Kai mes būsime jauni“

Vienos dalies komiška drama
Režisierius Aleksandras Špilevojus

Kaip tie žmonės vadinas?
Ar jie miršta, kai gimsta?

Daiva Čepauskaitė


Vaidina Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė.


Objektyvumas mene kažin ar įmanomas

Kelionė link amžinybės, prasideda tavo darže, kur gausiai rudeniop vagose ima vartytis cukinijos.

Ori senatvė bus ne tada, kai tavo padėvėtus vidurius, jauna lygių plaukų blondinė, apžiūrės monitoriaus ekrane ir atlaidžiai nusišypsos.
Ras ten tavo neišmylėtas meiles, susitikimus mėnesienoje sklindant paslaptingai muzikai iš nešiojamos radijos garsiakalbio.
Tavo daktarė nustebusi apžiūrinėja tavo orią senatvę, nedidelį vidinį turtą, kurio jokiu testamentu niekam nepaliksi. Oi, kiek ten prikrauta neištesėtų pažadų, tuščių susitikimų, jausmingų linkėjimų laimės, sėkmės ir šviesių dienų. O prisiminimai medicinos prietaisų ekrane tarsi viena meilės istorija nuėjusiam gyvenimui.

Močiute, kur aš tave jaunystėje mačiau?

Tokią vidutinio ūgio blondinę ilgais tiesiais plaukais?
Tai tu iš gilaus kaimo atvažiavusi strazdanota, geltonais ilgais plaukais įrėmintu angelo veidu. Močiute, tai tu ta mergina iš mokyklinės praeities? 
Kas gali patikėti, kad ši kukli pagyvenusi moteris neseniai buvo nepaprastai uoli pirmūnė.

Kaprizinga klasės gražuolė.

Spektaklyje apie tai nieko nėra pasakyta, bet aktorės tiek giliai gyvena šitų nepaprastai ryškių charakterių gyvenimą, kad mes tarsi Brailio raštą skaitome pasakojimus apie gyvenimą iki orios senatvės.

Spektaklis apie tai, kada vieną dieną moteris supranta, jog šitame gyvenime tiek daug meilės, draugų ir tiek daug neišsipildžiusių vilčių bei nepadarytų darbų.
O jeigu tas, kurį taip mylėjai, tiek vilčių ir jėgų įdėjai, išėjo iš gyvenimo net neatsisveikinęs?

Skausmingai supranti, kad mylėjai.

Apsidairai aplinkui ir  atsiveria akys, kad ne  tu viena mylėjai, kad aplink, savo didžiules mylinčias širdis demonstravo klasės draugės.
Sunku, kada senatvė kvėpuoja į nugarą ir reikia išeiti, o tavo radijas vis dar negroja, nes aparato nesutaisė mylimas žmogus.
Nejaugi, kada liko tiek nedaug laiko paaiškės, kad jis nemylėjo?
Atrodo, velniop tą radiją, kada gulėsi suglaudus rankas ir neberūpės, ar kas nors tave mylėjo...
Kai visą gyvenimą gulėjai ramiai viena.

Kokia ta meilė akla ir kurčia...

Reikia užbaigti visus darbus. Pataisyti, kas nepataisoma. Gaila, kad nesutaisė.
Gyvenai su ta juokinga radija, kurios sutaisyti neįmanoma...
Nors tai ne radija čia visą gyvenimą grojo.
Žinau, kad būdamas su kitomis jis klausėsi radijo, o su manim gyvai grojo gitara ir dainavo.

Man pavydėjo visos klasės draugės.

Visoms sutaisė ir jos nešiojosi tas senas radijas su savimi, o man - nespėjo.
Mes nesikalbėjom paprastai.
Kai buvo jaunas, vyriškas ir kada beprotiškai mylėjau - mes dainavom.
Nežinojau, kad kitos moterys irgi laukė jo už mūsų kambario durų.
O ta strazdanota, raudonkasė apvaliu veidu, smailiom kaip adatos akim, paėmė jį už rankos ir išsivedė visam laikui.

Visą gyvenimą ėjau jiems iš paskos.

Ir še tau - sugedo mano radija.. jis paėmė ją pataisyti...
Kaip aš džiaugiausi!
Mano liūdname gyvenime atsirado proga susigrąžinti meilę...
Jeigu ir neilgai būsiu laiminga, atkeršysiu tai strazdanotai...
Norėjau paklausti, pažvelgus jam į akis, kada gi jis pagaliau atiduos man sutaisytą radiją?
O gal ir neatkeršysiu, jei jis pripažins, kad visą gyvenimą mylėjo tik mane.
Gavau žinutę, kad jo nebėra.
Koks žiaurus likimas.
Taigi, niekada nesužinosiu: kodėl jis nepataisė mano radijo aparato?
Ir kodėl jis taip lengvai ir greitai pataisė radiją kaimynei, kuri svajojo apie šeimą, vaikus, anūkus?
Žinau, jis nenorėjo, kad jo moteris augintų vaikus ir klausytų žinias, o jų namuose nebeskambėtų muzika.
Žinoma, tai ne jam.
Radijo aparatai mažiau dėvisi, kada moterys klausosi tik žinių.
Spektaklis apie orią senatvę.

Sveika, Amžinybe, aš gyvenime mylėjau, nors manęs nemylėjo niekas.