Kaip Plaštakė meilės ieškojo

Pavasarinės svajos Plaštakės dar nesibaigė. 
Jai reikėjo poilsio nuo skraidymo. Buvo laikas, kai ji liūdėjo, verkė.  Skaudėjo širdį, netekus paties gražiausio, brangiausio ir mieliausio žiedo, kai netikėtai jis nulūžo, per patį gražiausią žydėjimo laiką. Tada atrodė, kad visi jos skraidymai sustojo. Kankino nemigo naktys dėl nebaigto pokalbio, dėl visų sudužusių planų. Jai atrodė, kad visa jos ateitis nebeturi prasmės. Tačiau bėgant metams ji suprato, kad negalima amžinai liūdėti, kad reikia paleisti jo sielą ilsėtis. Kad ir kiek daug prieglobsčio jame buvo radus. Ir kai jau norėjo galutinai atsisveikinti suprato, kad iš atminties jis niekada neišdils. Ir kaip tik tą akimirką ji netikėtai gavo žinutę iš ateities. -
„Ir vieną kart pavasarį“...
Į jos pavasarį pasibeldė Pelėda...
Jei jau atėjai tai žinok, kad labiausiai bijau būti ykyri.  Jei taip nutiks sustabdyk mane. - kalbėjo Plaštakė Pelėdai.
Kai man kas patinka aš nuolat lendu į akis,  mosuoju savo sparnais,  zyziu,  lyg musė, reikalaudama dėmesio . Ir pati to dėmesio su kaupu duodu. Jau kartą per savo ykyrumą praradau gerą draugą.  Todėl bijau,  kad vėl taip nenutiktų.  Stengiuosi nebūti tokia.  Bet man taip sunku laukti tos akimirkos. To pirmo tikrojo pasimatymo.  Žinau, kad neišgirdusi tavo ūbavimo aš vėl virpinsiu orą sparnais ir bandysiu žadint tave bučinių skambėjimu.  Na ką man daryt jei patinki su visais savo pričiūdais. 
(Bus daugiau)