Banga

Nesupratau – kerai tai buvo. Kukliai, lyg niekur nieko, pabučiavau moterį į atkištą veidelį ir  pajutau kažką, lyg dilgtelėjo, kažkas pateko į vidų ten, kur širdis, ko gero. Labai mažas tas kažkas buvo. Kažkaip kvepėjo vešlūs Marijos plaukai, lyg nieko panašaus dar nebūčiau lietęs. Pakilo nenumaldomas noras įsirausti juose, lyg šieno kupetoje, ir tada gal ramybė ateis, gal net nirvana ir visos kančios pasibaigs?.. Koks keistas kartais būna žmogus, ieško ramybės ten, kur didžiausios audros kyla. Moteris, kaip ir jūra, ilgai rami būti negali. Gal ir yra tokių, bet aš tokių nesutikau. Nepajutau, apsvaigau, nelaisvas, išsilaisvinu iš tuštumos, kuri slėgė, o banga visą laiką kabėjusi kažkur prie horizonto, jau pajudėjo, rieda ir pildosi tuščias indas nežmonišku greičiu ir verčiasi bangos per viršų, ir vis dar ne gana, dar maža, dar trūksta – alkanas ir beprotiškai ištroškęs!