Apakinanti viltis

Mano vardas yra Domas. Prieš karą aš buvau meistras, taisiau žmonių daiktus, elektrines grandines. Kai karas prasidėjo, aš klausiausi žinių instrukcijų keliauti į bunkerį „12-E“. Visi galvojo, kad ten mes būsime saugūs. Tačiau kariuomenė negalėjo mūsų visų apsaugoti. Aš ten gyvenau mėnesį, po to žmonės pradėjo pykti. Kariams nepavyko atgabenti resursų. Karavanas, turėjęs parnešti reikmenis, dingo. Kariai buvo siunčiami dar keletą kartų pasiekti resursų, tačiau nei vienas negrįžo. Pradėjo trūkti maisto, visi pradėjo pykti, visi pradėjo silpnėti. Banditai, sutrukdę karavanams, nusprendė, kad tai buvo puiki akimirka. Naktį, kai beveik visi miegojo, jie pradėjo šaudyti. Kariai, silpni ir mieguisti, negalėjo laiku pasipriešinti, visi buvo sušaudyti. Banditai pasiėmė iš bunkerio visus ginklus, visas kulkas. Po to banditai iš žmonių pradėjo reikalauti piniginių, jiems tikriausiai prireikė odos. Vienas iš jų paėmęs pinigines iškratė viską, po to įsidėjo į maišelį. Kai paėmė mano piniginę, banditas norėjo viską iškratyti, bet kažkodėl išėmė iš mano piniginės kažkokia kortelę. Tai buvo mano sena vizitinė kortelė, iš tų laikų, kai aš dar dirbau. Banditas manęs paklausė:
- Tu esi meistras?
- Taip, prieš karą buvau meistras, - atsakiau ir banditas pasikvietė kažkokį kitą vyrą, tikriausiai vadą, ir su juo ėmė tartis. Vadas pažiūrėjo į mane rimtai, o tada trenkė man per galvą, pakankamai smarkiai, kad prarasčiau sąmonę.

Taip ir prasidėjo mano kaip kalinio gyvenimas. Aš nebuvau toks kalinys, kuris sėdėjo už grotų. Aš galėjau vaikščioti po bazę. Jie negalvojo, kad aš drįsčiau pabėgti, kai kiekviename kambaryje buvo bent 3 sargybiniai. Jie su manim neblogai elgėsi, nes aš buvau reikalingas. Daug meistrų jau neliko, dauguma arba mirė, arba pabėgo į tolimus kraštus. Aš bent 2 kartus per savaitę turiu jiems kažką atlikti, dažniausiai - taisyti ginklus, bet kartais man pasiseka, kartais jie manęs tik prašo remontuoti baldus, o tai daug lengviau už ginklų taisymą. Sunkiausia užduotis man buvo sutaisyti vandens filtrą, bet pavyko.
Tai tikrai nebuvo blogas gyvenimas. Jie man davė pusryčių, pietų ir vakarienės. Kartais man kildavo mintis, kad tai, jog aš taisiau ginklus, tikriausiai padėjo banditams žudyti kitus žmones. Aš nuvydavau tas mintis, tai nesvarbu, aš buvau saugus, aš buvau pavalgęs. Nesvarbu, kad aš valgiau maistą iš mirusių rankų. Aš gyvenu, ir to man užteko.
Jonas šiandien prie manęs priėjo. Jis buvo vienas vyriausių šios bazės banditų. Jis buvo ramesnis už kitus banditus, tad aš kartais galėjau su juo pasišnekėti. Jonas man atnešė vieną granatą ir tarė:
- Sveikas, Domai. Vadas prašo tavęs, kad tu pagamintum daugiau šitų granatų.
- Kaip tu galvoji, kaip aš galėčiau padaryti šitokias granatas? Ar aš tau inžinierius? - paklausiau Jono. Aš esu taisęs ginklus, bet pagaminti ginklus yra daug sunkiau, aš to niekada nebuvau daręs.
- Nu, užjaučiu, bet manau, kad kažką sugalvosi. Vadas liepė, kad tu pagamintum 5 šitokias granatas šiandien, bet aš tau daugiau laiko išsiaiškinau, dabar tau reikia tai padaryti iki rytojaus, o tu supranti, kas įvyks, jeigu nepaklusi vadui, - Jonas man padavė granatą ir trumpam sustojo.
