Pasaka 32

Ankstesnių pasakos dalių santrauka: Kaulo boba — ragana — prieš kurį laiką buvo pakliuvusi į lovlių rankas. Jie, pasinaudoję burtų lazdele, kurią buvo gavę iš velniuko Pinčiaus, ją labai sumažino. Dabar ji atskrido pas Liuciferį, kad panaikintų burtus ir ji vėl taptų tokia, kokia buvo.


32. Pragaras

Pamiškės sodyboje pavasaris jau išskleidė žalius sparnus, parviliojo iš šiltųjų kraštų čiulbuonėlius, atgaivino upelius ir prūdus. Taip neseniai buvo žiema ir visi glaudėsi prie šilto pečiaus, o dabar visus viliojo laukas, dygstanti žolė, paprūdė, kur plaukiojo suskilusios, prisigėrusios pilko vandens, saulės spinduliuose kasdien vis labiau nykstančios ledo lytys.
Pavasario laukė ir raganų valdovė. Ji tebebuvo panaši į mažą žemės vabalą ir kol kas niekam nedrįso rodytis. Netrukus su savo bėdomis ir nelaimėmis ji išsirengė pas Liuciferį. Išskridusi iš savo urvo ir nusileidusi paprūdėj, kad ir kiek dairėsi aplinkui, suko galvą šiaip ir taip, vartaliojo akis, markstėsi, trynė jas abiem rankomis, prausėsi su šaltu prūdo vandeniu, bet savo akimis niekaip negalėjo patikėti — prūdas buvo kaip prūdas, o sodybos niekur nebesimatė. „Keista ir nesuprantama — nei kokių degėsių matosi, nei ko, o namų ir medžių nebeliko... Lyg vėtra viską būtų nupūtusi... Bet kad uraganiniai viesulai čia būtų kada nors siautėję, negirdėjau... “
Vis tiek ilgiau negaišavo, tuoj pasivertė žuvim ir nėrė prie didžiojo akmens, kuris gulėjo įsmukęs į dumblą prūdo dugne. Pabraižė dantimis į jį, paplekšnojo uodega, ir netrukus velniukas — durų sargas — pakėlė akmenį, ir pažinęs Kaulo bobą, įleido ją į pragaro požemį.
— O — oo, seniai nematyta mūsų brangioji ponia... Tai kur buvot dingusi, kad tiek laiko nesirodėte? Visas pragaras jau pasiilgo jūsų...
— Negi žiemą pas jus įeisi? Kas man prakals storą ledą? O, be to, dar kas išgirs, pamatys, susidomės... Ar patiktų tas jūsų valdovui Liuciferiui, kuris iš savo buveinės net nosį bijo iškišti?
— Teisingai, nepatiktų... Ir nemalonių galėtų susilaukti…
— O ar šiandien jis yra?
— Yra, yra. Kaip tik dabar kabinete karšia kailį dviem nepaklusniems velniukams.
— Ir ką tokio jie vargšai padarė? — pasidomėjo ragana.
— Cha, toks pasiutėlis Pinčius nesiklausęs šiąnakt norėjo išsprukti iš pragaro ir pabūti lauke, pavaikščioti prūdo pakrantėmis. Jam, matai, atėjęs pavasaris neduodąs ramybės ir jis norįs pakvėpuoti kvepiančiu laukų oru, pasiklausyti lakštingalos giesmių... O kitas bekurstydamas ugnį, matyt naktį girtuokliavo, ėmė ir užmigo... Atšalo smala, kurioje dieną — naktį turi be pertraukos virti žemėje nusižengusių žmonių sielos...
— Na, gerai dar, kad suradau jį patį vietoje. Nors ir sutrukdysiu, bet vis tiek einu tiesiai pas jį.
Tik dabar, kai ragana, kaip voras pradėjo rėblinti grindimis, velniukas pamatė, kokia ji sunykusi ir menka.
— Oi, tetule, ir sudžiūvai gi tamsta per žiemą... Gatvėj sutikęs tikrai nebūčiau bepažinęs... Tokia rimta ir graži buvai, o dabar net kauleliai sunyko...
