Karuso Belizija (1/2)

I

Vėlyvą 1927-ųjų metų birželio vakarą Benitas Moretis susikūprinęs sėdėjo prie savo rašomojo stalo, redaguodamas savo naujausiojo romano rankraštį. Moretis vis skaitė jį nuo pradžios iki pabaigos, tada atskirai nagrinėjo kiekvieną skyrių ir galiausiai vėl skaitė visą. Šį procesą rašytojas kartojo jau keletą dienų, vis taisydamas ir perrašinėdamas rankraštį, kuris jam niekaip neįtiko.
Tai nebuvo pirmas Morečio kūrinys: jis jau buvo išleidęs tris romanus, tačiau tik pirmasis, pavadinimu „Šešėliai vandeny“, išties sulaukęs pripažinimo. Vis tobulindamas naujausiąjį savo kūrinį jis tikėjosi kaip nors prilygti tam šedevrui, kuris jį tik prieš aštuonerius metus buvo taip išgarsinęs.

„Šešėliai vandeny“ – 1919-aisiais išleistas romanas apie jauną vaikiną, kuris dar besimokydamas mokykloje užsirašo į kariuomenės savanorius ir išvyksta tarnauti Italijos laivyne Pirmojo pasaulinio karo metais. Kūrinio pabaigoje vaikinas miršta, vildamasis, kad prisidėjo prie valstybės gerovės ateityje. Tačiau Italija, lyginant su savo sąjungininkėmis, po karo lieka nuskriausta, ir vaikino mirtis atrodo beprasmė. Netrukus po romano pasirodymo jaunasis rašytojas jau galėjo sau leisti nusipirkti pirmąjį automobilį. Kūrinį net gyrė Morečio bendravardis Musolinis, nuotrauką su kuriuo rašytojas buvo pasikabinęs ant kabineto sienos.

Paskutinysis jo „šedevras“, kurį kritikai su malonumu išdėjo į šuns dienas, buvo romanas „Romos naktys“. Jame rašoma apie kitą jaunuolį Pirmojo pasaulinio karo metu (šitokie veikėjai Morečiui ypač patiko, nors jis pats kare nedalyvavo), kuris trumpam grįžęs atostogų į gimtąjį Romos miestą susipažįsta su mergina, vardu Luna. Jie kartu praleidžia visas vaikino atostogas ir vienas kitam prižada po karo susituokti, tačiau karas, žinia, užsitęsia, ir vaikinas, nors ir nemiršta, grįžęs randa mylimąją lovoj su kitu bernužėliu. Ak, ir Italija juk po karo nė velnio negavo! Ir lieka pagrindinis veikėjas vienas, ir prisijungia jis prie Musolinio fašistų, kad galėtų aikšte juodais marškiniais apsivilkęs pažygiuoti ir būgną už Tėvynę Italiją pabambinti.

„Kariuomenėje nė dienos netarnavęs Moretis jau kelintą kartą bando pakartoti pirmojo kūrinio sėkmę ir parodyti mums visiems, koks jis būtų geras kareivis buvęs, jei nebūtų taip visus užknisęs savo tvirtinimais, kad turi prižiūrėti sergantį tėvą, jog jį atleistų nuo tarnybos. “ – rašė vienas kritikas. Ant jo rašytojas ne juokais pyko, tačiau negalėjo su kritiko žodžiais bent jau iš dalies nesutikti: valstybėje 1915-aisiais paskelbus vyrų mobilizaciją, Morečiui pavyko išsisukti, kadangi jo tėvas iš tiesų sunkiai sirgo demencija. Tada liga, tuo metu jau kelerius metus ėjusi vis blogyn, teikusi sūnui tiek gėdos ir nemalonumo, pirmąkart jam pasirodė puikus dalykas, galintis jį išgelbėti nuo skausmingos mirties mūšio lauke arba grįžimo namo be vienos ar kelių galūnių. Gavęs leidimą nevykti į frontą, jis net pradėjo stropiau rūpintis Morečio vyresniojo sveikata, kad tik tas senukas, jau seniai jo nebeatpažįstantis, iki karo pabaigos nepakratytų kojų.

Moretis paskutinį kartą akimis permėtė rankraštį, atsiduso ir pasitrynė išvargusius akių vokus.

–Reikia išsimiegot ir rytoj šviežia galva vėl perskaityt... – sumurmėjo jis pats sau ir atsistojo nuo stalo.