- Sėkmės, - Jonas man palinkėjo ir paliko mane ramybėje. Aš pusę valandos galvojau, kaip jie galėjo to prašyti? Aš, blemba, meistras esu, ne inžinierius! Blemba, blemba, ką man daryti?
Visą dieną ir naktį peržiūrinėjau  visas granatos detales ir mechanizmą. Maždaug supratęs, kaip reikia gaminti, pasiėmiau reikiamas detales iš metalo laužo, esančio prie dirbtuvės. Atėjo rytas, aš nemiegojau, bet man pavyko pagaminti 5 granatas. Nuėjau pas Joną ir jam atidaviau. Bijojau vado, tegul Jonas jam atiduoda.
Tą dieną vadas su 4 banditais išėjo gauti resursų, tikriausiai vėl planavo apiplėšti kariuomenės bunkerį. Vakare  vadas parėjo tik su 3 banditais, vienas banditas negrįžo. Atsikėlęs vidury nakties, prieš save mačiau 4 vyrus - vadą ir 3 grįžusius banditus.
- Tavo granatos susprogo mūsų brolio rankose! - pasakė vadas, o banditai artinosi ir sumušė mane. Neprisimenu, kiek laiko jie mane mušė, skaudėjo pakankamai, kad po pusės valandos nieko nebeprisiminiau. Ryte atsikėlęs jaučiau tik skausmą visame kūne. Aš tada supratau, ką tai reiškia. Jeigu antrą kartą taip prisidirbsiu, tikriausiai mirsiu.

2 mėnesiai praėjo, aš beveik pasveikau. Aš ilgai apžiūrinėjau granatas, kol suradau problemą. Dar kartą tokios klaidos nepadaryčiau.  Jei banditai manęs neprašė taisyti ginklų arba remontuoti baldus, tai aš turėjau jiems gaminti granatas, taigi dar daugiau padėjau jiems apiplėšinėti kitus. Aš kartais jaučiausi liūdnas, kad dėl manęs daug žmonių miršta. Aš kartais pagalvodavau, gal man tyčia sugadinti banditų ginklus? Ta mintis visada greitai praeidavo. Ką aš daryčiau be šių banditų? Ką aš valgyčiau? Aš čia esu saugus, aš esu sotus. Dėl jų aš išgyvenau.
Šiandien Jonas parėjo  iš žvalgybos su nepažįstama moterimi. Ji dėvėjo seniai sutriušusi bliuzoną, padėvėtus džinsus ir itin senus sportbačius. Ji turėjo didelę kareivišką kuprinę. Ji buvo graži, bet man tai nebuvo svarbu, aš tiesiog nuėjau paklausti Jono, kas čia vyksta.
- Sveikas, - Jonas man pasakė, kai pastebėjo, kad prie jo priėjau.
- Jonai, kodėl tu parvedei tą moterį? Aš maniau, kad žvalgytojai sušaudo žmones, kurie priartėja prie bazės.
- Tiesą sakai, bet, pamatęs ją, nusprendžiau pasikalbėti. Kas, jeigu tiesiog pasiklydo?
- Nu, suprantu, bet kodėl parvedei ją?
- Pasirodo, ji prieš karą buvo daktarė. Ji išmano mediciną, tai nerealu yra! - Jonas pasakė entuziastingai, bet aš jam paprieštaravau:
- O kas, jeigu ji meluoja?
- Ji turėjo piniginę, viduje pažymėjimas buvo.
- Tai ji bus kalinė?
- Nu tai aišku, Domai. Bazėje kiekvieną mėnesį bent 5 žmonės miršta nuo ligų, žaizdų. Daktarė tikrai mums padės, - Aš negalėjau prieštarauti, Jonas tiesą sakė. Žiūrėdamas į daktarę, aš supratau, kad ji tikrai ne savo noru čia atėjo. Nuėjęs atgal į savo kambarį, pamačiau dar vieną lovą, ant jos sėdėjo ta moteris.
- Koks tavo vardas, daktare?
- Mano vardas yra Zita. Kodėl tu čia? - Ji manęs paklausė.
- Mano vardas Domas, aš meistras čia esu. Bet aš vis tiek, kaip tu, kalinys esu.
