Tuštybės jausmas

Leidos saulė rausva vakaruos,
Nudažydama dangų raudonai .
Kas man vienišą širdį paguos
Aplinkoj vakarėjančio fono .

Guodė vėjas bangavęs rugiuos,
Juose supos rugiagėlių mėlis .
Negirdėjos jau paukščių gaidos
Viską dengė naktinis šešėlis .

Po medžiu atsigulus guliu .
Akyse man - rugiagėlių jūra .
Tave turint - tavęs neturiu .
Kaip taip gali būt, negi taip būna?

Tu žiūri į mane iš ekrano
Per šylantį šviečiantį stiklą,
Kai avis naktį nemiga gano .
Nė galvot negaliu apie kitką .

Stovi medžiai, kaip mūrai šalia .
Pro akis man - rugiagėlių mėlis .
Kas per jausmas ir kas per galia?
Iš galvos visos mintys išėjo...

Jas nešiojadamas vėjas kedeno
Po gelsvėjantį lauką rugių .
Tu žiūri tik per stiklą ekrano,
Delnuose tave savo turiu .

Akyse šoka nakties šešėliai,
Mintys kabo tarp tako žvaigždžių .
Į mane tu per naktį žiūrėjai .
Tave turint  - tavęs neturiu .

Ir guliu aš ant žemės šaltos
Gal atauš mano verdantis protas .
Gal pro uždangą rūko miglos
Surinks vėjas mintis išnešiotas .

Kas per jausmas tai, kas per galia,
Kad nesurenka nei stiprus vėjas?
Pro užmerktas akis - tu šalia .
Tu kartu, nors tu dar neatėjęs .