Rašytojui besiruošiant miegoti, į namo duris staiga kažkas pabeldė. Moretis jas atidarė ir išvydo tris nepažįstamus vyrus.

–Ar Jūs esate Benitas Moretis? – paklausė arčiausiai stovintis vyriškis.
Moretis juos nužvelgė, tada tarė:
–Taip. Ko jums reikia?

Nepažįstamasis staiga įstūmė Moretį į vidų, nuvertė ant grindų ir uždengė jam burną. Kitas vyras uždarė duris, o trečiasis pritūpė prie Morečio ir ramiai prabilo:

–Pone Moreti, mus atsiuntė Džiovanis Karusas. Jo Didenybė nori su Jumis kuo greičiau pasimatyti, tad dabar vyksime į Beliziją. Ponas Karusas ten Jums viską paaiškins.

Pirmasis vyras patraukė ranką nuo rašytojo burnos, tačiau, dar Morečiui nespėjus surikti, jam į burną buvo sukištas skuduras, o ant galvos užmautas maišas.

Trijulė surišo Morečio rankas jam už nugaros, pakėlė jį ir įgrūdo į savo automobilio bagažinę. Po valandos, Morečiui girdint jūros ošimą, mašina sustojo, ir trys nepažįstamieji, ištraukę rašytoją iš automobilio, nutempė jį į nedidelį žvejybinį laivą, kuris netrukus išplaukė Belizijos link.

II

Maišą nuo galvos Morečiui nuėmė tik praėjus dar trims valandoms, trijulei jį atgabenus į Džiovanio Karuso vilą. Jie atrišo rašytojo rankas ir užrakino jį nedideliame miegamajame, prieš tai Moretį įspėję nebandyti pabėgti, kadangi, anot jų, vila buvo saugoma kelių dešimčių kareivių. Rašytojas buvo gerokai sutrikęs ir velniškai išsigandęs, todėl visą naktį nesudėjo akių. Jis vis žvilgčiojo pro langą ir bandė jį kaip nors atidaryti, nors rankena buvo kažkieno nusukta. Tada Moretis vaikštinėjo po ankštą kambarėlį svarstydamas, ar nepabandžius kuo nors jį išdaužti, tačiau pamatęs lauke vaikštinėjančius ginkluotus sargybinius jis vis dėlto persigalvojo.

Anksti ryte į jo kambario duris pasibeldė tie patys trys vyrai, kurie jį atgabeno į Beliziją, tačiau dabar du buvo apsivilkę tvarkingais juodais kostiumais, o trečiasis, kuris Morečiui vakar aiškino, kad juos atsiuntė Karusas, vilkėjo tamsiai raudonu fraku. Vienas pasakė:

–Štai tame stalčiuje Jums, pone Moreti, paruoštas kostiumas. Ponas Karusas nori su Jumis papusryčiauti, tad greičiau renkitės.

Moretis apsivilko kiek didoką kostiumą, ir vyrai jį nuvedė į balkoną. Jie pasodino rašytoją prie nedidelio apvalaus staliuko, padengto balta staltiese. Vyras raudonu fraku uždegė žvakutę, uždengė ją dangteliu su skylutėmis, kad vėjas neužpūstų, ir ant stalo pastatė medinę servetėlių dėžutę. Galiausiai visi trys sustojo kiek atokiau nuo staliuko ir sudėjo rankas už nugarų. Pasigirdo artėjantys dar dviejų žmonių žingsniai.
Prie tylios trijulės netrukus prisijungė dar vienas žmogelis raudonu fraku, o priešais Moretį atsisėdo besišypsantis, baltą kostiumą vilkintis, raudoną kaklaraištį ryšintis vyras. Jis buvo trumpai kirptas ir, rodos, ką tik nusiskutęs. Vyriškio akys buvo šviesiai mėlynos spalvos, o tamsūs plaukai kiek žilstelėję. Jis valandėlę mąsliai patyrinėjo Morečio veidą, bet galiausiai ištiesė rašytojui ranką ir prabilo:

–Sveiki, aš Džiovanis Karusas. Oficialiai Belizijos prezidentas, bet man labiau patinka karaliaus titulas. Todėl ir kreipiasi į mane, sakydami „Jūsų Didenybe“. Nežinau, ar šitai jau pastebėjote, ar ne.

