Juokas

Dar truputį ją prisimenu. Pro nepermatomą miglos sieną, pastatytą trapiuose prisiminimų vingiuose. Pro tą sieną jau nebegaliu jos įmatyti, bet tas lengvabūdiškas jaunystės juokas vis dar aidi, „Kas būtų, jeigu būtų“ šizofrenijos kalėjime. Va ją tai tikrai mylėčiau. Tokios visada ieškojau. Pagalvoju kiekvieną kartą. Buvau jau ją visai pamiršęs, kitą kartą, greičiausiai, jau nebeprisiminsiu.
Kas gi taip vilioja? Kelias, pieva, upė? Ta neišpildyta svajonė? Niekados nepatirti išsvajoti nuotykiai, kuriuos įsivaizduoji žiūrėdamas pro langą? Sustingusiose nuotraukose? Jos taip gražiai išblunka. Tas jaunystės eliksyras? Taip, taip: tas juokas. Tas juokas skrodžia ledo properšas.
Tas juokas. Dar viena iliuzija. Kiek laiko praeis, kai jis pradės įkyrėti? Trys mėnesiai? Kaip bandomasis laikotarpis darbo kodekse? Semestras, kaip mokykloje? Metai, kaip automobilio priekabos techninės apžiūros galiojimo talonas?
Kas tau vėl negerai? Juk apie tai kalbėjom. Niekas nepasikeitė. Tu vėl nori išmesti iš gyvenimo tris valandas verkdama apie tą patį? Gal pabandyk rašyt dienoraštį. Aš jau viską pasakiau. Ir tikrai ne kartą. Kaip tu sugebi tiek prišikt į tą puodynę? Taip, tu puikiai žinai, kad geriausia patylėti.
Kuo ji kitokia? Tuo pat, kuo ir vienoda. Tu pamatei tik tas valiūkiškas žabangas: spindintį žvilgsnį, švelnų prisilietimą, meilų balsą, eilinį kartą garbanas. Taip, taip... Ir juoką. Nejaugi tau tai negirdėta?
Mes pramanyti kažkaip ne taip. Kažkaip ne taip viskas pakrypo. Vyras ir moteris: tai du nesuderinami dalykai. Gal todėl tas juokas ten ir lieka – praeities rūke. Neišgyventas, nepatirtas, neatsibodęs. Visada tobulas, nes nepasiekiamas. Lyg butelis, dužęs kitoje sienos pusėje.
Šį kartą viskas bus kitaip? O kas, jeigu...? Atrodo, kad pats velnias bando slėpti šypseną ir iš užančio traukia užrašų knygutę.