Kraujo pažadas. 1-3

1.

Sanguis est potentia.
Skelbia suskeldėjusios raidės virš milžiniškų kolonų. Slepiasi deglų šešėliuose ir vėl pasirodo. Primena tai, ką ne vienas čia šiąnakt žengiantis norėtų užmiršti. Kraujas yra galia. Ir šiąnakt jis bus pralietas.


Lukrecija Pači žengia koja kojon su tėvu. Abu apsirengę prabangiausiais ceremoniniais apdarais ir pasidabinę šeimos brangakmeniais. Ant tėvo piršto blizga masyvus aukso žiedas su Pačių linijos herbu, bet šeimos galva jau seniai nebejaučia jo svorio. O Lukrecija negali atsikratyti jausmo, kad milžiniški rubinai ausyse ir ant kaklo prispaus ją prie žemės.  
Figūros tamsiai raudonais apsiaustais iš lėto traukia prie šventyklos laiptų. Mandagūs linktelėjimai palydi jų susikirtusius žvilgsnius, bet joks garsas nedrįsta pertraukti tylos. Ši naktis neskirta pokalbiams. Šios nakties likimą valdo ne jie, nesvarbu, kad yra savo kraštų galingiausi.
Lukrecija negali nuleisti akių nuo aštuoniolikos raidžių, kurias užrašyti išmoko anksčiau nei savo pačios vardą. Ir nė kiek nenustemba, kad skaitydama žodžius vėl ir vėl, juos galvoje girdi tėvo balsu. Sanguis est potentia. Lukrecija visada žinojo, kad ši naktis ateis. Žinojo, kad privalės priimti dievų valią ir ištekėti už to, kuris bus jai skirtas. Kraujas yra galia. Ir šiąnakt dvi kraujo linijos bus sujungtos.
Tuščioje aikštėje nuskamba pirmas varpo dūžis, ir atsiveria masyvios šventyklos durys. Lukrecijos nugara perbėga šiurpas. Viena yra stebėti ceremoniją, visai kas kita - būti jos dalimi.   
Nuskamba antras, ir minia pradeda kilti laiptais aukštyn. Ji privalo žengti kartu.   Net jei ir sugebėtų prasibrauti pro raudonų kūnų jūrą atgal, sargybiniai ją sulaikytų nespėjus pasiekti aikštės vidurio. Išduotų ne tik šeimą, bet ir visą Florenciją.
Trečias. Lukrecijos tėvas atsigręžia į ją, ryžtingai linkteli ir, lyg nebylų padrąsinimą, atkiša jai parankę.
Ketvirtas… Penktas… Jie jau beveik siekia duris. Bronziniai Dievų siluetai priverčia Lukreciją susigūžti, ir akimirką pasirodo, kad Marsas žiūri tiesiai į ją.
Šeštas. Aplink pasklinda aitrus smilkalų aromatas, bet net ir jis negali paslėpti slypinčio po juo - šviežio kraujo. Tas kvapas priverčia Lukreciją stabtelti, bet kažkieno ranka jau stumia ją link šventyklos centro.  
Septintas… Aštuntas... Ji dar stengiasi sulėtinti žingsnį, bet tėvas užtikrintai veda juos pirmyn.
Devintas. Lukrecija bando žvilgtelėti atgal, kai šventyklos durys kurtinančiai užsiveria.  
Dešimtas. Nuo didžiulio kupolo nusileidžia šešios raudono šilko vėliavos.  
Vienuoliktas. Prie altoriaus žengia vyriausiasis šventikas.  
Dvyliktas. Lukrecija atsiduria savo vietoje. Gležna figūra po Pačių linijos herbu.  
Aplink stoja mirtina tyla.
Tik galvoje vėl suskamba tėvo balsas: Pamiršk Lukreciją. Tu šiąnakt - Pači.  

Apskritas altorius jau beveik visas užlietas mėnulio. Vienintelės natūralios šviesos, patenkančios į rotondą pro didžiulio kupolo angą. Visa kita skendi deglų šešėliuose. Tik šešios Dievų skulptūros maudosi ugnies atspindžiuose.  Jupiteris. Minerva. Apolonas. Venera. Merkurijus. Ir Marsas.
Markas Kosta stovi sustingęs. Jo veidas - kaip kaukė, slepia net menkiausią emociją. Raudona ceremonijų uniforma atstoja šarvus, o nepriekaištingai tiesi laikysena primena rytinę rikiuotę.
– Incipiat sacrum sanguinis! – tylą lyg kirviu perskrodžia šventikas.
Šeimų galvos žengia į priekį ir ištraukia durklus. Ginklų dėklai spindi auksu ir brangakmeniais, puikuojasi linijų herbais ir prabanga. Hercogas Kosta pasisuka į savo įpėdinį ir nekantraudamas ištiesia jam durklą. Markas kilsteli smakrą, bet neprisiverčia pažiūrėti tėvui į akis. Tik tvirtai suima durklo rankeną ir suspaudžia taip, kad krumpliai pabąla.
– Evagina pugionem tuum!
Rotondoje nuaidi ištraukiamo plieno garsas.  
Šeimų galvos atsitraukia į šventyklos šešėlius, bet Markas vis dar jaučia į nugarą įbestas tėvo akis.
– Borgezės! - sušunka šventikas, ir jauna mergina užtikrintai žengia prie altoriaus. Ištiesia ranką ir durklu perrėžia sau delną. Net nemirkteli.
Markas stebi lėtai tekantį skystį, įžūliai raudoną ant šviesaus marmuro altoriaus, kol kraujas jo paties venose pradeda kaisti. Marko oda nusirita šiurpuliukai, o mintys pasidaro skaidrios kaip stiklas. Jis nieko negali sau padaryti. Marso galia teka jo kraujyje ir verčia Marką mintyse dėlioti galimas šios nakties baigtis, lyg ruoštų strategiją mūšiui, kurio negali laimėti. Trys paveldėtojai - Milanas, Florencija, Venecija. Trys antrinės kraujo linijos - Roma, Bolonija, Genuja. Dievai visada išlaiko kraują gryną. Vadinasi, turi sujungti paveldėtoją su antrine kraujo linija. Tai ko aš nematau? Ką aš praleidžiu?
– Pačiai!
Šviesiaplaukė akivaizdžiai dreba, bet žengia į priekį. Atkartoja veiksmus ir lieka stovėti dar labiau išbalusi nei prieš tai.
– De Rosos!  
Savo kraują pralieja aukštas juodaplaukis šalia Marko.
– Kostos! – nuaidi kvietimas, ir Markas giliai įkvepia.  
Jis negali atsikratyti minties, kad kažkas čia ne taip. Milano sąjungai tinka ir Roma, ir Genuja, bet Aleksandra Borgezė ir Sofija Grimaldi ceremonijoje dalyvauja antrą kartą. Tai kodėl Marką iškvietė tik dabar? Septyni papildomi metai. Turėtų būti dėkingas, juk daugelį pašaukia vos sulaukus aštuoniolikos. Bet kaip gali džiaugtis, jei labiau už viską pasaulyje norėtum, kad nebūtum pašauktas visai? Markas sukanda dantis. Taip stipriai, kad įskausta žandikaulį.