Moretis negrabiai spustelėjo jo ranką ir pats prisistatė:

–Benitas Moretis.
–Žiūrėkit, pone Moreti, siūlau štai ką: vienas į kitą kreipsimės tik vardais. Jokių pavardžių. Bendraudami naudosime „tu“, o ne „Jūs“. Ar sutarta, Benitai?
–Gerai, – pasakė vis dar be galo sutrikęs Moretis.
–Na ir puiku. Beje, norėčiau tavęs, Benitai, atsiprašyti. Man buvo pranešta, kad vakar virš trijų valandų praleidai surištomis rankomis, dar ir su maišu ant galvos! Neabejoju, kad buvo neįtikėtinai nepatogu. Prižadu, jog daugiau nieko panašaus nepasikartos, nebent pats prisiprašysi.

Moretis pradėjo mintyse spėlioti, kaipgi jis galėtų „prisiprašyti“, tačiau jo apmąstymus netrukus nutraukė du tarnai, kurie trumpam paliko balkoną ir grįžo, nešini lėkštėmis su pusryčiais.

–Mėgsti angliškus pusryčius? – paklausė Karusas. – Aš asmeniškai dievinu! Galėčiau dėl daugelio dalykų anglams papriekaištauti, bet tikrai ne dėl pusryčių.

Morečiui nespėjus atsakyti, Karusas jau kramtė kiaušinienę ir pilna burna prašė vieno tarno atnešti vyno.

–Kodėl čia mane atgabenote? – paklausė Moretis.
Karusas nurijo kiaušinienę.
–Visų pirma, ne „atgabenote“, o „atgabenai“. Prisimeni susitarimą?
–Taip, atsiprašau.
–Viskas gerai, Benitai, atleidžiu. Taigi, tu esi čia, nes turiu tau vieną labai svarbią užduotį. Ji tačiau tau nebus sudėtinga: juk tu rašytojas, ir dar koks! Visus tavo romanus skaičiau.

Karusas atsipjovė dar gabaliuką kiaušinienės ir valandėlę stebėjo Morečio veido išraišką. Rašytoją aiškiai sudomino Karuso žodžiai „visus tavo romanus skaičiau“, bet jis stengėsi neišsiduoti.

–Net nesidomėsi, ar man patiko? – paklausė Karusas.
–Na, jeigu skaitėt... skaitei visus, tai, ko gero, patiko, – tarė Moretis, bandydamas atrodyti drąsesnis.
–O, jau man imponuoji, Benitai! Pasitikėjimas savimi – jėga. Tačiau nenukrypkim nuo temos. Romanus tavo skaičiau, ir romanai man labai patiko. Žinau, kad „Šešėliai vandeny“ labiausiai vertinamas, bet man „Romos naktys“ labiau patinka. Turiu silpnybę sentimentalioms meilės istorijoms. Taigi, kalbant apie tavo užduotį, – pradėjo jis ir gurkštelėjo vyno, – norėčiau pasidomėti, kiek laiko esi ilgiausiai praleidęs rašydamas romaną?
–Apie dvejus su puse metus, – Moretis melavo: ties naujausiuoju savo kūriniu, kurio rankraščiu jis niekaip nebuvo patenkintas, jis plušo jau ketvirtus metus.

Karusas akimirkai susimąstė.

–Dvejus su puse, sakai? Tiesą sakant, tikėjausi, kad ilgiau. Na, žinai, nesu parašęs romano, bet galvojau, kad visas mintis sudėlioti ir užrašyti užtrunka ilgėliau, – pasakė jis. – Gal suapvalinsime iki trejų metų.
–Kaip tai, suapvalinsime?
–Tu, Benitai, esi, mano nuomone, labai talentingas rašytojas. Nuostabus tiesiog. Nesvarbu, ką ten tie pikčiurnos kritikai sako. Turiu pripažinti, kad „Romos naktys“ yra be galo pretenzingas romanas, tačiau vis vien jį perskaičiau bent penkis kartus. Mėgstu meną kritikuoti, ir, patikėk, yra nemažai „Romos naktų“ aspektų, kuriuos galėčiau negailestingai sudirbti, tačiau myliu tą kūrinį dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, supranti? Jis tiesiog be galo artimas mano sielai. Nėra kito kūrinio, kuris man sukeltų tokių emocijų, kurios, matyt, ir pavadinimo neturi.
–Tai kaip dėl to „suapvalinimo“?
–Kadangi nuoširdžiai tikiu, kad esi šaunus rašytojas, noriu, kad parašytum man knygą.
–Apie ką?
–Apie mane.

