Kauke, kauke, ką slepi?

- Na, ar visi esate pasiruošę sutikti svečią? - paklausė Kailas Niumenas.
  Bretas su Mege palinksėjo galvomis. Jiedu apie tai galvojo visą dieną, tik nedrįso prisipažinti.
  - Taip, tėti, - sumurmėjo Megė.
  Kailas dirstelėjo į laikrodį.
  - Turėtų pasirodyti, - pasakė. - Nejaugi vėluos?
  Vos jam ištarus šiuos žodžius pasigirdo durų skambutis. Vaikai pašoko iš savo vietų ir nuskubėjo įleisti svečią.
  Už durų stovėjo nedidukas pakumpęs seneliukas ryškiai rožiniu švarkeliu, nudrengtais, aiškiai ne jo dydžio kojai skirtais batais, kurių šonuose švietė skylės. Ant jo galvos kėpsojo juokinga, iki peties nukarusi kepurė su bumbulu, o veidą slėpė vešli žila barzda. Pirštinėtoje rankoje svečias laikė puspilnį odinį maišą, kuriame kažkas smagiai subarškėjo.
  - Santa? - Bretas nepatikliai nužvelgė dieduką.
  - Hohoho! - netikėtai stipriu balsu sugriaudėjo atėjūnas. - Ar tik nebūsit Megė ir Bretas Niumenai?
  - Taip, - linktelėjo mergaitė.
  - Tai aš pas jus, - patikino svečias. - Su dovanomis.
  - Tikrai? - Bretas nepatikliai dirstelėjo į maišą senio rankoje, lyg norėdamas pareikšti, jog kažin ar tokiame varganame, purviname nešulyje gali būti kas gero. - Užeikit.
  Senio antrąkart raginti nereikėjo. Pūkšdamas ir stenėdamas nuo abejotino sunkumo naštos atėjūnas nusliūkino įkandin vaikų. Šie, persimetę žvilgsniais, nutarė nusivesti svečią į savo kambarį, aplenkdami svetainę, kur prie šventinio stalo sėdėjo tėvai.
  Įžengęs į vaikų kambarį Santa Klausas su palengvėjimu nudrėbė maišą ant grindų ir apsižvalgė. Jo veide sutvisko pasitenkinimo kupina šypsenėlė.
  - Na, vaikučiai, tai ar geri buvote šiuos metus? - paklausė.
  - Labai geri, - patikino Bretas. - Nerealiai.
  - Ar klausėte tėvų?
  - Klausėme. Visada laiku paruošdavome pamokas, sutvarkydavome kambarį. Pašerdavome Ūsočių...
  - Ką tokį? - svečias sumirksėjo.
  - Mūsų katiną. Jis dabar prisiėdė ir miega svetainėje po eglute.
  - Hohoho, kokie jūs šaunuoliai! - Santa Klausas suplojo pirštinėtais delnais.
  - Taip. Ir dar visada rytais valomės dantis, o grįžę iš kiemo nepamirštame nusiplauti rankų, - pridūrė Megė.
  - Na, tokiu atveju jūs tikrai nusipelnėte dovanėlių, - senis timptelėjo už virvutės, atrišdamas maišą. - Ko norėtumėt?
  - Naujos beisbolo lazdos, - nė nemirktelėjęs išpoškino Bretas. - Senąją suskaldžiau, kai tas debilas Rikas vietoj kamuoliuko man mestelėjo plytgalį.
  - Gerai, - Santa Klausas pasilenkė ir kažką mykdamas panosėje ėmė raustis po maišą. Netrukus ištraukė naujutėlę lazdą ir padavė ją berniukui.
  - Oho! - šis pavartė ją rankose. - Atrodo neblogai.
  - Profesionalų lygos inventorius, - Santa Klausas pasiglostė barzdą. - Gera turėti pažinčių. Gali gauti puikių daikčiukų.
  - O man bus naujas telefonas? - paklausė Megė.
  - Aišku, - senis vėl ėmė raustis maiše. - Šitas, ar ne?
  Jis iškapstė rožiniu kaspinėliu perrištą dėžutę ir plačiai išsiviepęs įteikė mergaitei. Ši nepatikliai nužvelgė dovaną, tarsi netikėdama, jog tokioje mažoje dėžutėje gali slypėti kas nors vertingo.