Minia rotondoje laukia sulaikiusi kvapą, bet Markas neskuba. Užuot žengęs pirmyn, pakelia žvilgsnį į Marso statulą. Akimis slenka didžiuliu skydu, auksu šarvuotu liemeniu ir sustoja ties griežtų bruožų marmuro veidu. Žvelgia tiesiai į akis Dievui, kuriam vos gimęs buvo prisaikdintas tarnauti, ir nekenčia kiekvieno šio vaizdo lopynėlio. Bando pasipriešinti, bando sulaikyti savo ranką, bet širdis pradeda plakti greičiau, o smilkinius perveria alinantis skausmas.
Lengva pykti. Lengva maištauti. Kol neatsiduri akis į akį su savo Dievu.  
Ir Markas Kosta, vienintelis Milano hercogo įpėdinis, atiduoda savo kraują Dievų valiai.


Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt. Iškvėpt. Kartoja sau Lukrecija. Dar yra vilties, kad šiandien bus pažadėta ne ji. Šalia stovi Damianas De Rosa - Venecijos įpėdinis, tolėliau Markas Kosta - Milano, o Milanas savo sąjungos laukia neįprastai ilgai.
Kraujas krenta sunkiais lašais ir kaupiasi altoriaus duobutėje. Lukrecija gailisi, kad nepaklausė motinos ir neužkando. Per vakarienę nesugebėjo nuryti nė kąsnio, o dabar vos laikosi nenualpusi.
– Grimaldžiai! – Lukrecija bando susikaupti, bet šventiko balsas tolsta. Pažvelgia į prie altoriaus besiartinančią Sofiją, ir vaizdas pradeda lietis.  
Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt. Iškvėpt.
– Zanočiai!
Ji nebegali ištverti ir užsimerkia. Bolonija Florencijai - tikėtina sąjunga, bet Lukrecijos tai neguodžia. Apolone, prisiekiu, tavo garbei ištapysiu kiekvieną Florencijos užkampį, mintyse meldžia ji, tik suteik man dar bent metus laisvės.
Šventiko balso aidas nutyla, ir rotonda vėl grįžta į gniuždančią tylą. Tik šįkart minia ima neramiai krutėti. Ceremonijos stebėtojai tiesia kaklus, suka galvas, kad bent akies krašteliu išvystų altorių.
Lukrecijos nerimas priverčia ją atsimerkti, tačiau niekas nevyksta. Minia pradeda tyliai šnabždėtis, o įpėdiniai ir kilmingieji sutrikę žvalgosi vienas į kitą. Tik Kostų įpėdinis stovi lyg statula. Lukrecija negali patikėti, kad tai įmanoma. Toks pat tiesus ir tvirtas, sunėręs rankas sau už nugaros, nekreipia dėmesio net į pirštų galiukais varvantį kraują.
Staiga altorius atgyja. Šešios duobutės, sklidinos kraujo, švelniai virpa, kol dvi tamsiai raudonos srovelės susijungia viduryje.
Minia nuščiūva.
– Markas Kosta! Milanas.
– Lukrecija Pači! Florencija. – paskelbia šventikas, ir Lukrecijos gyvenimas pasikeičia amžiams.

Florencijos ir Milano delegacijos pašoka ant kojų. Aplink girdisi šūksniai, nuostaba maišosi su pykčiu ir baime.
– Tai neįmanoma!
– Du paveldėtojai dar niekada nebuvo sujungti!
– Ką tai reiškia? Kas nutiks Marso ir Apolono galioms?
– Silentium! – Nugriaudi šventiko balsas, ir minia nutyla. – Dievai tarė savo žodį! Kostų ir Pačių kraujo linijos privalo susijungti.
Markas puikiai žino, kad ceremonijos nuosprendis – šventas, todėl nieko nelaukia ir pats prieina prie šventiko. Šventikas rankos mostu pakviečia ir Lukreciją. Markas stengiasi išvengti jos žvilgsnio, nors Lukrecijos akys laksto į šalis kaip išgąsdinto žvėrelio. Išlaikys savo bejausmę kaukę iki pat paskutinės akimirkos.
Lukrecija atsistoja šalia ir virpėdama visu kūnu, atsisuka veidu į jį.  
– Confirmet promissionem! – paliepia šventikas.
Markas ištiesia kraujuojantį delną. Lukrecija žiūri į jį, bet nejuda.
– Panele Pači, – šventikas įsmeigia savo žvilgsnį į Lukreciją. – Kartoju. Dievai tarė savo žodį.
Lukrecija sunkiai įkvepia ir paspaudžia Marko ranką. Nuo tos akimirkos jų kraujas susijungia pažadu. Nesulaužomu. Mirtinu tam, kuris bent pabandys.
Markas prisiekė išlikti ramus, bet vos susilietus jų kraujui, galvoje pradeda girdėti širdies plakimą. Tokį garsų, kad užgožia kiekvieną mintį. Kiekvieną išorinį garsą. Stengiasi kvėpuoti tolygiai, kad išdavikė širdis nurimtų, bet niekas neveikia.  Ji daužosi taip lyg tuoj iššoks iš krūtinės. Markas nesusivaldo ir ranka patrina širdies plotą. Jo širdis… rami. Kas per…? Dar spėja pagalvoti, kol pakelia akis į Lukreciją.
Širdies plakimas, kurį girdi galvoje, visai ne jo, o jos. Jis girdi kiekvieną Lukrecijos širdies tvinksnį, o ji tiesiog stovi ir žiūri taip, lyg nesuprastų, kas jam darosi.
– Teprasideda derybos!
Paskelbia šventikas ir apverčia smėlio laikrodį.

2.

Markas staigiai paleidžia Lukrecijos delną. Atšlyja visu kūnu. Jis nebegali ilgiau žiūrėti į sutrikusį Lukrecijos veidą, jo galvoje sukasi vienintelė mintis - pabėgti. Markas pasinaudoja proga, kai Pačiai ir tėvas apsupa šventiką kartu su Lukrecija, ir įlenda į artimiausią nišą. Deglų šviesa jo čia nepasieks, o ir sumišusios šeimos bent kurį laiką nepastebės, kad jis dingo. Tik pasislėpęs šešėliuose leidžia sau panirti į visą kūną apimantį šoką. Jo kariška laikysena tiesiog susmunka.
Markas pripratęs prie nežmoniškų treniruočių, pripratęs prie žiaurių košmarų, pripratęs net prie veriančio skausmo, kai bando pasipriešinti Marso galiai, bet šitai… tie nesiliaujantys širdies dūžiai varo jį iš proto. Susiimk, nevykėli tu! Markas įremia pirštus į smilkinius, bet garsas niekur nedingsta.
Tuk tuk. Tuk tuk. Tuk tuk. Dar kelios akimirkos ir delnais sau jau tranko ausis.
Negi šita prakeikta mergina nesugeba nusiraminti?
Markas prisišlieja prie sienos ir atsargiai iškiša galvą. Šventikas nusivedė tėvą ir  Albertą Pačį į rotondos pakraštį, toliau nuo smalsių kilmingųjų ausų. Trys vyrai stengiasi kalbėtis kuo tyliau, bet aštrūs rankų mostai parodo daug daugiau nei žodžiai. Lukrecija vis dar stovi šalia altoriaus. Įsitempusi, stipriai suspaudusi kumščius. Staiga jos širdies ritmas pasikeičia.
Tuk-tuk. Tuk-tuk. Tuk-tuk.
Ne baimė, pagalvoja Markas. Lukrecijos kūnas jau nedreba, pasikeitė net jos žvilgsnis. Pyktis?
Lukrecija nuskuba tiesiai prie besikalbančių vyrų.
