprinęs vyras, apsivilkęs mėlynais santechniko rūbais, panašus į apverstą šiukšlių dėžę,  ėjo alėjos link, rūkydamas cigarą.
“ Ugnies, ei, sustok, duok ugnies ” kreipėsi į praeivio nugarą Motina lyg vyras būtu jos kaimynas, o gal klasės tėvų komiteto pirmininkas.
Vyras sustojo.
Motina pajuto grėsmę, bet buvo per vėlu.
Kada jis ramiai, įžeisto bandito judėsiu,  atsisuko, Motina ėmė klykti.
Jo veidą slėpė kruvina kaukė.
Cigaras vyniojo tirštus dūmus aplink pomidorų pasta tarsi krauju išteptą veidą.
Rankoje jis laikė pistoletą.
Santechnikas  bakstelėjo ginklu į permatomą senutės pilvą ir nustūmė išsižiojusią pardavėją į patalpą.
Gimnasto miklumu nuspyrė duris laikantį akmenį.
Kavinės  durys, siaubingai girgždėdamos, užsidarė.
Virš miesto pakilo baltų balandžių būrys.
Mylimoji nekreipė dėmesio į  Motinos šauksmą.
Senutė dažnai spygaudavo viliodama vaikus į kavinę arba baidydama  po kavinės langais agresyviai marširuojančius balandžius.
Vedėja užtikrintu rankos mostu įsipylė sklidiną puodelį konjako.
“ Duokit trisdešimt bandelių. Turit su mėsa? ”
Mylimoji aiškiai išgirdo vyro balsą.
“ Tuojau paduosiu… tik neturim trisdešimt su mėsa.. “
Tyliai kalbėjo Motina.
“ Greičiau” pareikalavo vyriškas balsas.
Mylimoji mostelėjo stiklinę iki dugno.
“ Nėra su mėsa” sušuko vedėja drąsiai, plačiai, vadovaujančios moters balsu ir koja atidarė kabineto duris.
Pamačiusi kruviną pistoleto vamzdį, ji sustingo su buteliu rankoje.
“ Tuojau sudėsiu į maišelį” ištarė ji ir nepažino savo balso.
Tyloje girdėjosi, kaip Motina stumdo stalčius, vynioja popierių.
“ Išsinešimui? “ kvailai paklausė, nes užtiko tik tris bandelės.
“ Klausyk, gal mes tau pinigais galim duoti? Tu galėsi čia už kampo kokteilių bare nusipirkti ir su lašinukais, ir su varške? ”
Santechnikas po kauke prakaitavo.
Mylimoji, suprato kad kvaila yra siūlyti pinigus, nes vyras nenuleidžia vamzdžio nuo jos kaktos.
“ Mamyte, - ji niekada nevadino Motinos mažybiniais vardais - Imk iš šitos mano rankinės… aš šuniui dvidešimt buvau paėmusi…su mėsa’
“  Kur šuo? ”  piktai apsidairė vyras.
“ Imk su džemų, tokių net šunys neėda”
“ Dėk”
“ Pagalvokit tik, koks išrankus banditėlis pasitaikė, jam su mėsa nereikia, nes šunys ėda.. “
Vyras neišlaikė. Ėmė mosuoti pistoletu.
“ Klaupkis . Ant kelių…ant kelių” įsakė jis .
“ Ir man? ” paklausė Motina ir nieko nelaukdama - atsiklaupė.
Vyras rinko bandeles be atrankos: su mėsa, su džemu, iš lentynų, iš vedėjos rankinės, pagriebė maišelį iš Motinos.
Nutaikiusi progą, Mylimoji drąsiai griebė sidabru blizgantį padėklą ir sviedė į vyrą.
Pasigirdo šūvis.
Mylimoji krito ant grindų.
Spengiančioje tyloje girdėjosi kaip Motina šnabžda poterius.
Tyla tęsėsi per ilgai.
Mylimoji išgirdo, kaip čepsi išbadėjęs vyras, taškydamas aplink seiles.
Viena po kitos kimšo į burną bandeles.
Vedėja bandė pakelti galvą, bet pajuto šalia veido santechniko batą.
Kramtė jis pilna burna, čepsėdamas.
Moterys gulėjo ramiai, tarsi skaičiavo kiek bandelių dar liko...
Vyras atsistojo, moterys matė, kaip jis paėmė akmenį, kuriuo pasiremdavo duris, pakėlė jį abiem rankom ir tėškė į grindų plyteles.
Taip jis daužė akmenį kelis kartus, kol vienas smūgis perskėlė jį pusiau.
Iš skylės akmens viduje išriedėjo kumščio dydžio auksu žėrintis kamuoliukas.
Santechniko veidas nušvito, kada jis pakėlė sau prieš akis, švytintį aukso luitą.
Mylimoji plačiai išsižiojusi sekė vyro judesius.
Auksas dingo jo mėlyno švarko kišenėje.
Tada jis atlupo ketvirtą nuo kampo plytelę ir iš duobelės išsirideno dolerių ritinėlį. Įsidėjo į kišenę.

Kada  atsistojo prie sienos ir ėmė baksnoti, ieškodamas tuštumos, pajuto stiprų chlorkalkių kvapą ir jo burną staiga  užkimšo varvantis skuduras.
Motina laikė suglebusį vyrą, kol Mylimoji pašoko ant kojų.
Moterys surišo santechniką.
Aukso gabalas ir pinigų vyniotinis dingo vedėjos rankinėje.
„ Kas tu toks? “ paklausė senutė.
Vyras išspjovė clorkalkių likučius.
„ Mane paleido iš kalėjimo. Čia mano pinigų slėptuvė. Kažkada čia buvo mano kambarys“
Moterys  susižvalgė.
„ Gal tu nori mane vesti? – paklausė Mylimoji.
„ Nieko aš nenoriu. Tai mano pinigai“
„ Arba tu vedi mano dukrą arba mes kviečiam policiją ir parašysim pareiškimą, kad tu apiplėšei vaikų kavinę“ – prakalbo motina.
„ Atiduokit mano pinigus“
„ Kokius dar pinigus? – nustebo mylimoji.
„ Neišpūsk akių. Ko raudonuoji? Apsimeti, kad nepaėmei? “
Motina pistoleto  vamzdį prispaudė vyrui prie smilkinių.
„ Neišdrįsi, sena boba“
Mylimoji griebė telefoną.
„ Kviesti policiją? ‘

Sienoje moterys rado auksinę policininko statulėlę ir vestuvinius aukso žiedus.