— Na ir kas jau dabar? — piktai dėbtelėjo viešnia.
— Ne, nieko, tik, sakau, labai jau sudžiūvai... Ir to ūgio kaip ir nebeliko, ir kitko... Tai nustebs Liuciferis, tai nusiminęs aimanuos...
— Ateis laikas, vėl pariebėsiu. Gyvenant visko pasitaiko... — pasakė nueidama.
Velniukas dar pasižiūrėjo į ją ir galutinai įsitikinęs, kad neapsiriko ir į pragarą įleido tikrąją Kaulo bobą, grįžo saugoti pragaro vartų didžiojo akmens.
Ragana, žengdama pragaro praėjimais ir ilgais koridoriais, pastebėjo — visur dykinėjo ir šlaistėsi išsiėdę ir stiprūs velniai. Čia buvo karšta, smirdėjo degančia smala. Dėl to dauguma velnių buvo nuogi. Kai kurie buvo užsiauginę trumpas barzdeles, kaktoje styrojo po du ragu, o iš paskos vilkosi arba muturiavo ore ilga stangri uodega. Velniai išdykavo ir jodinėjo ant nelaimingų pragaran pakliuvusių žmonių sielų ir negailestingai raižė jų šonus aštriais geležiniais pentinais arba pliekė aštriais iš vielų susuktais botagais... Tamsesniame kampe susispietę būrin velniai žiūrėjo kaip du stiprūs jų draugai, tarsi buivolai, badosi vienas su kitu aštriais ragais ir stengiasi vienas kitam pradrėksti kuo gilesnę žaizdą... Kiti, tarsi tikri būtų tikri sirgaliai, susiskirstę į dvi grupes, plojo tai vienam, tai kitam.
„Neduok nedavęs po mirties pakliūti į jų baisius nagus, “— galvojo ragana ir matydama pragaro vaizdus, šiurpinosi visu kūnu. Beeidama užsižiopsojo ir netyčia atsistojo ant pagrindinio tako, kuriuo vienas po kito zujo velniai. Tuo pat metu, kažkur skubiai lėkdamas velnias taip vožtelėjo jai savo kieta kauline uodega, kad ragana vos nenulėkė ugnies pakuron. Ji suklykė ne savo balsu, o velnias atsigręžęs:
— Paveizėti nėra į ką, bet klykia, kad ją kur, kaip didelė...
Abipus praėjimo stovėjo didžiuliai katilai, velniai po jais kurstė ugnį, o iš jų kyšojo sielų kaukolės, konvulsijų traukomi rankų pirštai ir girdėjosi graudus vaitojimas. Kitur, tarsi būtum atsidūręs kaulėtų rankų miške ir kokiam garsiam dainininkui dainuojant, — siūbavo šimtai virš katilų iškeltų kaulėtų rankų ir girdėjosi tokia sutartinė ir graudi, pačią širdį verianti aimana ir verksmas, kad raganai pasidarė baisiai nejauku. Kiti katilai buvo tvirtai uždengti ir iš ten, kaip iš po žemių, taip pat girdėjosi vos gyvų kenčiančiųjų šnabždesiai, atskiri vos beištariami žodžiai...
Nors ragana viską matė nebe pirmą kartą, bet visada pragare jai širdį pradėdavo ėsti keistas nerimas: „Po galais, nė mes, žemės raganos, taip baisiai žmonių nekankiname... Jei jau kartais pasitaiko, tai greitai iškepame ir suvalgome. O kad taip ilgai — metų metais, tai niekad... Išimtį darome tik nedaugeliui, kuriuos aš esu uždariusi savo ketvirtajame kambaryje. Bet jie prieš mane yra ranką pakėlę, o čia kankina visus iš eilės, nė vardo nepaklausia, nė nusikaltimų nepaiso... Nėra teisybės nei žemėje, nei pragare... “— užbaigė sunkius apmąstymus ir jau atsidūrė prie pat pragaro valdovo Liuciferiaus durų.