– Tai turi būti klaida! – tėvas pakelia balsą taip, kad jis aiškiai nuaidi visoje rotondoje. – Privalo! Reikalauju pakartoti ceremoniją.
Tėvo balso tonas ties paskutiniu sakiniu pasikeičia, žodžiai sulėtėja.
Tuk-tuk. Tuk-
Lukrecijos širdies dūžiai akimirkai sustoja.
Marso balsas. Tėvas pasinaudojo Marso balsu. Nereikia nė išgirsti, akivaizdu iš to, kokie sutrikę atrodo Pačiai. Markui tiesiog šlykštu, jis suspaudžia kumščius taip stipriai, kad įsitempusios venos tiesiog pulsuoja. Įsakymus kariuomenei, gyvenimo ir mirties akistatoje jis dar gali pateisinti. Bet dabar? Negi jis įsivaizduoja, kad visi privalo jam paklusti? Net Lukrecijos širdies garsas neprilygsta Marko neapykantai tėvui. Jis panaudoja šį jausmą suimti save į rankas ir vėl užsidėti bejausmę kaukę. Markas pataiso uniformos rankogalius, ištiesina pečius ir užtikrintai nužingsniuoja.
– Hercoge Kosta, gerbiu ir jus, ir Milaną, bet privalau priminti, kad Marso galios Jupiterio atstovų neveikia, – šventikas tiesiog suneria priešais save rankas, o Lukrecija ir kunigaikštis Pačis atsipeikėja. Lukrecijos tėvas atsikrenkščia, matosi, kad jis sutrikęs nemažiau nei ji pati:
– Manau, gerbiamas hercogas Kosta norėjo pasakyti, kad esame nustebinti Dievų sprendimu…
– Nustebinti? Veikiau priblokšti! Ką tai reiškia?! Juk paveldėtojai jungiasi tik su antrinėmis kraujo linijomis! Kaip kitaip Apolono galia išliks stipri?! – Lukrecija nebesulaiko savo emocijų, nuostabos ir pykčio mišinys nugula jos degančiuose skruostuose.
Frančeskas Kosta demonstratyviai pakelia antakį:
– O aš manau, kad gerbiamas kunigaikštis Pačis turėtų priminti savo neišauklėtai dukteriai, kad čia suaugusiųjų reikalas.
Lukrecija šaižiai įkvepia. Iš tiesų, hercogas Kosta teisus. Kilmingieji įtraukiami į oficialius politinius reikalus tik po vedybų, tačiau dėl to jo pasakymas neerzina mažiau. Ji žiojasi atsikirsti, bet šventikas įsiterpia pirmas:
– Dievų sprendimas - šventas, kraujo pažadas - nesulaužomas ir jokie ginčai to nepakeis. Jūsų dvylika valandų deryboms senka: arba Milanas ir Florencija susitaria, arba netenka paveldėtojų.
Netenka paveldėtojų… Markas sustoja likus žingsniui iki Lukrecijos. Dvylika valandų derybų, tėvui ir Pačiams nesusitarus, mano ir Lukrecijos širdys sustos.
Dėl mano kaltės mirs nekalta mergina… Ir vėl.
Tuk-tuk.
Tuk-tuk.
TUK-TUK.
Markas nebegali ištverti. Lukrecija per arti, jos širdies dūžiai jį tiesiog kurtina. Markas jaučia į jį įsmeigtą grėsmingą tėvo žvilgsnį, mato judančias Lukrecijos lūpas, bet nieko negirdi. Markui pradeda suktis galva. Jis negali įkvėpti. Oras stringa kažkur gerklėje, nepajėgdamas pasiekti plaučių. Jis turi pabėgti. Turi atsidurti kuo toliau nuo jos.
Markas apsisuka ir greitu žingsniu pasileidžia link išėjimo. Veržiasi pro raudonų apsiaustų minią, nevaldydamas jėgos stumdo žmones į šalis. Pasiekia didžiules, atviras bronzines duris, ir… atsitrenkia tarsi į sieną. Pabando dar kartą, ir nesugeba žengti nei žingsnio, kūnas jo neklauso. Staiga nudiegia perpjautą delną, o pakaušį pradeda svilinti karštis. Markas pakelia akis. Akimirką atrodo, kad Marso raižinys ant durų juokiasi.
TUK-TUK.


Tėvas ir motina dingsta už durų, o Lukrecija taip ir lieka stovėti apytamsiame koridoriuje. Nori pabelsti. Ne, nori trankyti duris tol, kol ją įleis. Sargybinis ją sulaiko. Kaip galima likti už durų, kai tavo likimas sprendžiamas kitoje pusėje? Lukrecija ima žingsniuoti pirmyn atgal. Įprastai tai padeda jai nusiraminti, bet šįkart pyktis su kiekvienu žingsniu vis labiau kyla.
Apolone, kaip tu drįsai? Sujungti savo liniją su Marsu?! Iš visų galimų variantų pasirinkti patį niekšingiausią, patį žiauriausią, patį… patį…
Florijana švelniai paliečia Lukrecijos petį. Lukrecija įpykusi atsisuka, bet pamačiusi švelnų sesers veidą, sustoja.
– Mums paruošė kambarį. Eime, laukia ilga naktis, – Florijana ištiesia ranką.
Lukrecija nesipriešina, jaunesnė sesuo kažkokiu stebuklingu būdu visada sugeba sugrąžinti ją ant žemės. Florijanos pečiai gležni, bet šiąnakt jaučiasi lyg tvirčiausio akmens siena, į kurią Lukrecija gali atsiremti.
Kambarys erdvus, apstatytas tik reikalingiausiais baldais. Tolimiausiame gale prie sienos stovi plati lova, nors ir be baldakimo ar be įmantrių raižinių, bet apklota sunkiu raudonu audeklu. Griežta, Romoje įprasta prabanga. Tiesiai prie lango stovi masyvus tamsaus medžio stalas, ant jo tvarkingai išdėlioti rašymo reikmenys ir kelios degančios žvakės.
Lukrecija susmunka ant kėdės. Iki ceremonijos dar turėjo vilties, kad netaps tik žmona, tik įpėdinių gimdytoja. Susijungs su antrine, nepaveldinčia Bolonijos kraujo linija.  Blogiausiu atveju Romos ar Venecijos. Kaip savo kraujo linijos paveldėtoja liks Florencijoje, toliau tobulės, mokysis, stengsis ir su Apolono palaiminimu taps žymiausia tų kraštų menininke. O dabar? Koks gyvenimas manęs laukia dabar?
Florijana pastato Lukrecijai prieš nosį vyno taurę.
– Išgerk. Padės nervams.
Lukrecija užsiverčia taurę iki dugno, Florijanai belieka tik išpūsti akis ir atnešti visą ąsotį.
– Kiek liko?
– Dešimt valandų.
Lukrecija sudejuoja.
– Lu, juk žinai, tėtis neleis, kad tau nutiktų kas nors bloga. Jis tave myli.
– Bet Florenciją myli labiau.
Florijana neprieštarauja, Albertui Pačiui Florencija atstoja visą pasaulį. Kartais atrodo, kad ji, Lukrecija ir mama yra tik to pasaulio dekoracijos.
– Mama visada pirmiausia palaikys tave.
– Bet tu negirdėjai hercogo… Vienas Kostos žodis ir pamirši, apie ką galvojai, ko siekei, ar kas iš viso esi.
– Teisėjai prižiūri derybas, jie neleis hercogui Kostai naudotis Marso galiomis.
