Mačernį myli mano mylimas

Mums priklauso paukščių dideli pulkai,
Ne drugeliai, Jie sparnais pilvus išglosto.
Iki pat dangaus ereliai neša, grifai dar aukščiau,
Ir kylant plečias jausmas su kiekvienu mostu.

O mes sava šviesa žvaigždes uždegt išmokę,
Tarytum gervės ilgesiu vis didesni, kartu galingi.
Šiam skrydy atsimerkus viens į kitą mūsų pilnos akys
Iš debesų it jūros stebuklingos spindi.

Taip mūsų sielos nuolat plečias ir sparnai jų tiesias,
Į Žemę jos nutūpę netelpa lyg milžinai.
Tegu laisva valia ir niekad nepavargę mūsų paukščiai
Į vieną dangų veržias Amžinai.