Kaina

- Gerai, mokiniai. Jūs dabar būsite suskirstyti į grupes, pristatymas užduotas iki trečiadienio, - mokytoja pasakė visai klasei. Mintyse nusikeikiau, o po pamokos priėjau prie mokytojos ir paklausiau:
- Mokytoja, ar galėčiau padaryti pristatymą vienas?
- Aišku, kad ne. Tau reikia išmokti dirbti komandoje, argi nesupranti? - nusijuokė mokytoja. Išgirdęs kokiu tonu ji su manim kalbėjo, iškart nutilau ir abejingai išėjau iš kabineto.
Parėjus namo komandos nariai bandė su manimi susisiekti, tačiau, aš jiems aiškiai pasakiau:
- Aš pats viską padarysiu. Tiesiog išmokite skaityti skaidres, - o po to baigiau kalbėti su jais. Užtrukau keletą valandų, bet viską padariau. Vienas.
Trečiadienį atsiskaitėme - puikūs balai. Klasiokas, buvęs mano komandoje, priėjo paklausti:
- Kodėl norėjai viską  daryti pats?
- Nes man nereikia niekieno pagalbos, - ramiai paaiškinau, nors iš tiesų žinojau, kad viską pačiam daryti buvo per sunku. Tiesą sakant, komandos nariai po to nebenorėjo būti mano komandoje ir atlikti užduotis kartu. Man buvo nesvarbu, aš valdžiau procesą.
Parėjęs prisiminiau - rytoj bus matematikos kontrolinis. Temos visai nesupratau. Prie vadovėlio sėdėjau valandą, nieko nepadariau, nieko nesupratau. Tai pastebėjęs priėjo brolis. Mano brolis buvo vyresnis, todėl jam jau viskas buvo paprasta. Jis  pradėjo man aiškinti, ką darau blogai. Tačiau, kuo daugiau jis man aiškino, tuo garsiau pradėjau sakyti:
- Užsičiaupk...
Iš pradžių kartojau beveik negirdimai. Brolis vis dar aiškino, vis dar įrodinėjo, koks jis buvo protingesnis už mane. Jis gerai aiškino, bet tai man nebuvo svarbu. Aš tiesiog norėjau, kad jis užsičiauptų. Neišsilaikęs pradėjau rėkti:
- Užsičiaupk!
Brolis labai nustebęs iš karto nutilo. Aš jau ramiau pasakiau:
- Prašau, tiesiog palik mane ramybėje... - Jis apsisuko ir nieko nepasakęs tyliai nuėjo. Aš vėl pradėjau mokytis be jo pagalbos. Vargau dar kelias valandas, pagaliau supratau. Aš viską galiu pats.

Atėjo laikas rašyti kontrolinį. Paėmęs užduočių lapą iš karto supratau - neprisimenu nieko, ką išmokau. Palauk, taip negali būti. Aš tikrai žinojau, kaip daryti šituos. Tačiau nieko neprisimenu. Kaip aš čia taip? Atrodysiu blogesnis  už visus, jeigu  negaliu padaryti šitų užduočių. Tačiau įvyko stebuklas. Prisiminiau būdą, kurio mane mokė brolis. Nenorėjau naudoti jo būdo, tai tik įrodytu, kad jis moka geriau. Dar penkias minutes bandžiau prisiminti, kaip spręsti savu būdu. Tačiau nieko kito nesugalvojau ir turėjau pasirinkt: būti blogesniam už visus, ar būti blogesniam už brolį. Nusprendžiau išbandyti jo būdą. Kontrolinio rezultatas - 10 balų. Buvo šiek tiek gaila, kad taip rėkiau ant savo brolio, kai jis iš tikrųjų man labai padėjo. Bet kažkodėl negalėjau atsiprašyti. Kodėl turėčiau - juk neprašiau jo pagalbos. Jis pats priėjo, pats pradėjo aiškinti. Aš neprašiau.