Zita sėdėjo liūdna, ji taip tyliai sėdėjo, kad net kvėpavimo negalėjai girdėti. Aš nusprendžiau jos paklausti:
- Ar tau viskas gerai? - atsisėdau ant savo lovos.
- Aš ką tik buvau įkalinta, kaip tu manai, ar man viskas gerai? - Ji griežtai atkirto man, bet aš supratau, kad dabar jai yra sunku. Maniau, ji pripras ir supras, kad čia gyventi yra geriau negu lauke. Mes čia bent saugūs. Aš prarijau vitamino D tabletę ir ėjau gult.
Ryte atsikėlęs radau daktarę, ieškančią kažko savo kuprinėje.
- Ko tu čia ieškai? - Aš paklausiau, bet realybėje man nebuvo svarbu, aš tiesiog norėjau su ja susipažinti.
- Vaistų, banditams - „mat reikia“, - Ji piktai atsakė, buvo aišku, kaip nekentė tų banditų.
- Dar noriu paklausti, kodėl tu vartoji vitaminą D? - Šįkart ji manęs paklausė.
- Aš į lauką neinu, nematau saulės, tai pakankamai negaunu vitamino D.
- O kiek jau laiko nebuvai lauke?
- Man atrodo, jau keletą mėnesių, - pasakiau abejingai. Mano manymu, tai nebuvo labai ypatinga, tai yra netgi pasigyrimas man.
- Tai žiauru yra. Ar tu esi bandęs pabėgti, pasipriešinti?
- Ne, kodėl turėčiau? Aš čia esu saugus, aš sotus, o ten kas - kulka į kaktą?
- Taigi tu padedi jiems žudyti nekaltus žmones, argi tau nesvarbu? Kur tavo žmogiškumas?
- Koks dar žmogiškumas šitokiame pasaulyje? Suprask, aš dėl to, kad užkasiau savo žmogiškumą, dar gyvas likau. Taigi, ar aš pats tuos žmones žudau?
- Bet tu jiems padedi kitus žudyti, tai kaip tu nuo jų skiriesi? - Ji pasakė liūdnai, bet tą akimirką įėjo banditas, kuris liepė Zitai eiti gydyti sergančio bandito. Zita nenoromis nuėjo, labai norėdama pasipriešinti. Aš pagalvojau, kad ji tiesą sakė. Aš, bandydamas išgyventi, praradau savo žmogiškumą. Nebenorėjau galvoti apie tai, todėl nuėjau gulti, bet vidury nakties per visą bazę išgirdau šūksmus. Aš neištvėriau, atsikėliau pažiūrėti, kas čia vyksta. Nuėjęs į ligonių kambarį, pamačiau, kaip banditai mušė Zitą. Ji davė sergančiam banditui netinkamų vaistų ir jis mirė. Nustebau, kad Zita pažeidė Hipokrato priesaiką, bet reikėjo prisiminti, kad jau kitokie, žiauresni laikai. Kažkodėl, pirmą kartą per metus, man širdis skaudėjo, kai mačiau, kad skriaudžia kitą žmogų. Turėjau nusisukti, nenorėjau pamatyti jos skausmo. Aš niekaip nesupratau, kodėl ji taip durnai pasielgė? Argi nesupranta, kad mes čia turime lengvą gyvenimą? Kodėl ji nori pasipriešinti? Nejaugi kiti žmones yra jai svarbesni už ją pačią?

Dvi paros praėjo, Zita nė karto neišlipo iš lovos, jie labai smarkiai ją sumušė.  Visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Jai tik užteko jėgų pavalgymui ir gėrimui. Nesupratau kodėl, bet mane apėmė ypatingas noras, toks noras buvo dingęs jau ilgą laiką. Aš norėjau padėti jai, kažkaip norėjau nuimti jos  skausmą. Nebeiškentėjau, prie jos priėjau ir paklausiau:
- Kažkaip galėčiau tau padėti?
- Prašau, iš mano kuprinės išimk ibuprofeno tablečių, jos nuslopins skausmą - Zita ištarė labai silpnai, sustodama kas antrą žodį. Aš, atidaręs jos kuprinę, supratau, kodėl ji buvo tokia didelė. Visa kuprinė pilna buvo vaistų, bintų, pirmos pagalbos rinkinių.