– Neleis dabar, o vėliau? Kas bus, jeigu aš turėsiu kraustytis į Milaną?! – Lukrecijos balsas apytuščiame kambaryje skamba vis garsiau. – Žinai, blogiausia net ne tai. Blogiausia, kad Marso galią turi ir mano būsimas vyras!
Lukreciją net nupurto mintis, kad vyras galėtų įsakyti savo žmonai. Ne šiaip įsakyti,  o tiesiog per prievartą priversti paklusti. Bet kokiam įsakymui. Tiesiog vienu žodžiu atimti laisvą valią ir laisvę. Lukrecija garsiai pritraukia kėdę prie stalo, griebia popieriaus lapą ir atkemša rašalą.
– Vyras? Sakiau būsimas vyras?! Cha! Koks save gerbiantis vyras tokiomis aplinkybėmis nepratartų nei žodžio? – Lukrecija tėškia rašalo dėmes ant popieriaus viena po kitos, jos ranka įnirtingai juda paviršiumi. – Kokiam vyrui taip nerūpėtų jo būsima santuoka, jo gyvenimas, jo likimas, kad tiesiog bandytų pabėgti?!
Florijana atsargiai prisiartina ir pažvelgia Lukrecijai per petį. Rašalo purslai liejasi tarpusavyje, ir ant popieriaus ima ryškėti vieniša figūra: tiesi ir tvirta, aukštai iškeltu smakru ir už nugaros sunertomis rankomis.

Markas nepastebėjo, kaip išaušo. Tarnai jau prieš geras porą valandų tylomis įslinko į kambarį ir padėjo pusryčių padėklą, bet jis vis dar guli nepaliestas. Markas išsitiesęs lovoje tiesiog spokso į lubas. Turėjo kiaurą naktį sudėlioti visus įmanomus scenarijus, permąstyti kiekvieną smulkmeną, kurios tėvas galėtų reikalauti iš Florencijos. Kelių mokesčiai, prekybos sąlygos, investicijos į karo pramonę. Prieš porą valandų dar abejojo, bet dabar Markas tiesiog įsitikinęs, kad hercogas Kosta temps derybų laiką iki paskutinės minutės, kol Pačiai palūš. Tėvas spaus juos dėl kiekvieno sąjungos sutarties punkto, pasinaudodamas akivaizdžia jų silpnybe - meile savo dukrai.
Turėtų būti lengva derėtis, kai tau sūnaus gyvenimas nerūpi visai, pagalvoja Markas ir išgirsta beldimą į duris. Markas tyli. Beldimas pasikartoja, šįkart garsesnis. Markas tikėjosi, kad tai tarnai grįžo surinkti indų, bet tiesiog suurzgia iš nepasitenkinimo, kai galvoje išgirsta pažįstamą tuk-tuk, tuk-tuk. Lukrecija nesivargina sulaukti pakvietimo į vidų, tiesiog atlapoja duris.
– Ponas Kosta ilsisi. Mat kaip! – Markas prisakė tarnams nieko į jo kambarį neįleisti. Išsigandusi tarnaitė apgailestaudama stovi tarpduryje, bet panašu, kad Lukrecijai tai nei kiek nerūpi. – Mums liko neaišku kiek, keturiasdešimt minučių? Trisdešimt? Tikrai mažiau nei valanda, o jis… ilsisi?!
Markas iš lėto atsisėda, ir nužvelgia Lukreciją nuo galvos iki kojų. Šukuosena išsitaršiusi, šviesios garbanos krenta ant pečių. Jos raudono šilko suknelė vietomis susiglamžiusi, o pirštai stipriai išterlioti rašalu.
– Panašu, kad kažkam miegas irgi būtų pravertęs.
– O Dievai, jis kalba! Jau galvojau, kad Milano įpėdinis nebylys.
– Atsiprašau, pone Kosta, aš stengiausi panelę Pači sulaikyti… – tarnaitės akys išgąstingai laksto tarp Lukrecijos ir Marko.
– Susitvarkysiu. Ačiū Bianka, gali eiti ir uždaryti duris.
Tarnaitė dingsta už durų, o Lukrecija isteriškai nusijuokia.
– Nori pasakyti, savo dvylikos valandų žodžių limitą, nes, o Švenčiausieji,  kažkoks limitas tikrai privalo būti, jei nei vieno žodžio nesugebėjai ištarti man, išnaudojai, kad sužinotum tarnaitės vardą? Tarnaitės?!
Markas tyli, stengiasi kvėpuoti ramiai ir susikaupti, bet pusės Lukrecijos žodžių net negirdi.
Tuk-tuk. Tuk-tuk. Tuk-tuk.
Kiekviena Marko tylos akimirka Lukrecijos širdies plakimą tik greitina. Jis žiūri į jos krūtinę, kaip ji kyla ir leidžiasi, įnirtingai ir dažnai, bet ritmiškai. Tik staiga ritmas pradeda krikti. Tuk… tuk-tuk… tuk…
– Būtų geriau, jei prisėstum.
– Kosta, tu man neaiškinsi, ką ir kada turiu daryti, – Lukrecija smeigia pirštą į Marką, bet ir pati išsigąsta vaizdo, kaip stipriai jos ranka dreba. Lukrecija susvyruoja ir atsiremia į sieną, kad nenugriūtų.
Marko pirmas instinktas - šokti prie jos, padėti, pasodinti, nuraminti, bet jis negali sugadinti savo plano.
– Eik prie kėdės. Sėsk ir neatsistok, kol sutartis nebus pasirašyta, – Marko balso tembras pasikeičia, jo žodžiuose grėsmingai nuskamba Marso galia.
Lukrecija sustingsta, jos akys akimirkai prisipildo išgąsčio, bet kūnas iš lėto juda prie kėdės. Ji negali pasipriešinti, negali sustoti, tiesiog atsisėda. Tokia apstulbusi, kad nebegali ištarti nei žodžio. Markas atsistoja, rankomis išlygina uniformą ir pasuka link durų. Stabteli tik įsitikinti, kad išgąstį Lukrecijos akyse pakeitė tikra, aštri panieka. Gal kada nors ji supras, bet šiandien tai vienintelis būdas.
Markas pasileidžia ilgu koridoriumi. Sargybinis prie menės durų sukrunta:
– Stot! Vyksta derybos!
Bet Markas nesiruošia sustoti. Įsibėgėjęs trenkiasi sargybiniui tiesiai į pilvą ir parverčia jį ant žemės. Sekančiu smūgiu priverčia jį netekti sąmonės. Marko kraujas atgyja, jo venomis teka griaunanti Marso jėga. Tik dabar Markas ją panaudos, kad išgelbėtų gyvybę.
Tuk… tuk…
Jis su žvėriška jėga atveria sunkias menės duris. Durys trenkiasi į menės sienas, sudrebindamos viską aplink. Frančeskas Kosta ir Albertas Pačis sustingsta ginčo įkarštyje iškėlę rankas, bet Markas eina tiesiai prie Jupiterio atstovo, Romos paskirto teisėjo, ir išplėšia iš jo rankų sutartį.
Hercogas Kosta atsipeikėja ir įniršęs pasisuka į sūnų.
– Ką tu sau manai čia išdarinėji?!
Markas įsitempia, bet prisiverčia ignoruoti tėvą. Akimis neįprastai greitai lekia sutartimi ir pagriebęs plunksną pradeda taisyti.
– Tu… nedėkingas… – tėvas grėsmingai artinasi, bet Albertas Pačis suskumba žengti tarp jų, rizikuodamas nukentėti pats.
