Vasaros raudonis

Prošal praplaukia kiemas, gatvė, prospektas, aikštė. Liepos vakaras, bet man taip šalta, šalta... Mano nudrengtą kostiumą slepia storas paltas. Kakta dega, krūtinė sunki. Gal plaučių uždegimas? Kaipgi liepos pradžioje susirgau plaučių uždegimu? Nesvarbu. Man reikia susitikti su Kaziela. Kaziela sakė, turiu būti lygiai dvidešimt dvi trisdešimt ir nė minutės vėliau. Kaziela nori mano pinigų — mano tėvo pinigų. Turiu žūtbūt ateiti. Patikrinu laikrodį. Lygiai dešimta.
  Žingsniuoju Gedimino prospektu. Praeiviai keistai mane nužiūrinėja. Turbūt jie įtaria mane, galvoja, kad aš rusas. Kostiumas šlapias nuo prakaito, bet palto nesiruošiu nusivilkti: per daug šalta. Juk pagaliau koks skirtumas, ką jie galvoja? Aš žinau, kaip yra. Aš — Paulius Brazdys, buvęs medicinos studentas Kauno universitete, dabar su motina atsikėlęs į Vilnių. Turiu susitikti su Kaziela už pusvalandžio, ir man šalta, ir mano kiaurai šlapi marškiniai šlykščiai limpa prie odos.
Po dešimt penkios. Aš užeinu į pažįstamą prospekto užeigą. Ji sausakimša, ir dvokia prakaitu ir rūkalų dūmais. Tikriausiai aš irgi dvokiu, tad pritampu neblogai. Užsisakau degtinės stikliuką. Aš geriu nedaug, man reikia tik padrąsinimo. Aš galvoju apie Pasternaką ir jo eiles:

Пью горечь вечеров, ночей и людных сборищ,
Рыдающей строфы сырую горечь пью.

  Gražios eilės. Bet velniop Pasternaką. Stengiuosi klausytis radijo:

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva...