- Čia manęs prašė rasti adatą kupetoje, - aš tyliai nusikeikiau, bet, dar kartą pažiūrėjęs į Zitą, aš negalėjau pasiduoti, būtinai norėjau surasti jos ibuprofeną. Penkias minutes ieškojau, radau kažkokias tabletes. Aš pasižiūrėjau į pavadinimą: „Ibumetin 400mg“. Na, panašiai skamba, bet nežinau, teks daktarės pasiklausti. Aš pasiėmiau tabletes ir laikiau prieš ją:
- Tau reikia šitų? - paklausiau, ji į mano pusę žiūrėjo liūdnu veidu ir, pabandė kažką pasakyti. Išsižiojo, bet iš veido supratau, kad tai jai buvo per sunku. Ji tyliai linktelėjo, tai aš greitai nubėgau vandens.
Tai buvo problema - reikėjo kažkaip gauti vandens, bet vandenį griežtai reguliavo vadas, visi gaudavome tik po 1 puodelį, kai eidavome į valgyklą per pusryčius, pietus ir vakarienę. Jeigu ten neišgerdavome, tai reikėjo likusį vandenį atiduoti. Taigi aš negalėčiau nueiti per pietus ir parnešti vandens Zitai. Nežinojau, ką daryti, Zita tikrai neturės jėgų praryti vaistus be vandens. Pagalvojau, galbūt galėčiau paprašyti Jono pagalbos? Aš vaikščiojau po bazę, kol radau jį prie stalo, jis ilsėjosi. Aš priėjau prie jo ir paprašiau:
- Jonai, prašau, galėtum  duoti vandens? - Aš jam į ausį pašnibždėjau
- Kodėl tau reikia? Šiandien nedavė? - Jis tyliai paklausė manęs, apsižiūrinėdamas, ar niekas nesiklauso.
- Ne, šiandien nedavė man vandens, - aš pamelavau, bet nenorėjau, kad jis žinotu, kad padedu pasipriešinusiai daktarei.
- Nu, gerai, klausykis, šiandien aš saugau vandens pompą. Kai aš ten būsiu, ateik ir skubiai prisipilk puodelį, tada greitai išeik, - Jonas tai tikrai suprato, kad meluoju, tačiau aš dėkingas, kad draugas vis tiek nusprendė man padėti. Kai Jono pertrauka baigėsi, aš pribėgau prie vandens pompos, ten buvo prijungtas mano sutaisytas vandens filtras. Aš į metalinį puodelį įsipyliau vandens, padėkojau Jonui  ir parbėgau pas daktarę . Į jos burną įdėjau ibuprofeno tabletę, prilaikiau galvą ir pagirdžiau ją, užčiaupiau burną ir laukiau, kol sukaups jėgų praryti. Kai prarijo, aš atsargiai nuleidau jos galvą, palikau ją ramybėje. Po pusė valandos pamačiau, kaip Zita, pirmą kartą per dvi dienas, atsikėlė nuo lovos. Ji tylėjo žiūrėdama į mane, po kelių minučių prakalbo:
- Tai tu dar nevisai sužvėrėjęs... - Ji pasakė, kažkaip su truputi vilties balse, ir labai maža, vos pastebima šypsena.
- Apie ką tu dabar kalbi? - Aš paklausiau jos, nesuprasdamas, kodėl ji taip pasakė, kodėl ji taip šypsosi.
- Taigi tu buvai sakęs, kad užkasei savo žmogiškumą. Pasirodo, vėl atkasei. - Ji pridėjo.
- Galbūt tiesą sakai, bet manau, kad geriau būtų, jeigu aš atsisakyčiau viso savo žmogiškumo.
- Bet kodėl? Kodėl tu taip nori to atsisakyti? - Zita niekaip nesuvokdama paklausė.
- Nes tai kažkada pražudys mane, šiame pasaulyje geraširdiškumas tik žudys mane. Tavęs vos banditai nenužudė, kai tu bandei pasipriešinti. O čia pirmą kartą pažeidei Hipokrato priesaiką? - Aš išdrįsau jos paklausti, jos akyse pamačiau truputį liūdesio
- Ne pirmas kartas, bet jau kitokie laikai, Domai. Aš tiesiog supratau, kad tokiame pasaulyje reikia žudyti kai kuriuos žmones, kad dar daugiau išgelbėtum, taip aš pateisinu savo elgesį. Aš tiesiog noriu tau pasakyti, kad žmogus negali savęs pakeisti. Faktas, kad tu man padėjai, man įrodo, kad tu tikrai esi geras žmogus, tau tiesiog reikia paleisti savo mintį, kad geriau būti žvėrim, kuris tik apie save galvoja, - ji ištarė, o aš nutilau. Galbūt tiesą sakė, kokia prasmė man išgyventi, jeigu aš prarasiu vienintelį dalyką, kuris mane padaro tikru žmogumi?