  - Koks čia modelis? - Bretas sužiuro į dovaną sesers rankose.
  - Naujausias,, Galaxy“, - sugergždė Santa Klausas ir užsikosėjo. Vienas ūsas įlindo jam į burną, ir senis vos nepaspringo. Pabandė ištraukti, tačiau mūvint storokas pirštines tai atlikti pasirodė ne taip lengva.
  - Jums atsiklijavo ūsai, - tarė Megė.
  - Tikrai? - senelis pasiglostė veidą, bandydamas sugrąžinti augmeniją į pradinę padėtį. Nė nepastebėjo, kaip pirštinės galu užkabino barzdos kraštą, vos jos nenutraukdamas. Svečio akys ėmė neramiai bėgioti nuo Breto iki Megės ir atgal.
  - Taip, - linktelėjo berniukas. - Ir barzda nebelaiko.
  Santa Klausas drebančiais pirštais čiupo už barzdos. Nedaug trūko, ir būtų ją visiškai nusirovęs.
  - Oi, - išspaudė keistai plonu balseliu. Atsistojo, matuodamas atstumą iki durų ir svarstydamas, verta nešti kudašių, ar geriau numoti į visa tai ranka.
  - Ar esi kada matęs Santa Klausą be barzdos? - Megė atsisuko į brolį.
  - Ne, - berniukas papurtė galvą. - Argi jie kada ateina be barzdos?
  - Tuomet galim pažiūrėti.
  Megė ištiesė ranką ir sugriebė kadaruojantį plaukų kuokštą. Santa Klausas pasimuistė, bandydamas ištrūkti, bet nepavyko.
  - Nereikiaaaaa! - sužviegė. - Ne, ne, neeee!!!
  Jis atšlijo, grabaliodamas ranka po grindis ir mėgindamas užčiuopti maišą, tačiau nė pats nepastebėjo, kaip netyčia paspyrė jį koja. Jau buvo pasiruošęs sprukti ir be maišo, kai staiga suprato, kad jau per vėlu. Barzda visiškai atsiklijavo, ir po menko truktelėjimo liko Megės rankose.
  Kelioms akimirkoms visi tartum sustingę spoksojo vienas į kitą. Tai, kas išniro priešais vaikų akis, tiesiog pribloškė iš netikėtumo.
  Po Santa Klauso kauke slypėjo baltai dažytas raudonplaukis klouno Penivaiso veidas. Nužvelgęs vaikus godžiu žvilgsniu apsilaižė lūpas ir plačiai išsišiepė. Ryškiai išterliotų lūpų kampučiu nubėgo seilės.
  - Kas čia toks? - sušnabždėjo Megė.
  - Man primena Penivaisą, - Bretas pakilnojo beisbolo lazdą rankose, įvertindamas jos svorį.
  - Na, ką, vaikučiai, - klounas pademonstravo aštrių dantų eilę. - Prisižaidėt.
  Megė ėmė atbula trauktis durų link. Supratęs, kad vaikai bando pasprukti, Penivaisas žaibiškai pašoko iš savo vietos ir nuskuodė prie durų, užkirsdamas kelią. Sumataravo rankomis ir dar plačiau išsišiepė- atrodė it grobį užuodęs ryklys.
  - Tėteeee! - sušuko mergaitė.
  - Ūūūūūūūū! - Penivaisas užbliovė kažkokį ritmą, visiškai užgoždamas Megės balsą. Iš toliau galėjo atrodyti, jog svetainėje vyksta smagus kalėdinis vaidinimas, kuriame vaikai įkalbėjo Santa Klausą padainuoti. - Nieko nebus. Nepabėgsit.
  Bretas akimis išmatavo atstumą iki durų. Jeigu įsibėgėtų ir visu svoriu trenktųsi į šitą padarą, galbūt pavyktų išversti jį iš kojų. Bet rizika pernelyg didelė.
  - Traukis iš kelio! - suriko berniukas.   
