[Kol kas nežinau, kaip pavadinti]

Mano dukra atliuoksėjo į mano glėbį ir mes kaip šimtametis ąžuolas sustingome tvirtai apsikabinę minutei dvejoms. Mano dukrytė Izabelė… Violeta, mano puikioji žmona, stebėjo mus sudėjusi rankas ir pakylėta šypsojosi — laukė, kol aš įteiksiu jai nupirktas gėles. Nupirkau jai trisdešimt septynias rožinių žiedų rožes paminėti jos neseniai sukakusio trisdešimt septintojo gimtadienio.
  — Gaila, teko praleisti tavo gimtadienį…
  — Aš žinau žinau, — neleido pabaigti minties man Violeta, nenorėjo klausytis mano apgailestavimų, kad ir jie buvo nuoširdūs. Galimai todėl ir nenorėjo jų girdėti — ir taip žinojo, kad pasiilgau jos ir norėjau jos gimimo dieną atšvęsti, kai būtent tą dieną, o ne vėliau. — Tu dirbai. Mums su Izabele ne ką mažiau smagu švęsti ir porą dienų vėliau, tiesa, Izabele?
  — Taip, mes kantrios moterys! — sušuko mūsų mažoji mergaičiukė ir mes tryse nusijuokėme. Iš vakarinio dangaus ant mūsų veidų neskubėdamos krito snaigės, iki kol Izabelė nusiprunkštė — ant jos nedidukės galvutės daugiausiai prisnigo — ir mes nupėdinome iki automobilio.
  Tai nebuvo įspūdingas automobilis, bet mano šeimai jo pakako, Violetai jo pakako, ji džiaugdavosi. Mačiau, tikrai nuoširdžiai džiaugdavosi, kaip ji viena temokėjo — įsėsdavusi į jį, visąlaik nusipurtydavo kaip šuniukas, paplaukiojęs ežere, sudėdavo rankas tarp kojų ir įsistebeilydavo į peizažą priešais priekinį langą, kad ir koks jis bebūtų, net jei tai tebuvo pilkšvi sovietiniai namai, kurie daug kam keldavo depresiją ar panašią niūrią nuotaiką, Violeta švelniai ir svajingai nusišypsodavo, ir sulėtintai mirksėdavo, kad įsimintų tą jausmą. Ir taip kiekvieną sykį. Dabar kai mes įlipome, galėjome pasislėpti ir pamiršti krečiantį žiemos šaltį. Izabelė paprašė įjungti klasikinės aštuoniasdešimtųjų roko muzikos. Ji nežinojo atlikėjų, nė vieno, tačiau žinojo, kad mums, jos tėvams, ši muzika yra sentimentali ir mus džiugina. O Violeta mokėjo dar ir žodžius, taigi pajudėjus mašinai link, kur ketinau jas nusivesti, pasižiūrėti kokį filmą, mano žmona savo altu pritariamai uždainavo.
  Turėjome važiuoti apie ketvirtį valandos ne daugiau, o man vien pirmos minutės sustingo lyg balerinos, tik ką atlikusios sunkiausią įmanomą judesį, kad pabrėžtų jo įspūdį ir kad žiūrovai galėtų pasimėgauti juo ilgiau, o po to ir paploti. Pasiilgau savo šeimos… Visada man jų trūkdavo, kai palikdavau jas toli už nugaros išvažiuodamas į komandiruotę. O dabar jos vėl šalia.
  Mes sustojome prie žiedo ant tilto ir nuskubėdami laukėme, kol pravažiuos visi jame esantys automobiliai, kad patys įsuktume. Aš įsukau į jį ir ramiu, tačiau akyliu žvilgsniu dairiausi, kaip toli yra priešais važiuojantys automobiliai, nes lėtas snigimas spėjo virsti pūga. Kaip staiga pajaučiau stiprų smūgį į automobilio dešinę pusę. Apsauginė tilto tvorelė neatlaikė ir automobilis versdamasis krito žemyn iš dešimties metrų aukščio į po tiltiniu žiedu buvusį kelią. Tenais kitų automobilių nebuvo, tačiau žala viršojo kritinę. Kai gaisrininkai traukė mane iš automobilio, galva svaigo ir sukosi kaip niekad prieš tai gyvenime. Visgi sugebėjau nugirsti, kaip kiti gelbėtojai kalbėjo apie du žuvusius kūnus. Mano šeima — mano mylimoji dukrelė Izabelė ir mano mylimiausioji žmona Violeta mirė.