- Prašau, aš niekuo kitu negaliu pasitikėti, tu vienintelis, kuris gali man padėti. Aš nenoriu čia gyventi visą gyvenimą, prie visų šių žvėrių. Prašau, padėk man pabėgti, - ji paprašė manęs, žiūrėdama tiesiai į mano akis. Aš nesupratau, kaip ji jaučiasi. Ji atrodė taip beviltiškai čia, bet tuo pačiu, atrodo, dabar turėjo ypač daug vilties. Tai buvo beprotiškas prašymas. Kaip aš padaryčiau tai? Aš žiūrėjau į jos akis, bet negalėjau atsisakyti. Ji taip stipriai manimi pasitikėjo,  jos akyse buvo tiek vilties. Bandžiau atsisakyti, bet mano burna buvo lyg paralyžiuota. Aš  kažkodėl sustingęs sutikau dėl nežinomų priežasčių. Mačiau Zitos akyse didelį nusiraminimą, ir save mintyse iškeikiau, kad pažadėjau padėti. Tačiau aš jai jau pažadėjau, ji į mane jau remiasi. Privalau jai padėti.

Praėjo 3 savaitės, per tą laiką aš planavau, kaip mes pabėgsime. Po trijų savaičių maniau, kad Zita jau pakankamai pasveiko  šiam planui. Aš pradėjau tyliai priešintis. Kai man davė taisyti ginklus, aš tyčia sugadinau šaudymo mechanizmą ir atidaviau banditams. Kartais pagalvodavau, gal neturėčiau taip daryti, bet prisimindavau, kaip mane sumušė. Supratau, kad mane be abejonės nušautų, jei prireiktų. Man stiprybės davė faktas, kad aš taip gelbėju žmones.
Kasdien vis mažiau banditų mačiau bazėje. Banditai išeina apiplėšti žmones - niekas nepareina. Tai mane priminė tą laiką, kai dar gyvenau bunkeryje. Supratau, jeigu aš taip ir toliau darysiu, tai bazėje kils nerimas, banditai susilpnės. Tada, galėsime pabėgti. Kaip ir maniau, bazėje pradėjo trūkti maisto. Vadas barė Zitą, jis norėjo, kad ji gydytų banditus, tačiau ji tiesą sakė - vaistai jiems niekaip nepadės, jiems reikia maisto.
Girdėjau, kad Jonas vakar numirė būdamas žvalgyboje. Aš nenorėjau, kad jam taip atsitiktų. Liūdnas lovoje gulėjau beveik 2 dienas. Zita pagaliau nebeiškentė ir manęs paklausė:
- Domai, ar tau viskas gerai?
- Zita, kažkas negero įvyko, - aš jai liūdnai prisipažinau, nežiūrėdamas jai į akis.
- Kas taip negero įvyko?
- Jonas, toks banditas, mirė dėl manęs.
- Domai, o kodėl tu toks liūdnas dėl bandito? - Zita paklausė manęs, nesuprasdama, kad Jonas buvo mano draugas.
- Suprask, Zita, jis buvo geresnis, už visus kitus banditus, - aš jai pasakiau, taigi su juo beveik kiekvieną dieną kalbėjausi, o dabar jo nebėra.
- Nu, bet jis vis tiek buvo banditas. Jis žudė žmones, Domai, - ji paaiškino man. Aš supratau, kad ji tiesą sako.
- O kodėl tu save kaltini dėl jo mirties? - Ji dar paklausė.
- Prisimink, kad aš gadinu banditų ginklus, jis mirė dėl manęs, - liūdnai tariau.
- Bet taigi tu niekaip negalėjai žinoti, kad jis gaus sugadintą ginklą. Be to, tu taip išgelbėjai nekaltą žmogų, kuris kitaip būtų nušautas, - ji palaikė mane už peties kelias sekundes ir paliko mane ramybėje. Nors motyvacija buvo dingusi, jos žodžiai man padėjo vėl pradėti dirbti. Aš jau per daug padariau, kad vidury sustočiau.
