Fortepijonas kitaip (fragmentai - 4)

.            (Kai mirties daugiau negu gyvybės)

  (Štai vėl rašau skliausteliuose. Dar neseniai taip nebūdavo, tačiau  viskas mainosi - tai  vieta, kuomet  Pro (proza) taria žodį it iš pašalės regėdama, netgi  jausdama, kas kaip jai atrodo ar turėtų  būti scenoje. Pajautusi, kad kažkas ne taip ir mano užsiėmimuose, bet, pasak jos: senatvė gi!  Kažko gražaus ir reikalingo, reikšmingo tikėtis iš jos nerealu. Ot, sumanė seniokas atsikvėpti per savo būtį, kurios pats nežino, o ir kažkam nuspėti irgi ne taip paprasta. Neretai gulasi į lovą, dažniau kaip ligonis, bet vėl netrukus keliasi ant kojų ir užsimano pasižmogėjimo. Tik ir tegirdi jo „oi-li-lia, Prany, olialia... “  Žvalgosi balių, mat.
  Nesikuisiu ieškoti, kiek čia ko daugiau, tiesos ar melo, nesąmonių, tačiau pastarasis  energijos pliūpsnis pirmąkart ir toks, ir dar vis neįsivaizduojamas. Dabar jau tenka tai aprašyti iš atminties, skaudžiai jaučiant, kad kai kurie regėjimai ar pajausti dalykai nutyksta kaip neatkuriami sapnai. Lipdau juos, klijuoju vieną vaizdą prie kito ir nebūnu tikras, kad kažkas svarbaus neužsimiršę. Bet negi barsiesi, pyksiesi, jeigu iš tikrųjų žinai: senatvė gi! Panašiai lipdau ir ši fragmentą prie ankstesnio. Geriau, kad nereikėtų, bet vėlgi suprantu, kad tokiam poelgiui laikas jau praleistas Taip  prasidėjęs darbymetis  tęsiasi): 

Ji (gyvatė)
Sekmadienį gimei...  Tuomet,
prieš mizerį metukų,
kuriuos išmokai suskaičiavęs
juos užsikelti sau ant pirštų.

... Taip godžiai nežiūrėk man į akis,
nes pasitaiko, kad ir aš verkiu...   

(Ir iš tikrųjų pasimanė, kad pradėjo verkti, o kad taip mėgdžiotų irgi nesinorėjo tikėti)

Aha, aha... Senatvė jau.
Ak, koks nebagas! (koks vargšelis!)
Jau greit reikės numirti.
Gailėkite manęs, uždegę žvakutes,
gailėkit per bažnyčias,
per Vatikaną, per Jėzų  Kristų...

Ar supranti, Prany, ką čia kalbu?
Dar šią lazdą nevėlu,
kaip dovaną dievų pasilaikyti sau
ar piemenėliams atiduoti...
   
(Mano „skeptras“ buvo pakeltas ir abejomis rankomis paduodamas Jai,  tikintis nuoširdumo,  bet... hmm. Nors nesitraukiu nei per žingsnį ir rankos nevirpėjo, bet, bet ... hmm): 

Aš
Aš patylėti noriu,
bet ne kitaip, o būtent kaip dabar regi -
neužsimerkdamas akių -
kol man, Medine, šitokia esi
tamsos akims nebūna.
Kaip tai suprasti – irgi nežinau,
tačiau tikiu, kad šitokioj šviesoj
gebėčiau ir tave ant rankų kelti
galėčiau glausti prie krūtinės ir...

Ji (gyvatė)
Irrr?...

Aš
... ir skelbti žinią,
kad mirties nėra, Medine,
kad jos nebus, negali būti
kol šalimais esi. 
Priimk – prašau, meldžiu -
šį teikiamą tau skeptrą
kaip brangiausią turtą
Ir te dievai palaimins karalystę mūsų

Ji (gyvatė)
Kaip  suprantu -  ne karalienė dar
net jeigu skeptrą į rankas priimsiu,
nes iš tiesų nesu šventa ir nemanau
kad ją galėčiau būti
Net ir per Dievo žodį, per bažnyčią
gyvatė aš, Prany,
taigi nuodų PILNOJI...

      (Tuomet ūmai susivokiau, kad tokių dalykų niekuomet netgi nesapnavęs. Manėsi, kad  paprasčiau gražiai numirti negu šitaip užsilikti sustojus prieš ją  su skeptru. Išėjau ieškoti  fortepijono, o štai (atsiprašant) kokia velniava nutinka. Ar ne todėl ir fortepijonai  atsiranda numesti ant kelio, nors pilni senatvės, pilni muzikos, bet galiausiai išnyksta kažkur ir reikia išeiti į paieškas, jeigu dar žmogus. Gyvatė jautė tokią mano savijauta ir  šyptelėjusi taip):

Ji (gyvatė)
Mažyli, pasilik šitą lazdelę sau.
Tegu kaip kad kadais,
ji tau žirgu (gal Ygaga) pabūna 
Duok Die, kad šito turto (šios gyvatės) 
ir be manęs tau būtų nemažiau.
Tačiau kol kas dar auk, paauk, vaikeli,
kol nepajausi,
kad ir gyvatėje mirties
kur kas daugiau nei gyvasties .