  Mane išvežė greitoji pagalba į ligoninę ir kitą rytą įsitikinau girdėtu. Daktarai pranešė, kad nebuvo jokios tikimybės ir vilties išgyventi mano šeimos narėms — automobilis nukrito ant dešiniojo šono, ir jei į mus atsistrenkusio automobilio smūgis nepribaigė jų, tai ir nesėkmingas nusileidimas privalėjo atnešti neišvengiamą mirtį. Aš likau nugniuždytas ir kai daktarai išėję paliko mane vieną palatoje, neįstengiau pasijudinti. Apmiriau. Tapau statula kaip paminklai visiems šalių didvyriams. Tačiau aš nebuvau toks. Nebuvau! Neišgelbėjau savo šeimos, nepakeičiau likimo. Psichologai sakytų, kad likimo nepakeisi, tačiau ar tai, ką nors keitė. Mano gyvenimo brangakmeniai, Violeta ir Izabelė, liko praeityje, už mano nugaros, tik šį kartą ne kelioms dienoms ar savaitėms, o amžinybei.
  Kai mane išrašė iš ligoninės — paleido jau kitą vakarą, mat aš stiprių sužalojimų nepatyriau — klaidžiojau po miestą. Ir kaip visi keliai veda į Romą, taip visi keliai prislėgtuosius veda į barą. Iš pradžių vengiau alkoholio ir užsisakiau tik traškučių užkąsti. Mane aptarnavo miela padavėja. Ji netgi pasisiūlė palaikyti man kompaniją, kai užsisakiau pirmąsias čerkas degtinės — matė, kad vienišas vyras, norintis paprasčiausiai eilinį sykį nusigerti, nevengtų taip ilgai stipriųjų gėrimų. Mes įsibendravom.
  — Aš jau taip ilgai dirbu šioje landynėje, nė neatsakyčiau, ar metus, ar dvejus. O gal ir trejus?.. — padavėja nudelbusi akis nusijuokė. Ją akivaizdžiai gėdino jos darbas — aš tebevilkėjau savo šventinį smėlio spalvos, bordinių dryžių kostiumą.
  — Nepasakyčiau, kad tai landynė, — pasistengiau atsakomai nusišypsoti. — Aš čia apsilankiau.
  Padavėja nusišypsojo. Ji suprato, kad nesu pasikėlęs ponas ir nesu kilęs iš privilegijuotos šeimos.
  — Nejaugi, mano kaklaraištis taip prastai surištas, kad išsyk supratote, jog man nešioti kostiumus yra taip neįprasta ar tiksliau nepatogu, kaip pingvinui būtų gyventi Afrikoje?
  Padavėja ir vėl švelniai užlenkė savo raudonai padažytų lūpų kampučius į viršų ir atsisėdusi šalia pataisė mano kaklaraištį.
  — Nesakau, kad jis gerai užrištas, — dabar pastebėjau, kad jos balsas iki tobulumo panašus į Violetos altą, — bet jis tikrai surištas vyriškos rankos. Kas stebina, Jūs juk ištekėjęs, — ir jį pabaksnojo pirštu į mano vestuvinį žiedą.
  — Taip, taip, buvau…
  — Kas pasikeitė? Barniai?
  — Ji vakar mirė, — giliai giliai atsidusau. — Kartu su mano dukryte.
  Padavėja susigūžė. Nežinau, ar man pasirodė, bet kažkas panašaus į ašarą nudardėjo jos lygios odos skruostu.
  — Taip, tai buvo autoavarija… Į mus atsitrenkė automobilis, kai važiavome tilto žiedu, ir jis nukrito, ir nukrito ant dešiniojo šono — tos pusės, kur sėdėjo mano abi gyvenimo meilės.
  — Net, net… — ji užsikirto. — Net nežinau, kaip paguosti žmogų tokioje situacijoje… Apgailestauj… O man atrodė, kad šis baras negali būti tamsesnis… Turbūt visi klysta…
  Aš atsirėmiau į sofos atlošą ir mano žvilgsnis užkliuvo už keistai svyruojančios lyg vaiko paliktos supynės lempos. Aš žiūrėjau į jas gerą akimirką, o jos vis nestojo sūpuoti pirmyn atgal… kaip pats laikas.
  Padavėja atsiprašė, pasakė, kad jai reikia dirbti, ir pasišalino. Aš likau sėdėti.
  Praėjus kažkiek laiko, aš išgirdau baro senovinį laikrodį mušant vidurnaktį, vienas iš padavėjų pranešė, kad baras užsidaro. Aš užsivilkau paltą ir skrybėlę. Ruošiausi išeiti, bet prieš tai norėjau dar šnektelti su padavėja. Ji stovėjo prie baro, kur pilstomi, ruošiami visi kokteiliai, alus ir kiti gėrimai. Ji trynė bokalą, kuris vizualiai jau buvo švarus. Ji tebebuvo sukrėsta, ir jos lieknų rankų, kyšančių iš po marškinėlių rankovių, oda buvo pasišiaušusi.
  — Marija, aš, aš… — aš paprašiau jos numerio ir mes apsikeitėme kontaktais.
  Aš palaukiau, kol ji baigė tvarkytis bare, ir tuomet aš ją palydėjau namo. Mes šnekučiavomės, žingsniavome koja kojon, ji buvo įsikibo į parankę, apvalus mėnuo ryškiai švietė, apsuptas žvaigždžių vandenyno.