Moretis gerokai nerimavo. „Pagrobė, pasakė, kad suriš rankas, jei velniaižin kaip prisidirbsiu, o dabar prašo apie jį knygą parašyti? “ – galvojo jis.

–Iš čia ir suapvalinimas, Benitai. Kadangi ilgiausias laiko tarpas, kurį esi praleidęs prie vieno romano, yra dveji su puse metai, duosiu šiam tavo kūriniui trejus metus. Neabejoju, kad jis – tavo ilgai brandintas šedevras.
–Tai tu nori, kad parašyčiau tavo biografiją?
–Jau naudoji „tu“, puiku! Geras klausimas. Tiesą sakant, nežinau, kaip atsakyti. Nemėgstu skaityti biografijų: jos man dažniausiai atrodo pernelyg nuobodžios. Tarsi skaityčiau be galo ilgą istorijos vadovėlį apie vieną žmogų. Nenoriu, kad knyga apie mane būtų tokia nuobodi.

Moretis stebėjo Karusą, už kurio plevėsavo ilgos baltos užuolaidos, ir jo sutrikimas ir baimė po truputį pereidinėjo į pyktį.

–Tai ko tu nori? – kiek per priekaištingai paklausė Moretis.
–Suprantu tavo susierzinimą, Benitai. Siūlau štai ką: pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais mes su tavimi kalbėsimės. Aš tau pasakosiu apie save, o tu tuos faktus žymėsiesi. Antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais tu darbuosiesi ties knyga ir į ją dėsi dalykus, kuriuos tau pasakosiu, žinoma, kaip nors gražiai apipavidalindamas, kad nebūtų per sausa, o sekmadieniais būsi laisvas. Galėsi ir kitomis dienomis pasidaryti laisvadienius. Na, pavyzdžiui, jei mes antradienį pasišnekėtume, ir tu antradienio vakarą viską užrašytum ir norėtum trečiadienį pailsėti, galėtum. Svarbu, kad lygiai po trejų metų, 1930-ųjų birželio 22-ąją, būtum knygą užbaigęs. Tiktai turiu tave įspėti, kad negalėsi palikti mano vilos. Žinau, skamba žiaurokai, tačiau čia tikrai yra veiklos. Teritorija didelė, netoliese yra ežeriukas. Vis tiek šiandien, manau, esi pavargęs, tad galėsime nueiti pažvejoti, jei norėsi. Rytoj kaip tik pirmadienis, tad ir pradėsim.

Susijaudinęs Moretis, dar ne visai suvirškinęs visą jam Karuso pateiktą informaciją, kurią anas bėrė, rodos, beveik neatsikvėpdamas, pradėjo klausinėti:

–O kas po trejų metų? Ar paleisi mane, jei parašysiu anksčiau? O kas, jei nespėsiu?
–Palauk, Benitai! Viskas labai paprasta. Nemanau, kad reikės terminą pratęsti: tikiu, kad viską suspėsi. Jei lygiai po trejų metų man pateiksi užbaigtą rankraštį, paleisiu tave. Gyvensi kaip gyvenęs, knygą išleisi, ir ji, manau, tikrai sulauks pripažinimo. Tik paprašysiu man palikti originalųjį rankraštį su tavo parašu ir, kai išleisi, atsiųsti egzempliorių su autografu. Bet visa tai jau derinsime po trejų metų.
–Ir jei aš... – pradėjo Moretis, tačiau Karusas jį nutraukė:
–Jei nespėsi, tave nušausiu.

Žado netekęs Moretis įsistebeilijo į Belizijos prezidentą, ramiai pjaustantį kiaušinienę.

–Dieve, taip užsišnekėjom, kad jau spėjo gerokai atvėsti! – tarė Karusas, kramtydamas dar vieną gabaliuką.

Moretis tyliai stebėjo jį, išvertęs išsigandusias akis.