– Jos širdis vos plaka, jei nepasirašysit sutarties dabar, dar kelių minučių ji neištvers, – Markas ištiesia sutartį kunigaikščiui Pačiui. Albertas Pačis jos net neskaito, nustumia giminės žiedą link piršto galiuko ir jame paslėpta adatėle įsipjauna piršto pagalvėlę. Kruvinas antspaudas nugula Pačių linijos vietoje.
Frančeskas Kosta dar akimirką sugniaužęs kumščius svilina sūnų žvilgsniu, bet taip pat paima sutartį.
Tuk… tuk…
Hercogas Kosta, rodos, visą amžinybę slenka sutarties eilutėmis, kol galiausiai suraukia antakius ir pakelia akis į sūnų. Pasirašyk, tu prakeiktas stuobry. Žinau, kad nei Lukrecija, nei jokia kita mergina tau nė velnio nerūpi, bet nė už ką neatsisakytum įpėdinio Kostų giminei pratęsti. Markas atremia tėvo žvilgsnį, ir Frančeskas Kosta prispaudžia prie poperiaus savo kruviną nykštį.
Tuk... tuk...
Tuk-tuk.
Tuk-tuk.

3.

Markas negali atsimerkti. Vokai sunkūs, blakstienos sukibusios taip, kad vos juda. Ranka nubraukia nuo akių plaukus, permirkusius lipniu skysčiu, ir pagaliau įstengia praplėšti vokus. Kraujas… Jo pirštai permirkę krauju. Žiūri į juos lyg pro rūką, nykščio pagalvėle slysta pirštų galiukais, bando prisiminti, kas nutiko. Kažkas ryškiai raudono sujuda regos kamputyje. Markas pasuka galvą į šoną, nepaisydamas aštraus skausmo pakaušyje. Milano vėliava. Kabo ant ieties ir plėvesuoja vėjyje.
– Padėk… man… – pasigirsta tylus, silpnas balsas.
Markas pasikelia ant rankų ir apsidairo. Aplink guli kūnai, dešimtys, šimtai kūnų. Mūšis? Markas įsitempia ir pasiruošia gintis. Akimis ieško priešų, bet visi kūnai ryškiai raudoni ir guli veidu į žemę.
– Padėk man, – balsas kažkur čia pat.
Markas šlaužia link jo, kol išgirsta ir švokščiantį kvėpavimą. Figūra neįtikėtinai maža, apsirengusi… mokykline uniforma? Ką mūšio lauke veikia vaikas?! Markas atsargiai jį atverčia ir pirmiausia pamato klaikiai išsikraipiusus abiejų rankų pirštus. Tada veidą, iki skausmo pažįstamą. Savo veidą. Maždaug septynerių.
Berniukas griebia Marko ranką. Pritraukia jį prie savęs, ir paklaikusios jo akys tarsi įsiurbia Marką vidun. Pasigirsta balsai, berniuko ir suaugusio vyro.
– Dar kartą.
– Tėve, man nepavyksta…
– Dar kartą!
Treniruočių lazda nukrenta ant akmeninių grindų.
– Aš tau parodysiu…
Markas išgirsta siaubingą lūžtančių kaulų garsą, ir po akimirkos pirštus nutvilko skausmas. 
– Berniukui reikia tėvo… - nuaidi auklės balsas.
– Jam reikia disciplinos!
Berniukas vis dar žiūri į Marką, bet akys jau nieko nebemato.
– Atsiprašau, – tyliai ištaria Markas, nebesusivaldo ir pakrenta ant žemės. Šleikštulys skrandžio rūgštimi veržiasi lauk. Vėl ir vėl.
– Tu silpnas, - tarsi tiesiai į ausį sušnabžda tėvas, priversdamas Marką susigūžti.
Markas traukiasi atbulas, kojos slysta ant kruvino purvo, kol atsitrenkia į kažką kieto. Šarvai. Markui septyniolika.
– Ką jai padarei?!
– Tą patį, ką ir kitoms problemoms. Pašalinau.
Septyniolikmetis puola. Ištraukia durklą, šito tėvas nesitiki, akimirkai net nustemba. Bet Markas nesugeba ašmenimis priliesti tėvo gerklės. Dieviška jėga stabdo jo riešą, verčia drebėti. Tėvas juokiasi.
– Tu niekada manęs nenugalėsi.
Markas nepajėgia pažvelgti į už nugaros gulintį vaikiną, bet kurtinantis tėvo riksmas priverčia jį atsisukti.
– Tu daugiau NIEKADA manęs taip nepažeminsi!
Markui dvidešimt penkeri. Tėvas talžo kumščiais, kol Markas susmunka ant grindų. Šį kartą net nesistengia priešintis, gintis, rankomis užsidengti galvos. Nuo pat pradžių žinojo, ką derybų sutrukdymas jam kainuos.
Markas pašoka ant kojų. Širdis trankosi, o su kiekvienu jos dūžiu, Marko įniršis auga. Jis nužvelgia mūšio lauką. Šimtai būdų, kuriais tėvas bandė jį palaužti. Šimtai sunaikintų, sutryptų Marko sielos dalių. Daugiau nei vienos. Markas ištraukia į žemę įsmeigtą ietį ir nuplėšia nuo jos vėliavą. Kostų herbas krinta ant žemės. Markas pažvelgia į purve mirkstantį vilko paveikslą ir prisiekia - Kostų linija baigsis su manimi. Giliai įkvėpia ir pasileidžia link tėvo.
Hercogas Kosta atsisuka ir nusišypso, jo akyse nei lašelio baimės, vien aštri pašaipa. Tėvas nebėga. Atvirkščiai, ramiu, lėtu žingsniu artinasi prie Marko.
– Tu niekada nebūsi laisvas.
Tėvas juokiasi. Juokas aidi per visą lauką. Staiga balsas pradeda keistis, darosi žemas ir kurtinantis. Markas sustoja, nuostaba priverčia paleisti iš rankos ietį. Tėvas žengia artyn. Kiekvienas jo žingsnis purto žemę Markui po kojomis. Jis jau visai šalia, ir žemė dreba taip, kad Markas parklumpa ant kelių. Įtempia visus, net mažiausius kūno raumenis, bet nepajėgia atsikelti. Nesugeba net pakelti galvos. Nežmoniška jėga jį spaudžia prie žemės.
– Aš…prieš tave… nesilenksiu… – kiekvienas žodis Markui kančia.
– Nejaugi manai, kad įstengsi pasipriešinti man? – balsas visai nepanašus į tėvo.
Markas nagais įsirėžia į žemę.
– Tu priklausai man.
Balsas toks bauginančiai šaltas, kad Markui perbėga šiurpas. Marsas. Dieviška jėga gniuždo Marko kūną, dar kelios akimirkos ir jį tiesiog sutraiškys. Nugara linksta ir jis jau klūpo keturiomis.
Ar tu tuo tiki? Marko galvoje nuskamba moteriškas balsas. Toks savas. Toks pažįstamas. Markas nesugeba prisiminti, kur jį jau girdėjo, bet akimirkos dvejonės užtenka, kad suabejotų Marso gniaužtais. Pastato vieną pėdą ir vien nuo šio judesio pradeda drebėti.  Linksta į priekį, perneša svorį ant rankų, jaučia, kad sausgyslės bet kurią akimirką plyš. Sustoja ir vos įstengia įkvėpti. Nesustok. Kelkis! Markas plėšia rankas nuo žemės, tiesia nugarą. Net mažiausias raumens susitraukimas prieš Marso valią sukelia agoniją. Tu ne toks, primena balsas. Marko kūnas dega, jo kraujas tiesiog verda. Aš ne toks… Aš NIEKADA nebūsiu toks kaip jis! Markas rėkia. Nesavu balsu. Ir jo paties riksmo garsas suteikia jam jėgų. Jis vis dar turi balsą, ir tas balsas aiškiai sako:
– Aš niekada nebūsiu toks kaip tu.
