Laumės juostomis ėjo laikas

Jau išbėgo gal tūkstančius kartų
Laikas sukdamas vis rodykles,
Kad galėtų vaivorykštės vartuos
Užrakinti manas svajones.

Kai pabirs laiko ašaros mažos
Ant bevystančios pievų gėlės,
Iš svajonių beliks tik miražas,
Nutūpęs ant laumės peties.

Svajos ašarom laiko varvėjo -
Neišgydė jos pievų gėlės.
Laumės juostomis ėjo, nuėjo
Viršum žemės labai didelės.

Reikia girdyt gėles, jog nevystų,
Kad svajonės laike nepaklystų.