–Benitai, valgyk, pasistiprink. Nesinervink: treji metai – nemažas laiko tarpas. Be to, ne visiškai teisingai išsireiškiau. Aš tavęs nenušausiu – nušaus mano kareiviai. Laikau tave savo draugu ir manau, kad nusipelnei iškilmingos ceremonijos. Visi bus tvarkingai apsirengę, bus orkestras, tau net neskaudės: maniškiai taikliai šaudo ir turi nepriekaištingai greitą reakciją. Ir visa tai vis tiek bus tik tokiu atveju, jei tau nepavyks knygos užbaigti, o aš tikras, kad tau pavyks.

Karusas pasigardžiuodamas suvalgė kiaušinienę, pradėjo pjaustyti dešreles ir kaip vaikas nustūmė pomidorus į lėkštės kraštą. Moretis stebėjo ji tylėdamas ir antrąkart gyvenime (pirmas kartas buvo Italijos valdžiai paskelbus mobilizaciją) išties jautėsi, jog jo gyvybei kilo grėsmė. Jis žvilgčiojo tai į savo lėkštę su nepaliestais pusryčiais, tai į priešais šveičiantį Karusą, ir jį pradėjo ne juokais pykinti. Karusas palydėjo Moretį iki rašytojo kambario antrame vilos aukšte.

–Štai čia tavo kambarys, Benitai. Tas, kuriame vakar miegojai, yra svečių miegamasis. Ten ne taip patogu.

Moretis nužvelgė didžiulę dvigulę lovą, kilimą, padarytą iš bengalinio tigro kailio ir aukštą nulakuotą barokinę spintą.

–Patinka, Benitai? – paklausė Karusas.
–Taip.
–Šaunu. Norėsi eit pažvejot?
–Jei galima, ne šiandien.
–Gerai, – atsiduso aiškiai atsakymu nusivylęs Karusas. – Pailsėk.

Jis draugiškai patapšnojo Morečiui per petį ir pasišalino, po savęs uždaręs duris. Moretis jas užrakino, nuleido užuolaidas, atsigulė ant lovos ir užsimerkė bandydamas užmigti.

III

Pirmadienio rytą Karuso tarnai į balkoną atnešė porą prabangių odinių krėslų ir staliuką, ant kurio pastatė lėkštutę sausainių ir du puodelius juodos kavos. Vienas tarnas atvedė dar mieguistą Moretį ir pasodino ant vieno krėslo. Rašytoją netrukus pažadino gaivi ryto vėsa, ir švilpaudamas pasirodė Karusas, vėl apsivilkęs baltu kostiumu, ryšintis raudoną kaklaraištį. Jis atsisėdo priešais Moretį ir gurkštelėjo kavos.

–Nežinau, kiek cukraus mėgsti dėtis į kavą, tad tarnams liepiau nedėti. Jei nori, paprašyk.
–Geriu be cukraus, – sumelavo Moretis.
–Gerai, – susijaudinęs Karusas pasitrynė delnus, – tad pradėkim. Tu pasiruošęs? Turi, kuo rašyt?
–Taip. Turiu knygutę ir rašiklį.
–Puiku. Aš tiesiog kažkodėl jaudinuosi, supranti? Tu, jei ką, stabdyk, gerai? Na, jei reikės ką nors pakartoti ar panašiai.
–Gerai.

Karusas trumpai pagalvojo ir galiausiai tarė:

–Taigi, pradėkim. Aš esu Džiovanis Karusas. Gimiau 1874-ųjų rugpjūčio 26-ąją, taigi, man greitai bus penkiasdešimt treji. Manau, reikėtų pirmiausia pakalbėti apie valstybės istoriją, ar ne? Vis dėlto, kaip prezidentas, esu nuo jos, ko gero, neatsiejamas.
–Gerai.
–Taip. Tad pradėkim nuo pradžių. Kai gimiau, Belizija egzistavo jau gana seniai. Kai italai pradėjo vienyt savo žemes, Belizija, kaip ir Malta bei Korsika, prie jos neprisijungė ir išliko nepriklausoma. Italijos suvienijimo metu Belizija buvo savotiška teokratinė monarchija. Be galo pamaldus buvo mūsų tas karalius, tačiau ir didžiulis patriotas – tikėjo, kad Belizija italams nepriklauso ir kad jokiu būdu neturėtumėme jiems leisti mūsų puikios salelės nusavinti. Dėl šito piliečiai su juo sutiko, o ir pamaldūs dauguma buvo. Mokyklose, žinau, vaikai Bibliją atmintinai kalė. Kai gimiau, šis karalius, vardu, beje, Džiuzepė Garsija, vis dar valdė, tačiau pasimirė, kai man buvo keturiolika ar penkiolika. Karalių pakeitė jo sūnus Bernardas Garsija – dar patriotiškesnis, dar pamaldesnis. Tada ir prasidėjo sunkūs laikai. Kad palygintume abiejų jų valdymą, papasakosiu, kaip mano šeima gyveno prie abiejų. Suprantu, kad ne visai sklandžiai pasakoju, bet noriu, kad sukurtum teisingą mano paveikslą. Be to, po to galėsim prie šito sugrįžti, nes vis tiek reikės detaliau papasakoti. Tu juk žymiesi, ar ne?
–Taip. Pasirašiau gimimo datą, apie Garsiją pasirašiau...
–Šaunu. Tada dabar pasakosiu apie save, – pasakė Karusas ir atsikrenkštė. – Gimiau, kaip minėjau, 1874-aisiais, kai valdė Džiuzepė. Augau gana turtingų ūkininkų Lorenzo ir Marijos šeimoje ir, sakyčiau, vaikystę turėjau laimingą. Turėjau vyresnį brolį Matiją, su kuriuo sutarėme visai gerai. Tiesa, tikėjimas man, skirtingai nei broliui, niekaip nelipo. Taip, tėvai mus vesdavosi į bažnyčia, atmintinai mokėjau maldas ir, kaip visiems vaikams, mokykloje man liepdavo Biblijos ištraukas kalti, bet niekad nebuvo man Dievas toks artimas. Kalbėdamas kartais miniu jo vardą, bet tam nesuteikiu ypatingos reikšmės: įprotis, ir tiek. Taigi, augau valdant Garsijai ir buvo viskas visai neblogai, tačiau tada atėjo į valdžią Bernardas. Jis, matai, ne tik Bibliją studijavo, bet ir graikų mitologija jį domino. Kažkokio velnio nusprendė Bernardas, kad turime mes, Belizijos gyventojai, Dievui pradėti mūsų derlių aukoti. Ir dar, žinoma, daugiau pinigų skirti Bažnyčiai. Parlamentas jam sakė apsiramint, po velnių, tai Bernardukas, pasitelkęs kariuomenę, visus ten išvaikė. Ypač pasižymėjusius dar ir iškilmingai pakorė Solmero – mūsų sostinės – aikštėj. Žmonės aukojo. Žmonės skurdo. Žmonės pradėjo pykti. Nukentėjo ir mano šeimyna: kadangi buvome gan pasiturintys, aukoti derliaus – pagrindinio pajamų šaltinio – turėjome daug ir pinigų atiduoti irgi nemažai. Kai man buvo septyniolika, pasimirė tėvas, ir su broliu nutarėme, kad nenorime visą likusį gyvenimą šito kentėti ir visko Bernardui atidavinėti, tad su keliais draugais iš mokyklos pradėjome burti savotišką pasipriešinimo organizaciją, kurią pavadinome Laisvės Šauksmu. Netrukus išplitome ir už mokyklos ribų, prisijungė net keletas buvusių kareivių, tarnavusių valdant Džiuzepei. Veikla šitokios organizacijos buvo, be abejo, draudžiama Bernardo valdžios, užstrigusios viduramžiuose, tad susitikinėdavome slaptai. Kai po septynerių metų Laisvės Šauksmo narių buvo jau keli tūkstančiai, pradėjome rimtai galvoti apie perversmo organizavimą, tačiau Bernardas jau buvo negyvas.

Karusui staiga nutilus, Moretis klausiamai pakėlė galvą.

–Kodėl? Kas jam atsitiko? – sutrikęs paklausė jis.

Karusas nusijuokė.