Markas stovi tiesus ir tvirtas, žiūri savo Dievui tiesiai į akis. Marso akys liepsnoja, dega žiauria, nesutramdoma jėga, bet Markas nenusuka žvilgsnio.
– Ar tu tuo tikras? – Marsas smakro mostu parodo į Marko rankas.
Markas nuleidžia galvą.
Jo rankos suteptos krauju.

Markas pabunda išpiltas šalto prakaito ir pirmiausia ištiesia prieš akis delnus. Kraujo nė ženklo. Tik dar vienas sapnas... Žiaurus, gąsdinantis, bet tik košmaras. Sapnuoja juos kiek tik save prisimena.
Iš lėto atsisėda ir nuleidžia kojas ant šalto akmens. Aplink prietema. Tamsios storo audinio užuolaidos dengia visus langus, kad kuo ilgiau sulaikytų saulės spindulius. Ryški šviesa Marko galvos skausmus daro beveik nepakenčiamus, todėl jis priprato ankstyvus rytus praleisti prieblandoje, bent kol pradeda veikti tinktūra. Markas mechanišku judesiu ištiesa ranką link nedidelio staliuko prie lovos, atkemša buteliuką ir supila į gerklę kartų skystį. Košmarus visada lydi skausmas, bet po šios nakties galva tiesiog pulsuoja. Markas paremia ją delnais ir švelniai trina smilkinius. Užsimerkęs vis dar mato septynmečio veidą. Norėtų, kad tai būtų tik košmaras, tik jo vaizduotės vaisius, bet aiškiai pamena kiekvieną tėvo smūgį. Tu niekada nebūsi laisvas, ausyse nuaidi žiauraus juoko prisiminimas. Markas neištveria ir atsistoja, geriau leis skausmui perskelti galvą pusiau nei grįš atgal į sapną.
Kojos sustingusios, bet klusniai nuneša Marką į vonios kambarį tiesiai prie šalto šviežio vandens dubens. Jis net nesivargina semti delnais, tiesiog įkiša veidą iki pat ausų galiukų. Tu priklausai man… Šį kartą minčių nenutildo net šaltis. Jos laksto, trankosi viena į kitą ir maišosi su košmaro nuotrupomis. Markas atsilošia ir šviesių naktinių marškinių kraštu nusivalo veidą. Ar tu tuo tiki? Moteriškas balsas neleidžia apie save pamiršti.
Markas grįžta į kambarį ir atveria spintą, pilną tvarkingai išrikiuotų ryškiai raudonų uniformų. Išsitraukia rūbą ir kuo greičiau užveria duris, kad kraujo spalvos jo kambaryje būtų kuo mažiau. Nenorėtų jos ir ant savo kūno, bet Milano įstatymai reikalauja viešumoje dėvėti statusą atitinkančią aprangą, o Marko kūnui bausmių jau užtenka. Iš lėto tempia ant savęs raudoną treniruočių tuniką ir kelnes, bet moters balsas vis dar kabo mintyse. Nesustok. Kelkis!
Tai privalo būti tavo balsas. Nesvarbu, kad aš jo net nepamenu, bet kieno daugiau? Markas staigiu judesiu atitraukia sunkią užuolaidą ir prieina pirmųjų saulės spindulių apšviestos lentynos. Tiksliai žino, ko ieško. Paima nedidelę dėžutę su išgraviruotu pelėdos simboliu ir ištraukia auksinį medalioną. Saugok paskutinę jos dalelę, prieš dvidešimt metų slapčia įbrukdama sušnibždėjo auklė. Markas tik vėliau suprato, kad įmantrūs raižiniai slepia galvosūkį, kurį sudėliojus medalionas atsiveria.
Iš medaliono vidaus Markui į akis žiūri motinos portretas. Vienintelis. Visus kitus tėvas sunaikino. Tu ne toks… Markas stengiasi įžvelgti joje savo bruožus. Minkštą smakro linkį, tamsias akis, švelniai riestą nosį, bet veltui. Perbraukia ranka per savo griežtą smakrą ir patraukia prie veidrodžio kitoje kambario pusėje. Žvelgia į artėjančią savo figūrą. Žemesnis nei tėvas. Liesesnis. Raumenys tvirti, bet trūksta masės. Gal bent tai paveldėjo iš motinos?
Žingsnis po žingsnio artėja, žiūri į po miego susitaršiusius, vietomis ant akių krentančius rudus plaukus. Sustoja. Mėlynės jau virto švelniai gelsvomis dėmėmis. Vos matosi. Gali būti dėkingas Marso kraujui bent už greitą gijimą. Atsargiai pasuka smakrą į šoną - žandikaulio linija aštri, skruostikauliai ryškūs, nosis tiesi. Lūpos griežtos ir nuo įtampos suspaustos į vientisą liniją. Blogiausia - žvilgsnis. Jame nei lašo motinos šilumos. Į Marką iš veidrodžio žvelgia skvarbios, šaltos, šviesiai pilkos akys. Ryškūs antakiai suspausti į pykčio raukšlę kaktoje, visai kaip… tėvo.
Tu niekada manęs nenugalėsi. Į Marko mintis vėl prasibrauna tėvo juokas. Ir šįkart nesustoja. Juokas aidi vis garsiau, o Markas nenuleidžia žvilgsnio nuo savo atvaizdo. Žiūri tiesiai sau į akis ir iš paskutiniųjų stengiasi kvėpuoti.
– Aš niekada nebūsiu toks kaip tu… - pusbalsiu iškošia pro sukąstus dantis.
Staiga Marko žvilgsnis pasikeičia, akys sublizga ir šalta pilka spalva persimaino į liepsną. Žiaurią, nenumaldomą ugnį. Markas akimirksniu nusipurto, bet košmaras vis stipriau skverbiasi atgal į jo mintis, priversdamas taip stipriai suspausti kumščius, kad nagai įsirėžia į odą. Markas užsimerkia, vėl atsimerkia. Tankiai mirksi, bet Marso žvilgsnis nedingsta.
Nejaugi manai, kad įstengsi pasipriešinti man?
Markas sustingsta. Atlaikytų tūkstančius smūgių, ištvertų šonkaulių lūžius, bet kokį nežmonišką skausmą, viską, jei tik nebereiktų girdėti to balso, bet Marsas visada jo mintyse. Jo kraujyje. Jaučia Marso galią pulsuojant venose, pripildant raumenis, užtemdant protą. Ir…neatlaiko. Iš visų jėgų smogia į veidrodį. Stiklo šukės pažyra ant grindų, į Marką žvelgia šimtai suskaldytų jo paties atvaizdų. Smerkdami. Kaltindami.
Markas virpančiomis rankomis paima šukę. Bijo atsimerkti, vėl išvysti Marso žvilgsnį.  Aš ne toks, kartoja sau su kiekvienu oro gurkšniu. Aš ne toks.
Atsimerkia. Grįžo šaltos, šviesiai pilkos akys.
Ar tu tuo tikras?
