Pabėgimas

Dar viena sunki diena, klientai visi - idiotai, kiti darbuotojai - nieko nemokantys. Nekenčiu kalbėti su jais. Nekenčiu, kad darbas buvo priemiestyje, reikia anksti keltis ir važiuoti. Tačiau aptarnavimas - geriausiai apmokomas darbas. Pinigai - geriausia motyvacija. Pagaliau 17 valanda, galiu eiti namo. Tačiau, kai pradedu ruoštis, matau kaip viršininkas ateina prie mano stalo:

- Sveikas, Jonai, - viršininkas man sako šypsodamasis.
- Ko jums prireikė iš manęs? - Nesislepiu už šypsenos.
- Na, mums reikėtų pasikalbėti, -  pasako abejodamas, lyg ruoštųsi tuoj kažką nuskriausti.
- Mums reikia kelis žmones atleisti, supranti.. Labai ilgai svarsčiau ir nusprendžiau, kad tu būsi vienas iš atleistųjų.
- Kodėl būtinai aš, galite paaiškinti? Aš viską čia darau už visus, kodėl nenorite atleisti mano neišmanėlių bendradarbių? - Piktai klausiu. Kaip jie gali taip elgtis? Aš viską už kitus darau čia!
- Na, todėl ir norime tave paleisti, klientams nepatogu, darbuotojams nepatogu, kai tu esi toks irzlus...

Neišklausęs iki galo pasiėmiau savo striuke  ir išėjau. Neprivalau sėdėti ir klausyti kaip jie nuoširdžiai „atsiprašo“. Įsėdu į mašiną ir nuvažiuoju iki baro, esančio visai netoli mano darbo. Su niekuo nereikia kalbėti, galiu išgerti, tai puiki vieta atsipūsti. Nė neprisimenu, kiek išgėriau, bet žinau, kad pabaigoje barmenas nebepardavė alkoholio. Nusikeikiau ir išėjau, dabar tik noriu važiuot namo pamiegoti.

Bare buvo taip šilta, bet važiuodamas vėl pradėjau galvoti:
- Kaip jie galėjo mane atleisti? Aš aptarnavau visus klientus, dariau viską, ko prašė... - Pirma jaučiau liūdesį
- Jie mane kaip šiukšlę išmetė! - Tada pyktis apėmė. Aš keikiausi, mąsčiau, liūdėjau. Nė nepastebėjau per perėją einančio žmogaus. Atsitrenkęs į kažką iš karto išsiblaiviau ir išlipau iš mašinos pažiūrėti, kas ką tik įvyko. Tai buvo sena moteriškė. Ką ji čia veikė vidurį gatvės? Ar ji nematė, kad važiuoju, ar ji tiesiog nespėjo pasitraukti iš kelio? Nežinau. Kaip taip galėjau padaryti? Kodėl aš nežiūrėjau į kelią?! Ką man dabar daryti?! Širdis tuksėjo taip greitai, maniau kad susprogs. Sustingęs stovėjau puse minutės, galvodamas apie ją. Ji turėjo šeimą, galbūt anūkus. Jos laukia, kad pareitų namo, o dabar ji niekad negrįš. Ar aš dabar ją taip paliksiu? Bijau. Nenoriu patekti į kalėjimą. Aš nesu toks, kuris ten ištvertų. Ką daryti? Ką man daryti?! Reikia bėgti, niekas nematė manęs, reikia tiesiog nuvažiuoti.

Įsėdau į mašiną ir paspaudžiau iki dugno greičio pedalą. Nuvažiavęs į miestą greitai sukau į savo namus. Atsiguliau visas drebėdamas ir galvojau, kas dabar bus. Tačiau, nespėjau daug apgalvoti. Vos atsigulęs užmigau.

Sapne mačiau, kad stoviu pievoje. Apsižiūrinėju, staiga sustingstu. Moteriškė... Matau ją netoli manęs. Ji atrodo lygiai taip pat, kaip ją radau, sužeista. Jos lupos juda, sako kažką, bet nė žodžio negirdžiu.

- Atsiprašau...

Liūdnai sakiau, bet moteriškė visai nereaguoja. Ji vis tiek kalba be žodžių. Aišku. Bandau eiti prie jos ir išgirsti, ką sako. Kuo daugiau einu, tuo labiau ji tolsta. Pavargęs sustoju. Mes ten abu stovime ilgai. Žiūrint į ją man pradeda svaigti galva, darosi sunkiau kvėpuoti. Dūsdamas atsibundu, apsižiūriu. Dar gyvas. Bandau išsiaiškinti, ką ji man sakė.

