Balos

Vėjuotas ir šlapias vėlyvo rudens vakaras. Migloje skendinti atoki autobusų stotelė, žybsinti vienišo žibinto blausiame pavėsyje. Mažyčiuose lašeliuose blizgėjo šviesos, lyg vaiduoklių prisiminimai už senstančių medinių sienų. Lietus nustojo lyti dar prieš penkiolika minučių, bet ji virš galvos vis dar laikė išskleistą didžiulį skėtį, saugodama save nuo įkyrių šešėlių.
Vos spėjome įlipti į tą patį autobusą, kai stringančios betono durys sunkiai perkirpo triukšmingą tylą. Tuščios sėdynės atsisėsti nesugundė. Gal iš įpročio. Atsistojau viduryje autobuso ir įsikibau į ranktūrį, bene vienintelį apčiuopiamą dalyką. Ji atsisėdo gale ir tarp mūsų nusidriekė beribės erdvės, neperplaukiami vandenynai. Autobusas ir gatvė atrodė lyg dvi svetimos planetos, kurios priartėjo tik per klaidą. Sustoję kurį laiką stebėjo vienas į kitą, kol, galiausiai, vėl pradėjo suktis.
Mano žandai išraudo labiau nei autobusas, kai ji pagavo mano žvilgsnį. Jau nebepasislėpsi nuo žibintų. Buvo akivaizdu, kad susižavėjau ja, lyg paskutinėmis kibirkštimis rusenančia vakaro melancholija pro įskilusį vitražo kampą. Jos siluetas atsistojo, lyg raudonkepuraitė iš atgijusio spalvoto ornamento. Artėjo tyliau, nei mokytoja per kontrolinį. Jaučiau, nors ir nuleidęs galvą.
- Ar galiu pastovėti šalia? – ramiai ištartas klausimas nuvertė mano širdį į kulnus tarsi skambutis, o tu dar net neįpusėjai. Taip norėjau kažką pasakyti, bet jaučiausi, lyg nepasiruošęs pamokai, mokytojos pakviestas prie lentos ir dar su perveržta peteliške ant kaklo. Sugebėjau tik linktelėti galva. Iš manęs juokėsi visi nematomi autobuso keleiviai ir badė pirštais. Bobutės net neprisidengė burnų mane apkalbinėdamos.
- Mano vardas Gerda, – prisistatė ji. - Gal nori kartu paslampinėti? – jos akyse degė aliejinės žvakelės, rodančios man nematytą kelią. Aš tenorėjau kuo greičiau jose sudegti.
Žodžiai strigo gerklėje. Rankos tapo svetimos. Kvėpavau, lyg po bėgimo atsiskaitymo fizinio lavinimo pamokoje, iššokęs pro devinto aukšto langą. Atsargiai iškėliau pirštą ir išbraižiau savo vardą ant aprasojusio autobuso lango. Truputį net suabejojau. Šyptelėjau puse lūpų.
Ji nusijuokė ir aš pradėjau juoktis. Kaip po didelės išdaigos, už kurią mokytoja užsuktų ausį. Paklausiau, kas groja jos ausinuke. Tai pareikalavo daugiau drąsos negu galėjau numanyti. Panašu, kad kaupiausi šiai akimirkai visą savo gyvenimą, bet vis tiek nesiruošiau jai pasiruošęs. Ji, be žodžių, įdėjo ausinę į mano sušalusį delną, kuris nuo to prisilietimo net įkaito. Keleiviai nuščiuvo, o aš dar bent valandą žiūrėjau į tą pasakišką prisilietimą. Netikėtai prisiminiau ausinę. Įsikišau ją į ausį ir išgirdau Ella Fitzgerald. Iš kart sušilo padai, primindami žvakelių šviesą, į kurią taip gėdijausi dar kartą kilstelėti žvilgsnį.
Kai grojo Tom Waits, mes bridome apšviestų balų alėja, skandinančia akmeninį grindinį ir mano nekantrumo jaudulio krioklius. Ploni rūko pirštai paišė klajojančius mėnesienoje mūsų atvaizdus. Ši pasakiška gatvių baladė baigėsi svajomis apie trobelę su židiniu ir girgždančiomis grindimis, tvirtai suspaustais delnais, supančiotais pirštais, darganotais plaukais ir karščiausiu bučiniu gyvenime. Pačiu pirmuoju. Po rasotu fotoateljė langu.