Markas nuleidžia galvą.
Jo rankos suteptos krauju.





Šviesios kolonos, be raižinių ir įmantrių papuošimų, stovi tiesios ir tvirtos, lyg pareigingai išsirikiavę kareiviai. Markas žengia pro jas nužvelgdamas kiekvieną didžiulę raudono šilko vėliavą su Kostų vilko herbu. Aplink ankstyvo ryto tyla. Storos Kostų tvirtovės sienos sulaiko bundančio Milano garsus. Kariuomenė treniruojasi kareivinių korpuse, o hercogo apartamentų vidinis kiemas lieka tuščias iki vėlyvo vakaro, kai treniruotei išsiruošia tėvas. Šios kelios ryto valandos Markui reikalingos kaip oras. Kad ir kaip jo kūnas norėtų nepriklausyti Marsui, bet atsigauti po slogių naktų padeda tik intensyvus fizinis krūvis.
– Na gi, na gi, jūs tik pažiūrėkit, kas vėluoja. Ponas Markas tik griežta rutina mane išgelbės Kosta!
– Buvau… užsiėmęs, – Markas prieina prie Lorenzo, vieną ranką paspaudžia, o kita apglėbia draugo pečius. Staigiai įkvepia, kai Lorenzas tvirtu delnu paplekšnoja per nugarą ten, kur dar vakar buvo didžiulė mėlynė.
Lorenzas akimirkai stabteli ir įdėmiai nužvelgia Marką. Žino, kad neverta klausti, kas nutiko.
– Už ką šįkart?
– Sutrukdžiau derybas.
Lorenzas nusikvatoja. Jo juokas toks užkrečiantis, kad Markas nesusilaiko ir šypteli.
– Na žinai, Kosta, mes jau seniai sutarėm, kad tau su galva negerai, bet kad šitaip!
Markas tiesiog atsidūsta ir patraukia prie treniruočių ginklų, tvarkingai sukabintų ant šviesių plytų sienos.
– Kardas ar durklai?
– Pala, pala, neišsisuksi. Ką reiškia sutrukdžiau derybas?
– Vadinasi, durklai, – Markas nukabina porą durklų ir ištiesia Lorenzui, bet Lorenzas tik sukryžiuoja rankas ir nenuleidžia nuo jo žvilgsnio. Kodėl turėjau geriausiu draugu išsirinkti didžiausią užsispyrėlį visam Milane? Markas užverčia akis, bet galiausiai atsako. – Tai reiškia, kad padariau tai, ką reikėjo padaryti, kad niekuo dėtai merginai nesustotų širdis.
– Nesustotų širdis? Pfff… netikiu, – Lorenzas paima durklus ir tvirtai įkiša į jiems skirtas angas savo raudonos odos šarvuose. – Jupiterio šventikų pasakos, kad miestai greičiau susitartų.
Markas nukabina dar du durklus ir pasuka juos rankose. Veidrodžio šukės įpjautas delnas vis dar jautrus, bet žaizdos jau kaip nebūta.
– Patikėtum, jei išgirstum, – pusbalsiu ištaria, atiduoda durklus akis išplėtusiam Lorenzui ir patraukia į kiemo vidurį.
– Tu girdi jos širdį?! Va dabar tai įdomu...  – Lorenzas tvirtai sugriebia durklus ir išsišiepia. – Markas Kosta. Vienintelis hercogo Kostos įpėdinis… Tragiškas herojus, prisiekęs užbaigti tirono tėvo kraujo liniją! Ir ką tu man sakai? Tu dievų ne tik pirmą kartą suporuotas su kita įpėdine, bet dar ir girdi jos širdį?!
Lorenzas prasižioja, lyg norėtų tęsti, bet pradeda juoktis taip, kad turi atsiremti į koloną:
– O švenčiausieji, man reikia minutėlės…
– Duodu tau tris sekundes susiimti, – suurzgia Markas. – Vienas… Du…
Markas visu greičiu puola link Lorenzo, be šarvų ir beginklis, bet šimtus kartų stipresnis už bet kurį Milano karį. Lorenzas įsitempia ir akimirksiu atsistoja į gynybinę poziciją. Kovoje prieš Marso įpėdinį juokui vietos nėra. Dabar vienintelis tikslas - išgyventi.
Išnaudok savo pranašumą, Lorenzas jau mintinai moka visus Marko patarimus. Tu žemesnis, smulkesnis, bet, svarbiausia, greitas. Markas jau visai šalia, ir Lorenzas puikiai žino, kad nežmoniškos jėgos neatrems.  Lorenzas žengia žingsnį į šoną ir atsiduria nugara į koloną. Markas stabteli, Lorenzas tuo pasinaudoja ir smogia. Markas pritupia. Durklas praskrieja jam virš galvos. Lorenzas smogia vėl. Dar ir dar kartą. Durklo ašmenys raižo orą taip greitai, kad Markas vos spėja atšokti, dar keli centrimetrai, ir perrėžtų odą, bet Lorenzas žino, kad negali priartėti per daug. Jei tik paklius į Marko gniaužtus, kova - baigta.
Lorenzo raumenys dega. Kilmingi Milano kariai stiprūs, Marso kraujas suteikia jiems daugiau jėgos ir ištvermės nei paprastiems žmonėms, bet niekada neprilygs Marso įpėdiniui. Vienas netikslus Lorenzo judesys ir Markas išmuša vieną durklą iš rankos.
Išnaudok priešininko silpnybes.
– Turėtų erzinti, – sušnypščia Lorenzas. – Girdėti jos širdį?
Marko žandikaulis sutrūkčioja, bet jis ir toliau sėkmingai atmuša kiekvieną Lorenzo kirtį. Ne tik atmuša, bet su dar didesne jėga smogia atgal. Lorenzas žengia į šoną, sukasi, lenkiasi, stengiasi nelėtinti tempo, bet darosi sunku net įkvėpti.
– Ypač tau. Tam, kuris apsimeta, kad nieko nejaučia.
Marko akys akimirkai sužiba. Jo smūgiai tampa tokie stiprūs, kad Lorenzas vos išsilaiko ant kojų. Privalo rizikuoti, išvesti Marką iš kantrybės.
– Leisk atspėsiu. Tu… bijai.
Markas įniršta ir metasi ant Lorenzo. Lorenzas pasinaudoja inercija, žengia į šoną, ir sukdamasis perrėžia Markui žastą. Markas akimirkai sutrinka ir praranda budrumą. Lorenzas iš visų jėgų spiria jam į nugarą taip, kad Markas su trenksmu atsirenkia į koloną. Išnaudok aplinką, nuskamba Lorenzo galvoje. Jis akimirką apsižvalgo ir pakelia akis į raudono šilko vėliavą tiesiai virš Marko. Nusitaiko ir meta durklą į vieną iš vėliavą laikančių lynų. Markas jau sukasi link Lorenzo, bet Lorenzas jau išsitraukęs likusius durklus, paleidžia vieną į antrąjį lyną ir raudonas audeklas nukrenta tiesiai Markui ant galvos. Markas stengiasi išsivaduoti, bet vėliava milžiniška, o jo įniršis trukdo blaiviai galvoti. Lorenzui užtenka akimirksnio ir jis jau laiko Markui į šoną įrėmęs durklą. Abu sustingsta. Kovos garsai nutyla, girdisi tik greitas ir gilus kvėpavimas.
Markas vis dar bando pajudėti, bet Lorenzas įremia durklą stipriau.
– Na gi?