- Ji mane užbūrė...

Aš tyliai sau pasakau, tada įjungiu žinias. Galbūt tai buvo tik sapnas? Visai bereikšmis sapnas? Galbūt nieko nenužudžiau... Žiniose matau moteriškės nuotrauką. Tai įvyko. Matau kaip jos vaikai ir anūkai kalba. Matau jos nuotraukas. Kas ji buvo. Dabar visa tai dingo. Pradedu drebėti. Matau kaip kalba policininkai, kad jie dabar klausinėja žmonių, ar jie ką nors žino. Nebeiškenčiu, išjungiu televizorių ir atsisėdu prie stalo, suspaudžiu galvą rankomis. Mintys lekia greičiau už lėktuvą. Viskas. Man galas. Mane suras. Barmeno paklausinės, mane išduos. Atėmęs kitą gyvybę aš praradau savo. Niekaip to negaliu pakeisti. Aš pasiimu butelį viskio. Geriu, kol nieko nebeprisimenu. Atsibundu, jau vidurdienis. Galva skauda. Manęs dar nerado.

Jau trys dienos praėjo. Manęs dar nerado. Kiekvieną naktį aš ją sapnuoju. Kiekviename sapne ji vis artėja. Maisto namuose nebėra. Reikės apsipirkti. Šūdas. Apsirengiu striukę, užsidedu kepurę ir akinius. Trumpam atitraukiu užuolaidas ir stebiu lauką. Įsitikinęs, kad saugu, aš skubiai pasiimu piniginę ir einu iki parduotuvės. Eidamas matau ją sėdinčia ant suolo. Tačiau, kai atsisuku, matau tiesiog įprasta moterim. Nuėjęs į parduotuve greitai išrinku konservus, ilgai galiojančius produktus. Nueinu iki kasos ir laukiu eilėje. Matau, kaip pardavėja žiūri į mane. Visą laiką žiūri į mane. Kodėl ji žiūri? Ar ji žino? Galbūt ji žino? Ar ji dabar skambins policijai? Ar ji jau paskambino ir jie atvažiuoja?

Pagaliau atėjo mano eilė, pardavėja pradėjo skenuoti prekes. Susimoku, pasiimu maišą su konservais. Tada išgirstu kaukiančias sirenas. Atspėjau. Ji žinojo. Ji iškvietė juos. Dabar aš visą gyvenimą būsiu žinomas kaip monstras. Pradedu bėgti. Išbėgu iš parduotuvės. Sirenos artėja. Šūdas. Bėgdamas vėl matau tą moteriškę sėdinčią. Ji linksma. Ji šaiposi iš manęs. Ji žino - man galas. Greičiau bėgu iki savo namų. Sirenos jau visai arti. Viskas. Pravažiuoja. Girdžiu, kaip sirenos tolsta, tolsta, kol visai nebesigirdi. Grįžęs išgeriu alaus.

Ryte atsibundu. Sustingstu. Kažkas beldžiasi į duris. Kas ten galėtų būti? Policininkai? Tyliai prieinu ir žiūriu pro akutę. Ta pati moteriškė, laiko kažkokį maišą . Iš karto atsitraukiu nuo akutės. Pradedu drebėti. Prašau, palikit mane ramybėj... Sunku kvėpuoti. Prašau, palikite mane ramybėj... Pradarau duris. Ten stovi vyras.

- Sveiki, ar jums nereikia bulvių?
- Man nieko nereikia.

Neišklausęs iki galo uždarau duris. Įsijungiu televizorių ir stebiu žinias, vos susilaikau nerėkdamas. Moteriškės nuotrauka vėl pasirodo. Iš karto išjungiu televizorių. Nebegaliu. Nieko nebegaliu. Geriu tol, kol pradedu vemti. Net valgyti negaliu. Tai jos kerštas. Tai jos kerai.

Užmigęs pamačiau ją vos 3 metrų atstumu nuo manęs. Tuoj ji mane visai užvaldys. Atsibundu 8 valandą. Nebejaučiu liūdesio. Turiu priimti tai, ką padariau. Skambinu policijai. Pro langą dar matau, kaip ji sėdi. Tačiau jau nesišaipo. Tik linkteli.

- Mano vardas yra Jonas Petraitis. Noriu prisipažinti įvykdęs nusikaltimą.

Aš papasakoju viską, ką padariau. Po to vėl užmiegu. Pabudau. Į duris smarkiai beldžiasi. Tuoj policija mane išsives. Tačiau pagaliau jaučiuosi ramus. Sapnuose moteriškės jau nebėra.