Gyvenimo ir meno mišrainė

Žvelgdamas į kai kurių talentingų dailininkų paveikslus man dažnai kildavo mintis, kodėl šie dailininkai piešia tokius nereikšmingus, netgi negražius ir atgrasius daiktus, visokius šiukšlynus. Ar verta grožio ieškoti bjaurume? Na, visai negražios man ir tos žinomų dailininkų moterys, netgi išgirtoji Džakonda. Visos tokios celiulitinės, užpakaliai neapkabinami,  rauplėti. Atrodytų, išliptų iš paveikslo, žengtų žingsnį ir pradėtų kretėti, kaip drebučiai. Pačios gražiausios mano amžininkės. Kai dabar pasižiūri į nuotraukas, net saldu darosi, lyg būtum prie dar nepabaidytos ištikimybės prisilietęs. Mūsų jaunystės merginos lyg stirnos, pasiruošusios sprukti nuo kiekvieno seksualaus pavojaus. Kokios jos žavios dabar tose senose nuotraukose?.. Nepatinka ir  dabartinės mados, tos timpos. Na, kaip negalima suprasti, kad nereikia demonstruoti tokių kreivumų. Viskas, kas kreiva gražu tik medžiuose, kuo kreiviau, tuo gražiau. Pas moteris tas kreivumas turi būti panašus į grakščias pajūrio kopas, o ne į susiraišiusią, perdžiūvusią ir vėl sušlapusią lentą, pamestą į purvyną, kad kojų neišsipurvintum. Gamta savo kreivumu neslepia, o žmogui, ko gero, reikia.
Ar turi tautybė įtakos talentui? Na, jeigu italas – tai jau tenoras. Jeigu čigonas – tai muzikantas, dainininkas, šokėjas ir iliuzionistas plius ekstrasensas. Nieko panašaus. Mačiau italų, kurie bandė dainuoti ne geriau už mane, mačiau ir čigonų, netalentingų muzikai.   
Prisimenu važiavau traukiniu iš Joniškio į Vilnių. Tais laikais ta kelionė buvo netrumpa. Kas tik traukiniais nevažinėjo. Lipdavai į traukinį ir visai nebuvai tikras, kad gausi atsisėsti. Taip kartais tambūre ir prarūkydavai kelias valandas. Dažnai - ir kaimynystė būdavo nemaloni.  Jeigu,  kažkur migruodavo kelios čigonų šeimos, arba išgėrę kareiviai grįždavo namo. Išgėrę kareiviai dažniausiai būdavo linksmi ir draugiški, barškino gitaromis, dainavo,  visai neblogai linksmino visus keleivius. Visi buvo išsipuošę lyg paradui, gal net geriau, desantininkų krūtinės blizga nuo ženkliukų, visokie akselbantai, geltonos virvutės, priedo dar ant krūtinės dryžuoti jūreiviški marškiniai. Pažiūrėkite, kokie mes šaunūs! Įsi-kalbėjome, prisiminiau ir aš savo tarnybą. Taip  ir šnipu galėjo mane palaikyti, nes daug kas domino iš jų buvusios kareiviškos buities. Vienas vaikinas visai neblogai skambino gitara. Visi buvo linksmi ir išgėrę. Nežinau, kuriam iš jų kilo mintis, pasiklausyti čigoniškų dainų. Gal ir aš pasiūliau tokį variantą, nes šalimais kelias to traukinio sekcijas užėmė romai.
Pabudęs čigoniukas, kuris ramiai sau miegojo ant antros lentynos, iškišęs į praėjimo pusę savo nelabai kvepiančias kojas  skylėtomis kojinėmis, pažadintas pakaušusių desantininkų, visai  nenorėjo demonstruoti virtuozinių gitaristo sugebėjimų. Jis net visaip kratėsi tos garbės ir gitaros. Bet vos ne dvimetriniai desantininkai, nusiteikę labai geranoriškai,  galėjo įtikinti bet ką.  Nepadėjo nė tautiečių palaikymas, teko bandyti kažką skimbčioti. Štai tau, čigonėli, ir nesimokyti groti gitara. Su dainavimu irgi buvo ne fon-tanai.  Visas vagonas nusivylė čigonų meniniais sugebėjimais, geriau jie būtų su arkliais važiavę.  Desantininku tarpe buvo geresnių artistų. Geri buvo laikai, niekas nesigėdijo traukiniuose su skylėtomis kojinėmis važinėti. Deficitas, svarbu, kad nekvepėtų. O be meno niekas šiame gyvenime gyventi negali. Svarbu, kad tik duonos būtų.
Kaip nekeista, šiais laikais vis daugiau žmonių negali gyventi be kūrybos. Iš kitos pusės, jeigu pažvelgsime į turgaus aikštę ar šurmuliuojančią mugę, kurioje yra visko, ko žmogui reikia ir nereikia. Kokios prekės turi didžiausią paklausą? Taip, jūs atspėjote, viskas, ko reikia pilvui lašiniai, dešros, kumpiai. Tos prekės, kurios skaniai kvepia, pirmiausiai masina pirkėjus.
Tik po to prie meno prekių prieis jau apsipirkęs vienas kitas žmogus ir nemokamai pasigrožėjęs menininko prekėmis, nueis savo keliu. Gali dar pasakyti: „Kai grįšiu nupirksiu“, ir vėliau praeis pro šalį kukliai nešdamas kažkokius sodinukais savo ūkiui. Iš kitos pusės – sodas ir daržas žmogui taip pat kūrybinės veiklos poligonas.
Rašyti gal jau beprasmiška, nes Lietuvoje labai daug kas rašo ir laukia genialumo pripažinimo. Taip ir aš esu vienas iš tūkstančių. Niekur nėra tiek daug nevykėlių, bandančių kažką įrodyti, vertinančių save  nepripažintais genijais. Manęs kol kas nesupranta, bet palaukite... ką gali žinoti?
Gerai buvo Krylovui, vertė Lafonteno pasakėčias, kaip savo ir  raugintą agurkėlį kramsnojo užkandai. Ir niekas niekuo neabejojo.
Rytas šiandien niūrokas, toks padūmavęs. Nedvelkia joks vėjelis. Mano miestas paniūro, lyg susimąstęs. Atrodytų, kad miega, nenori pabusti. Namų langai juodi lyg negyvi, net ir varnos nekranksi topoliuose prie geležinkelio. Mano kaimynės, dar nesėdi po liepomis.