Markas įsitempia. Marso galia jo kraujyje rėkte rėkia. Pulk. Parversk. Suvaryk durklą jam į gerklę. Mintyse regi kiekvieną judesį. Užtektų vieno krustelėjimo, vieno rankos mosto. Ne! Čia Lorenzas. Aš negaliu sužeisti Lorenzo.
– Gerai jau gerai… Pasiduodu, – Markas atsikvepia.
– Cha chaaaaa! – Lorenzas nusviedžia durklą ir iškėlęs rankas pasileidžia į kiemo vidurį. – Ponios ir ponai! Pirmą kartą istorijoje… Lorenzas Leonė įveikė visų laikų čempioną Marką Kostą.
– Su šarvais ir keturiais durklais, – sumurma Markas galiausiai nusitraukęs nuo akių vėliavą.
– Detalės nesvarbu, Kosta. Visi prisimena nugalėtoją, o šįkart jis yra Lorrrrrenzas Leoooonė! – Lorenzas dar kartą pergalingai apsisuka ir vis dar neatgaudamas kvapo išsitiesia aukštielninkas ant saulės sušildytų akmenų. 
– Vis dėlto treniruotės nepraėjo veltui. O aš jau buvau pradėjęs galvoti, kad tu beviltiškas.
– Nepataisomas? Taip. Nepakenčiamas? Žinoma! Bet beviltiškas - niekada!
Markas tik palinguoja galvą.
– Vėliava - neprastas pasirinkimas, bet…
– Žinau, žinau, nenuvertink priešininko, ir taip toliau, ir panašiai,  – Lorenzas teatrališkai pamostaguoja rankomis.
– Galėjau tave rimtai sužeisti, jei nebūčiau susitvardęs.
– Baik jau, tu mane per daug myli, – išsišiepia Lorenzas.
Marko lūpos kamputis pakyla. Ar tai galėjau būti aš? Linksmas, nerūpestingas, normalus. Kitame pasaulyje, kuriame nėra Marso paveldo?  Markas pažvelgia į kitame kiemo gale ant pakylos iškeltą Marso ietį. Jaučia jos galią iš tolo. Negali atitraukti akių. Ji tarsi pulsuoja, virpa, šaukia jį.
– Grįžk! – Markui priešais veidą spragteli Lorenzas. Net nepastebėjo, kaip jis priėjo. – Atliksi savo… dalykėlius vėliau. Dabar turim svarbesnių reikalų.
Lorenzas apglėbia Marką per pečius.
– Už kelių dienų būsi vedęs vyras. Ir tai reiškia… – Lorenzas pakelia antakius ir laukia. Markas tyli. Lorenzas primygtinai pamosikuoja ranka, bet tęsia taip ir nesulaukęs Marko atsakymo. – būsi laisvas!
– Aš niekada nebūsiu laisvas… – sumurma Markas.
– Marso įpėdinis, Kostos paveldėtojas, bla bla bla… Žinau, bet mes to nepakeisim, tai baik bambėt. Vedęs paveldėtojas - jau politinė figūra. Tau dabar atviras ne tik Milanas! Įsivaizduok, diplomatiniai vizitai, ceremonijos, karnavalai… Kur pirmiausia keliausim?
Markas nusijuokia.
– Ir kodėl tau atrodo, kad keliautum kartu?
– Klausyk, nejuokinga. Tu man dar akademijoj pažadėjai asmens sargybinio postą, – Lorenzas sukryžiuoja rankas.
– Pažadėjau, bet nesakiau, kad savo asmens sargybinio.
Lorenzo žandikaulis atvimpa.
– Aš turėsiu saugoti merginą?
– Jos vardas - Lukrecija.
– Tai atsiranda kažkokia Lukrecija ir visas planas velniop? O kur dingo du geriausi draugai, kurie išmaišys kiekvieną miestą skersai išilgai, kol ras būdą, kaip tavo kraują atkabinti nuo Marso?
– Planas vis dar toks pat. Tik truputį… komplikavosi. Iš kur aš galėjau žinot, kad būsiu sujungtas su Florencijos įpėdine?
Markas ranka perbraukia sau per plaukus, ir Lorenzas nepraleidžia to pro akis:
– Cha! Tu taip darai tik tada, kai nerviniesi, – Lorenzas smeigia pirštu į Marką. – Nemeluosiu. Kaunantis improvizavau  ir užsikabinau už širdies plakimo, bet, pasirodo, tai tave iš tikrųjų gąsdina.
– Veikiau varo iš proto…
Lorenzas sustingsta ir pasiremia ranka smakrą.
– Bet apie tokias sąjungas rašo tik Jupiterio pramanų vadovėliai. Stipriausias Dievų palaiminimas - santuoka, kurioje… Po galais, gal reikėjo atidžiau klausytis per paskaitas. Kaip ten?
– … dvi širdys plaka vienu ritmu, – užbaigia Markas. Kuo ilgiau kalba apie Lukreciją, tuo labiau įsitempia. Jam darosi sunku išstovėti vietoje, todėl nueina surinkti išmėtytų durklų, bet Lorenzas seka iš paskos.
– Vadinasi, ir ji turi girdėti tavo širdį? Ooo.. Turėjo būti geras vaizdelis. Kaip ji reagavo?
– Aš nesu… įsitikinęs. Ji tiesiog pažiūrėjo į mane kaip į kokį pamišėlį.
– Na kaip, nelabai ir klysta…
Markas paima nuo grindinio durklą ir grėsmingai atsisuka į Lorenzą. Jam belieka iškelti rankas ir per kelis žingsnius atsitraukti.
– Sakyk, ką nori, visa šita istorija truputį kū-kū, – Lorenzas pasukioja prie smilkinio pirštą. – Sujungti du paveldėtojus? Kokia Dievams iš to nauda? Pala, pala… du paveldėtojus! – Lorenzas aikteli. – Lukrecija yra Florencijos paveldėtoja, Apolonui irgi reikės įpėdinio!
Lorenzas susiima už galvos, o Markas tiesiog ramiai nužingsniuoja prie ginklų kabyklos ir padeda durklą į vietą.
– Tai kaip.. – Lorenzui atrodo sunku rinkti žodžius. – Kaip tavo planas nepratęsti Kostų giminės? Juk Lukrecijai irgi reikės palikuonio?
Markas neatsisuka, tik atsidūsta.
– Žinau… Todėl ir sakau, kad planas komplikavosi. Su antrine kraujo linija būtų buvę daug paprasčiau. Niekam nerūpi, ar jie susilauks palikuonio ar ne, – Markas sugniaužia kumščius ir paskutinius žodžius išspaudžia pro sukąstus dantis. – Visiems rūpi tik paveldėtojai.
– Bet jeigu tu ir Lukrecija nesusilauksit palikuonio, nukentės ir Florenci…
– Man nerūpi!! – sušunka Markas. – Svarbiausia, kad Kostų linija nutrūktų!
Markas atsisuka, jo akys dega.
– Aš padarysiu bet ką, ko tik prireiks, kad to… pabaisos viešpatavimas pasibaigtų.  Jeigu prireiks, įsakinėsiu Lukrecijai Marso balsu vėl ir vėl, kasdien, kad tik joks vaikas šiam pasauly neturėtų Kostų kraujo.
– Bet… tu nekenti naudoti Marso balso, – atsargiai įsiterpia Lorenzas.
Markas suurzgia ir rankomis įsikabina į plaukus.
– Todėl aš priversiu Lukreciją nekęsti manęs.