Išorų kaimo istorija

Seniai seniai, kai Išorų kaimo dar nebuvo, šią vietą supo tankūs miškai ir vešlūs laukai. Čia, toli nuo didelių miestų ir triukšmo, caro įsakymu buvo atkeldinta grupelė sentikių iš Rusijos. Jie ieškojo ramybės ir galimybės gyventi pagal savo tradicijas. Tarp atvykusiųjų buvo jauna našlaitė, vardu Anastasija – graži ir tyli mergina, kurią prižiūrėjo griežtas ir godus dėdė. Dėdė buvo pasiryžęs ją ištekinti už turtingo bajoro, nors merginos širdis šaukėsi laisvės.

Vieną vasaros dieną, kai sentikiai baigė statyti cerkvę, Anastasija išėjo pasivaikščioti miške. Besigrožėdama gamta, ji netikėtai susidūrė su jaunu arklininku iš Užusalių – smalsiu ir drąsiu vaikinu vardu Jonas. Jis vedė arklius į pievas, tačiau pamatęs Anastasiją, sustingo – jos akys buvo tokios gilios ir liūdnos, kad iš karto norėjosi ją pralinksminti. Jie kalbėjosi ilgai, tarsi seniai pažįstami, o atsisveikindami Jonas pažadėjo sugrįžti.

Nuo tos dienos Jonas ir Anastasija slapčia susitikdavo prie didelio raudonojo klevo, kuris stovėjo miško pakraštyje. Ten jie dalijosi svajonėmis apie gyvenimą be varžančių taisyklių ir be Anastasijos dėdės piktų reikalavimų. Jonas buvo Anastasijos ramstis, o ji – jo įkvėpimas.

Bet netrukus dėdė sužinojo apie jų susitikimus ir nusprendė Anastasiją ištekinti kuo greičiau. Kai mergina sužinojo, kad jos vestuvės suplanuotos vos po kelių dienų, ji nubėgo pas Joną ir paprašė pagalbos. Tą naktį, kai mėnulis buvo pilnas, jie susitiko prie raudonojo klevo ir prisiekė vienas kitam amžiną meilę. Jonas, pasiėmęs savo arklius, padėjo Anastasijai pabėgti iš dėdės namų. Jie išjojo gilyn į mišką ir apsistojo nuošalioje vietoje, kur vėliau pastatė mažą namelį.

Ši vieta tapo pirmuoju Išorų kaimo namu. Kadangi tai buvo jų nauja pradžia, jie kaimą pavadino „Išorais“ – simbolizuojantį vietą, kur žmonės pabėga nuo priespaudos ir atranda laisvę. Anastasija ir Jonas gyveno ilgai ir laimingai, o raudonasis klevas tapo jų meilės ir naujo gyvenimo simboliu.

Sakoma, kad medis vis dar saugo jų priesaiką, o jo lapai, nusidažantys raudonai kiekvieną rudenį, primena apie jų drąsą ir nesavanaudišką meilę. Iki šiol Išorų žmonės pasakoja, kad raudonasis klevas atneša laimę įsimylėjėliams, o jei jaunavedžiai susituokę apsilanko prie medžio ir paliečia jo šaką, jų santuoka bus laiminga ir ilga.

Taip prasidėjo Išorų kaimo istorija, kurioje visada gyva meilė ir tikėjimas, kad gyvenimą galima pradėti iš naujo.