  - Ne, - Penivaisas žengtelėjo arčiau jo. - Aš alkanas. Seniai neturėjau burnoje tokio gardėsio. Atrodai labai skanus, Bretai Niumenai. Laaabai skanus…
  Jis ištiesė naguotą leteną berniuko link, tačiau šis staigiai šoko į šalį ir užsimojęs iš visų jėgų rėžė beisbolo lazda padarui į snukį. Penivaisas mėgino prisidengti, tačiau smūgio atremti nepavyko. Lazda pataikė tiesiai į nosį, tartum smarkaus vėjo gūsiu nuplėšdama klouno kaukę, kuri nuskrido per kambarį ton pačion pusėn, kaip ir ankstesnioji Santa Klauso barzda.
  - Tu tik pažiūrėk, - sušnabždėjo Megė.
  - Oho, - išsižiojo Bretas. - Tai štai kas buvo po kauke.
  Įsmeigęs sutrikusį žvilgsnį į vaikus vidury kambario stypsojo Putinas, tarsi neįstengdamas suvokti, kaip jis, po galais, čia atsidūrė. Persibraukė delnu retėjančią ševeliūrą ir užsikosėjo. Dirstelėjo durų kryptimi, po to vėl atsigręžė į vaikus.
  Bretas atsistojo tarpduryje, tapšnodamas lazda sau per delną. Išvydęs šį gestą diktatorius suprato, jog lengvai ištrūkti niekas jam neleis. Piktai suraukė antakius ir įsmeigė rūstų žvilgsnį berniukui į veidą, matyt, tikėdamasis sau būdinga maniera paveikti priešininką. Tačiau metodas, gana efektyviai veikęs neryžtingus Vakarų valstybių vadovus, nepadarė Bretui Niumenui nė menkiausio įspūdžio.
  - Aš žinau, kas čia toks, - Megė džiaugsmingai suplojo delnais. - Per teliką rodė, kad šito ponulio ieško Hagos tribunolas. Sakė, jie nori užduoti jam keletą klausimų. Kaip manai, ko jie norėtų jo paklausti?
  - Turbūt ketina pasiteirauti, kokie ledai yra skanesni- su kakavos ar šokolado įdaru, - nusiviepė Bretas. - Patys negali išspręsti šios dilemos, todėl kreipsis patarimo į visų galų žinovą.
  Putinas neryžtingai sutrepsėjo vietoje.
  - Eeee, aš norėčiau išeiti, jei jūs nieko prieš, - ištarė. - Pagal protokolą jau turėčiau sėdėti lėktuve. Manęs laukia tarptautinėje konferencijoje...
  Bretas įsisprendė tarpduryje, sukryžiavęs rankas lyg koks vagį užspeitęs apsauginis.
  - Palauks, - burbtelėjo. - Pirma Haga, po to konferencija.
  Diktatorius pasikasė pakaušį, svarstydamas, kokie argumentai galėtų paveikti šį jo autoriteto nepripažįstantį berniūkštį.
  - Ei, tu, nusmurgęs vaikigali, - sušnypštė. - Turbūt nesupranti, su kuo turi reikalą, ar ne? Jei manęs tučtuojau neišleisi, iš tavęs ir tavo sušiktos šeimos liks tik šlapia vieta. Aš jus nušluosiu nuo žemės paviršiaus...
  Bretas bakstelėjo lazda jam į veidą, vos nesuknežindamas nosies.
  - Tu man grasini? - paklausė.
  - Aš pažadu, - Putinas sugniaužė kumščius. - Ne tokius esu nusiuntęs į pragarą. Manė galį man mesti iššūkį. Kvailiai. Aš sudorojau visus. Ir tu būsi sekantis...
  - Mat kaip, - Bretas giliai įkvėpė. - Girdžiu, bet negaliu tuo patikėti. Mano namuose kėpsantis šūdo gabalas man grasina. Va čia tai įvairovė.
  Nenuleisdamas akių nuo berniuko veido Putinas žengtelėjo artyn.
  - Manai esąs kietas, vaiki? - sugargė. - Tuoj sužinosi, kas laukia tokių drąsuolių...
  Bretas švystelėjo lazda priešais save, neleisdamas diktatoriui prisiartinti.
  - Mege, - dirstelėjo į sesutę. - Nubėk į miegamąjį. Paimk antrankius. Šitas ponas per daug skeryčiojasi. Nenori geruoju keliauti į Hagą. Teks supakuoti ir kviesti specialiąsias tarnybas.