–Ak, atleisk, labai norėjau pamatyti tavo reakciją! Netikėtas posūkis, ar ne? Toks pat netikėtas jis buvo ir mums. Pasirodo, Bernardą vienas tarnas namuose rado negyvą. Oficialiai, anot spaudos, jis nusirito laiptais ir nusisuko sprandą, tačiau beveik kiekvienas buvo įsitikinęs, kad jį nužudė kuris nors buvęs parlamento narys arba netgi vienas tarnų: vis dėlto nebuvo Garsija jaunesnysis visų toks jau mylimas. Atspėk, kam tada buvo pavesta vadovauti valstybei, Bernardui nepalikus įpėdinio?
–Tau?
–Taip. Na, ne visai. Vadovavome mes su Matiju. Jis buvo už respublikos sukūrimą, rinkimus ir panašiai. Aš labiau buvau už monarchijos, tiesa, patobulintos, išlaikymą, tačiau nusileidau: jis buvo vyresnis, jo žmonės labiau klausė. Taigi, sukurta buvo Belizijos respublika, suburtas parlamentas iš patikimiausių Laisvės Šauksmo narių ir dar gyvų buvusių Bernardo parlamento narių. Keletą metų oficialiai valdėme dviese, tačiau faktiškai valdžia priklausė Matijui. Kurgi vis dėlto matyta, kad valstybė turėtų du prezidentus? Brolis, kaip minėjau, buvo už mane pamaldesnis, tad vėl pradėjo po truputį didinti privalomą mokestį Bažnyčiai ir, kadangi laikė save lygiu savo žmonėms, pradėjo mūsų rūmų prabangą irgi mažinti. Nebebuvo tarnų, dailius barokinius baldus netrukus pakeitė nuobodūs, baisūs, pigūs baldai iš velniaižin kokios subinės ištraukti. Labai man šitai nepatiko, ir pradėjome su broliu ginčytis. Vis kartojau, kad negali prezidentas gyventi taip pat, kaip gyvena jo žmonės. Subūriau trejetą bendraminčių iš žemesnių kariuomenės luomų, kuriems pažadėjau generolų titulus, su kuriais vieną rytą brolį surišome, nuvedėme į štai tą giraitę, – Karusas parodė į nedidelį miškelį, kuris matėsi iš balkono, – ir nušovėme.
–Ten ir palaidojot? – paklausė Moretis, vėl pasijutęs be galo nesaugiai.
–Ne. Nenorėjau, kad jo kapas būtų taip arti. Nuplukdėme jį keletą kilometrų nuo salos ir išmetėme į jūrą. Tuos kareivėlius įsakiau viešai pakarti už brolio nužudymą ir šitaip tapau vieninteliu prezidentu.
–Ar dar kas nors šitai žino?
–Mano tarnai žino. Juk jie girdi, kaip pasakoju. Manau, daugelis kitų įtaria. Motina mirė galvodama, kad gyvuliai konspiratoriai brolį kaip šunį nušovė, o aš, didvyris, atkeršijau.
–Ir ką darei po to?
–Išplėšiau porą lapų iš Bernardo knygos ir paleidau parlamentą. Tik aš tai padariau nuožmiau: pakoriau visus. Manau, jau supratai, prie ko šitą valstybę privedė religiją, tad ją uždraudžiau. Turiu pripažinti, kad turiu gan ryžtingo ir negailestingo vadovo reputaciją, ir ją pelniau daugiausiai būtent pirmaisiais savo valdymo metais, kai deginau bažnyčias ir koriau kunigus, panaikinau senąją valiutą – itališkąsias liras – ir pakeičiau Belizijos frankais su savo atvaizdu, šitaip padarydamas daugelio santaupas bevertėmis ir priversdamas juos dirbti. Įkūrėme darbo stovyklas, kur septynias dienas per savaitę dirbama už maistą. Nereikia ir monetų tiek daug kaldinti. Senoji karta dar šitai atsimena, bet jaunuoliai jau perauklėti.
–Ką jie dirba tose stovyklose?
–Ak, visaip būna. Kai kur kasama geležies rūda, keliose boksitas. Daugelyje kertama ir apdirbama mediena. Vakaruose turime karjerą, kuriame mažai kas teišgaunama. Svarbu, kad yra darbo, tad žmonės kelias savaites rausia didžiulę duobę, tada vėl užkasinėja. Už tai gauna sriubos su duona, ir yra patenkinti.
Moretis stengėsi susikaupti ir negalvoti apie pavojų, gresiantį jo paties gyvybei. Jis šiek tiek paklausinėjo Karuso apie kai kurias detales ir jas pasižymėjo. Belizijos prezidentas gurkšnojo kavą ir valgė sausainius, Morečiui stropiai rašantis jo minėtus faktus.
–Benitai, man neramu, kad atrodai toks pavargęs.
–Viskas gerai.
–Gal šiandienai užteks. Juolab kad noriu pravesti tau vilos apylinkių turą. Kai viską susižymėsi, palik knygutę kambary, ir eisime šiek tiek prasivėdinti.