Šiąnakt vidury nakties atsibudau, girdėjau Zitos riksmus netoli manęs. Ten stovėjo vadas ir laikė ją, rėkdamas ant manęs:
- Tu manai, kad tu gali mane apgauti?! Aš girdėjau, kaip jūs kalbėjote, tu gadinai mūsų ginklus, tu pydare! - mane nuspyrė tiesiai į žemę, galva trenkėsi į grindis, man taip skaudėjo, kad net negalėjau atsistoti. Vadas pradėjo nusirenginėti, laikydamas Zita. Man atrodė, kad pasiduoti būtų itin lengva, atsikelti buvo velniškai sunku, norėjau tiesiog ant grindų gulėti ir ilsėtis. Tačiau, išgirdęs Zitos riksmus, supratau, kas tuoj įvyks, todėl pradėjau lėtai ir sunkiai keltis, man reikėjo išgelbėti Zitą. Jau klūpėdamas galvojau, ką man daryti? Pastebėjau vado nusimautų kelnių kišenėje pistoletą. jO dar nebuvau spėjęs sugadinti. Paėmiau į rankas, pistoletas jautėsi gan sunkus. Zitos riksmai girdėjosi dar garsiau. Aš pirmą kartą gyvenime buvau pasiruošęs kažką žudyti. Nusitaikiau į vado galvą. Nuspaudžiau gaiduką, girdėjosi šūvis. Vado lavonas nugriuvo tiesiai ant žemės, pasipylė kraujas. Aš pradėjau drebėti ir numečiau pistoletą. Žiūrėjau tiesiai į savo rankas. Mano rankos jau yra dėmėtos. Jos dabar tokios dėmėtos, kad niekada negalėsiu nuplauti. Aš sustingęs klūpėjau ir galvojau apie tai, kad ką tik nužudžiau žmogų. Aš ten tikriausiai būčiau taip ir pasilikęs, bet pajutau, kaip kažkieno rankos bando mane pakelti:
- Stokis, kai banditai supras, ką mes padarėm, mus nušaus! - Zita man liepė.
- Aš ką tik nužudžiau žmogų, - abejingai pasakiau
- Tu žmogų nužudei, bet mane išgelbėjai. Prašau, stokis! - Dėl jos aš vėl susigaudžiau situacijoje. Dabar supratau, kaip ji galvoja. Kartais reikia vienus žudyti, kad kitus išgelbėtum. Aš greitai pasiėmiau granatą ir vielą.
- Ką tu darai?! Mums reikia bėgti!
- Visi jau ateina. Mes nespėsim, bet aš turiu planą, - pasakiau. Mano rankos jau buvo dėmėtos, nesvarbu, ką aš bedaryčiau - nužudęs vieną žmogų galiu nužudyti ir daugiau. Priėjau prie durų ir prie jų pritaisiau vielą, kuri įjungtų granatos mechanizmą, jeigu kažkas nutrauktų vielą atidarydamas duris. Nors keikiausi, kai prašė manęs išmokti gaminti granatas, tai, ironiška, mus dabar išgelbės. Pasislėpėme spintoje ir laukėme. Girdėjome, kad daug žmonių prieina prie durų, ir greitai jas atidaro. Granata sprogo. Išlindę iš spintos suradome daug lavonų, visi, kurie bandė brautis pro duris, susprogo.
Visoje bazėje buvo tylu. Mes su Zita greitai bėgome iki išėjimo. Lėtai atidarėme lauko duris ir pamatėme, kad jau prasidėjo saulėtekis. Zita visai atvėrė duris, turėjau užsidengti akis, saulė atrodė tokia šviesi, galvojau, kad apaksiu. Prie Zitos stovėdamas supratau, kad kažkodėl nebebijojau lauke esančio pasaulio. Širdyje jaučiau tokią stiprią viltį, lyg visas blogis pasiliks šioje vietoje. Aš norėjau stovėti tarpdury  ir žiūrėti į saulę visą dieną, tačiau Zita neužilgo paėmė mane už rankos ir išvedė iš pastato. Saulėtekis rodė mano naują gyvenimo pradžią. Manau, kad mes abu  tada pagalvojome tą patį- mes esame laisvi.