Praėjo keleri metai, jau gyvenau atskirai nuo šeimos. Supratau, kad vienintelis tikras draugas buvo mano katinas. Gyvuliai man visada atrodė geresni už žmones. Jie nebando įtikint, kad jie geresni. Nelygina vienų su kitais. Jie tiesiog gyvena. Ir tiek. Nebenorėjau būti toks atšiaurus. Norėjau būti geresnis. Pradėjau lankytis pas psichologą. Iš pradžių progresas buvo labai lėtas. Tačiau jo patarimai po truputį padėjo atsisakyti savo išdidumo. Nors dabar jau mokėjau bendrauti, katinas vis tiek buvo mano vienintelis draugas. Ieškojau priežasčių, kodėl aš toks. Maniau, kad jau jau - tuoj viskas pasikeis, aš viską suprasiu, viską ir kitiems paaiškinsiu. Tačiau, įvyko nelaimė...
Katinai gyvena neilgai, ir mano katinas tą savaitę nusibaigė. Ištisas dienas verkiau. Mane vienas po kito aplankė beveik visi šeimos nariai, mat suprato, koks svarbus buvo man šis katinas. Aš tiesiog atsisėdęs  tyliai verkiau namuose, o šeima bandė nuraminti, paglostyti, apkabinti. Kažkodėl man atrodė, kad jie tokiu momentu elgiasi su manim kaip su vaiku... Nespėjau susivokti ir vėl kartojau tai, ko žadėjau nedaryti.
Neapykanta mane užvaldė. Netrūkus pradėjau šaukti. Rėkiau kurtinančius žodžius, neapykanta valdė mano liežuvį. Pabaigiau kalbą tuo, kad nebenoriu nei vieno matyti. Niekada. Mano mama verkė, brolis supyko, visi sustingo iš šoko. Matant verkiančią mamą, suskaudo širdį, bet neapykanta neleido prasiveržti kitiems jausmams. Visi mane paliko ramybėje.

Po kelių dienų mane pasikvietė psichologas. Nueisiu, manau, gal paaiškinęs jam, kodėl toks esu, geriau jausiuosi. Nuvažiavęs pas psichologą atsakiau į jo rutiniškus klausimus - kaip jaučiuosi, kaip praėjo savaitė.
Kai jau baigėsi šie klausimai, pasakiau:
- Man atrodo, žinau, kodėl aš toks esu.
- Tikrai? Prašau paaiškink, - psichologas įdėmiai klausėsi.
- Vaikystėje iš manęs nemažai buvo tyčiojamasi, supranti?
- Ir kaip tai tave paveikė?
- Kiekvieną dieną aš bandžiau kažką naujo, kad tik mane paliktų ramybėje.
- Ką tu darei?
- Bandžiau daryti viską, ko prašė kiti. Po to bandžiau nekreipti dėmesio. Aš netgi bandžiau muštis.
- Kaip suprantu, niekas nepavyko?
- Na, taip, nepavyko. Vieną dieną supratau - galbūt iš manęs tyčiojasi ne todėl, kad kažką blogo padariau.
- O, kaip tu manai, kodėl šaipėsi?
- Jie šaipėsi, nes tiesiog aš  buvau blogesnis už kitus.
- Gana pesimistiška išvada.
-  Tai buvo lengviausias atsakymas.
- Tarkim, tikrai manei, kad esi blogesnis  už kitus. Ar dėl to dabar bandai būti už visus geresnis?
- Tiksliai, - nuoširdžiai išsiliejus jaučiausi lengviau, tikėjausi, kad kažkas galbūt mane supras.
- Suprantu... Ką manai, jeigu labai bandytum, ar galėtum pasikeisti?
- Manau, kad taip...
- Laiko nelabai jau turime, bet kitą susitikimą bandysiu padėti susitaikyti su praeitimi, - lėtai pradėjau eiti link durų, ir tada psichologas pasakė:
- Man paskambino tavo šeima. Norėjau paklausti, ar tau viskas gerai? Ar galėtum paaiškinti žodžius, kuriuos pasakei savo šeimai? - paklausė ramiu balsu. Bandžiau išeiti nieko neatsakęs, bet psichologas paėmė mane už rankos:
- Prašau, kalbėk su manim. Kaip tu manai, kodėl tu vėl grįžai prie savo senų būdų? - Aš vėl bandžiau išeiti, bet jis nepaleido. Kodėl jis negalėjau palaukti kokią savaitę, prieš paklausdamas?! Negalėjo duoti man ramybės, kai ką tik numirė mano geriausias draugas?!
Vėl jaučiau neapykantą. Bandžiau išeiti paskutinį kartą . Jis nepaleido. Aš pravėriau burną ir pradėjau keiktis, rėkiau kurtinančius žodžius. Akimirka išsprūdo. Patvirtinau, kad nenoriu matyti nei savo šeimos, nei šio psichologo. Supratau, kad darau klaidą, bet neapykanta valdė mano liežuvį.
Grįžęs namo liūdnai gulėjau. Iškeikiau visus žmones, kurie norėjo man padėti. O dabar mano žodžių niekas negalėjo ištrinti. Ironiška. Dabar ypač norėjosi, kad kažkas nuramintų, apkabintų. Norėjau, kad visi, kuriuos iškeikiau, grįžtų ir paguostų mane. Tačiau, šalia nieko nebuvo. Pats juos išvijau.