Dulkėti laukai

Aš atnešiu dangų. Žengsiu vieną žingsnį,
samanota koja-mirtis netaps tokia paslaptinga,
palyginus su sėkla-išvirkščiai parodžiusia,
savo veidus... ---------------------------------------

Prašymas moters-ji taip pat peni koja,
miesto horizontų prieblandoje-blusa, išlindusi
iš plaukų-be cypimo.
Konglomeratiška, nors tiesą sakant, man visvien, kieno
tas subtilus baubimas-mano, ar tavo-išlindęs iš krūmynų-
Izodoriaus figūra-išsunktomis sultimis, iš parlamutrinių,
vaikystės norų-visos moterys mus valdys, iš po savo griūvėsių!

Apsimesdavai, kad skaitai, skęstančioms kiaulėms-apnuoginus
įprastinę abejingumo proporciją-sraigės užkemša ausis-
tyliomis melodijomis, žolės melancholika, gleiviu tylumu-----------

Gėlių karas: mano Dievas ir Siaubas vadinamas dar vienu žodžiu-
Susižavėjimas, bet sielių dykvietėse, ar tais, skylėtais kaimo akmenimis- su kryželiais ant hermetiško gaublio: širdies juokdariai prarado atmintį-meldėsi prie karsto, tam, dūmų kūdikiui-Kristaus
žaizdoms. Nors duok man tuos senus, lyninius marškinius.

Aš nieko neturiu


Siaubas.

kažkas keikė Keltų meną: jie žiūrėjo į pakaruoklius, būčiavo
Alpių šaulių sustirusias lūpas.
Ir tai romantika.
Jos nebedvokia.
mano marškiniai turi vieną sagą,

Vienišas šilkas ir  šilkverpis - jo druskos-
baimė-žaliaspalvis pergalės vaisius-
įeina avys. Ir dingsta, kamieno išpuvenose- žadėtų mirtie ir
meilės vasių, neparagavę-nušlifintų smilkinių akmenimis-
Susiliejimas su Dievu.
Entuziastingai. Be karūnos.
Tai tas pats.