  - Antrankius? - mergaitė susiraukė. - Turi omeny tuos rožinius su kailiuku, kuriais tėvelis retkarčiais prirakina mamytę prie lovos, kai jie užsidaro dviese ir galvoja, kad mes jų nematom?
  - Aha, tuos, - linktelėjo Bretas. - Jie mėtosi kažkur tarp prezervatyvų pakelių. Tik prezervatyvų neimk. Jeigu jie nepadėjo daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų, paleidžiant į pasaulį šitą dvikojį brudą, tai dabar tuo labiau nebepadės.
  - Susidorosi? - Megė perbėgo akimis nuo Putino iki brolio.
  - Aišku, - Bretas susiraukė. - Jeigu šitas džentelmenas pajudės dar bent žingsnį, aš jam atliksiu bendrąją anesteziją. Manau, niekas labai nenusimins, jei mūsų brangus svečias atvyks į Hagą su kontūzyta makaule bei keliais lūžusiais kaulais. Koks skirtumas, kaip sėdėti kameroje- sveikam ar paralyžiuotam?
  Putinas sumostagavo rankomis ir atšlijo porą žingsnių atgal.
  - Ramiai, ramiai, - sumykė. - Tik be smurto, gerai? Leiskit man nusiimti kaukę. Kažko su ja darosi karšta. Ir oro trūksta. Aš tuoj...
  Jis staigiu judesiu nusiplėšė diktatoriaus kaukę ir nusviedė ją šalin. Paskubomis atsisagstė raudonąjį Santa Klauso kostiumą ir tiesiog iššoko iš jo.
  Priešais apstulbusių vaikų akis išdygo milžiniška ruda žiurkė. Piktai nudelbęs žmones gyvūnas sucypė ir atsitraukė į šalį. Paniškai dairydamasis ėmė ieškoti vietos, kur galėtų įlįsti, tačiau, savaime suprantama, būdamas žmogaus dydžio pasislėpti vaikų kambaryje negalėjo. Tuomet iššiepė dantis ir pabandė užsiropšti ant fotelio.
  - Mūsų namuose atsirado žiurkių, - Bretas žengtelėjo padaro link. - Reikia išspręsti šią problemą.
  Berniukas užsimojo beisbolo lazda, bet sutvėrimas pasirodė besąs vikresnis. Žaibiškai pranėręs pro Bretą pasileido durų link. Megė dar pabandė užkirsti jam kelią, tačiau padaras praslydo šonu ir kiek įkabindamas nukūrė svetainės pusėn.
  - Gaudyk! -suriko mergaitė.
  Brolio raginti nereikėjo. Mosuodamas rankoje laikoma lazda nudūmė koridoriumi. Megė pasileido jam iš paskos.
  Iš svetainės atsklido ponios Niumen klyksmas, antrinamas rinktiniais Kailo Niumeno keiksmažodžiais. Kažkas apvirto, pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. O visą šią garsų kakofoniją nustelbė ausis veriantis spiegimas, lydimas neįtikėtinai garsaus kniaukimo.
  Kuomet Bretas su Mege įbėgo į svetainę, kova jau buvo baigta. Vidury kambario išdidžiai stovėjo stambusis Niumenų šeimos katinas, padėjęs letenas ant nugalėto priešo kūno. Iš perkąstos gigantiškos žiurkės gerklės varvėjo kraujas, sutepdamas visai neseniai įsigytą naują, brangų kilimą. Negyvos padaro akys spoksojo kažkur į lubas.
  - Kas čia buvo? - paklausė Kailas Niumenas, bukai vėpsodamas į  nukautą sutvėrimą.
  - Santa Klausas, - lyg niekur nieko atsakė Megė.
  - Naujausias Santa Klauso modelis, - paaiškino Bretas. - Bandomoji versija. Keturi viename. Išsirink mėgstamiausią pagal savo skonį.
  Ūsočius priėjo prie berniuko ir pasitrynė jam palei kojas.
  - Gerai pasidarbuota, - Bretas pakasė katinui paausius. - Santos modelis dar turi daug trūkumų. Jei ne mūsų šaunuolis Ūsočius, tas padaras būtų pridaręs daug problemų.
  Katinas sumurkė ir patenkintas stryktelėjo poniai Niumen ant kelių.
 

  Klaipėda
2024 11 16 - 20