  Man kažkas patapšnoja per petį. Aš atsisuku. Jaunuolio veidas išplaukęs. Jis nusiskutęs ir tvarkingai susišukavęs. Jo kaklaraištis dega raudonai.
–Brazdy, sveikas! – sako jis. – Mes kartu studijavom, pameni? Aš čia atostogų atvažiavau, taip sakant, atgautosios sostinės pamatyti. Petras Keršaitis.
–Taip, – sumurmu, galvoje bandydamas perkratyti miglotus prisiminimus.
–Girdėjau apie tavo tėvą, – sako Petras, – be galo tave užjaučiu, Brazdy.
–Ačiū.
Petras atsisuka į radiją.
–Greitai jie uždraus šitą dainą. Nemanai?
–Nežinau.
–Uždraus, pamatysi. Jie – gyvuliai. Reikėjo žinot, kad negalima su jais sutarčių jokių sudarinėt. Bet nieko, – atsidūsta jis, – kol kas pakentėsim.
–Mhm...
–Prastai atrodai, Brazdy. Kam tau tas paltas?
–Nesveikuoju.
–Ak! Na, tada linkiu greitai pasveikti! Ar kur nors skubi, ar norėtum kiek pasėdėti?
  Atraitoju rankovę ir žvilgteliu į laikrodį. Po dešimt dvidešimt.
–Turiu skubėti, – sakau ir stojuosi, paskubomis nurijęs stikliuko turinį. Nejaučiu skonio, tik dega viduriai.
–Gerai. Sėkmės, Brazdy! – linksmai taria Petras ir darkart draugiškai patapšnoja man per petį.
  Aš palieku užeigą ir neriu į skersgatvį, toliau nuo prospekto žibintų, kur pamatau jau laukiantį Kazielą. Jis ne vienas: su dviem draugais. Vėl patikrinu laikrodį. Po dešimt dvidešimt. Nevėluoju.
–Sveiki, – nedrąsiai tarsteliu.
–Labas, Pauliau, – sako jis draugiškai, žengia artyn ir žvilgteli į vieną savo palydovų.
–Aš noriu Jums pasakyti, pone Kaziela, kad, deja, visko šiandien negalėsiu grąžinti Jums.
Jis atsidūsta.
–O kiek galėsi? – klausia.
–Trisdešimt litų.
–Tu, jaunuoli, turbūt juokauji.
–Ne, Jūs manęs paklausykit, pone! Aš dabar sirguliuoju. Aš pasveiksiu, pradėsiu dirbti ir viską sugrąžinsiu.
–Kai pradėsi dirbt, lito jau nebebus. Nejau negirdėjai?
–Dar nieko tiksliai juk nežinom... – tyliai sakau ir žvilgteliu atgal, akimis matuodamas, ar toli reikėtų bėgti iki artimiausio posūkio. Vienas Kazielos draugužių tai pastebi ir priartėja.
–Čia, matyt, tik tu vienas dar nežinai, Pauliau.
Tyliu.
–Paklausyk, aš juk tau suteikiu nuostabią galimybę, – sako jis. – Kai tavo tėvukas pasimirė, paveldėjai skolą pagal, taip sakant, senąjį kursą. Galvoji, po savaitės ji neišaugs gal penkiagubai? Man gaila tavęs, nuoširdžiai sakau, todėl ir leidžiu sumokėti, kol jie neįvedė susmirdusio rublio.
–Dabar neturiu. Prižadu sumokėti, kai tik gausiu algą.
  Jo veidas labai arti. Rodos, jaučiu jo iškvepiamą karštą orą. Stengiuosi žiūrėti į akis, bet jo fizionomija plaukia kaip dūmas, kaip garai virš vandens. Jis atsisuka į palydovus.
–Atleisk, Pauliau, bet už šiandieną jau tikrai teks tave pamokyti.
  Vienas parverčia mane ant žemės ir pradeda spardyt mano pilvą. Aš bandau pridengti galvą, bet kitas atplėšia rankas ir keliskart kumščiu suduoda per veidą. Mano smakru bėga siauras kraujo upelis. Kaziela kažką kalba, naršydamas po mano kišenes, bet aš negirdžiu. Jų siluetai tolsta ir plaukia naktyje, skersgatvio pabaigoje susiliedami su juodu ir bežvaigždžiu dangumi. Negrįžo, broleli, negrįžo...
  Šaligatvis šaltas. Aš sunkiai alsuoju, ir akyse keistai raibuliuoja. Kraujas pradeda džiūti, smakras niežti. Aš apsiverčiu ant pilvo ir, atsirėmęs į sieną, sunkiai atsistoju. Pasitikrinu kišenes. Pinigų nebėra. Kaziela atsiėmė trisdešimt litų. Skola sumažėjo. Jau šis tas. Man reikia namo, į šilumą, į saugų lovos prieglobstį.
  Vėl einu prospektu. Praeivių tiek daug, ir visi, atrodo, sužiurę į mane. Negaliu pro nosį kvėpuoti. Ar jie vis dar galvoja, kad aš rusas? Aš stengiuosi eiti arčiau sienos, pačiu krašteliu. Nenoriu dabar dėmesio, bet štai kelią man kažkas pastoja.
  Minia būriuojas priešais. Vyrai keikiasi. Matau, kad ant sienos kažkas yra. Žmonės apspitę naują afišą, kurios neįžiūriu nakties tamsoj. Man šalta, ir kojos pinasi. Aš atsiremiu į sieną ir vėl sunkiai alsuoju. Keletas į mane atsisuka, tačiau dauguma akis vis tiek įbedę į plakatą. Jis keistos, gelsvai rausvos spalvos. Ne, jis atrodo gelsvas, nes ant jo krinta žibinto šviesa: iš tiesų jis ryškiai raudonas.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,

–Ne veltui dainavom „Vilnius mūsų, o mes rusų“, a? – piktinasi vienas vyriškis ir nusispjauna.
  Aš stebiu jo išplaukusį veidą. Jis kokių trisdešimties ir nešioja plačiabrylę juodą skrybėlę. Taip skauda suspardytą pilvą, ir aš stoviu sulinkęs. Prisimerkęs per tarpus tarp žmonių bandau įskaityti, kas parašyta afišoje, bet raidės raudoname fone blunka, tirpsta, dingsta ir vėl atsiranda, kaitaliojasi vietomis. Besišypsantis veidas žiūri į mane. Man šalta, Dieve, kaip man šalta.

Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.