Prie tuščių šulinių. 24 dalis

24. Kelio galas

Pirmiausiai jiedu patikrino antrąjį išėjimą kitame patalpos gale. Ten, kaip Nojus ir nuspėjo, buvo nedidelis bokšto priestatas, tačiau patalpa buvo labai maža, be jokių langų ar baldų. Vien tik plikos, vientiso akmens grindys. Nepanašėjo netgi į tualetą.
Atsinešęs sunkią medinę žvakidę, vaikinas pabeldė jos kotu į priestato grindis. Tačiau iš garso buvo sunku nuspręsti, ar po jomis yra tuštuma, ar ne.
Tada Nojus pamėgino pasukti gaublį į ankstesnę, poziciją, tačiau šis nesileido – sukosi tik viena kryptimi, tyliai klaksėdamas vidiniu mechanizmu. Net kai apsuko pilną ratą ir sugrąžino Afrikos žemyną į tą pačią vietą, durys tebeliko užrakintos ir užtvertos grotomis. Neatsivėrė joks kitas praėjimas.
- Čia irgi nieko, - irzliai papurtė galvą Gaudemunda, ištraukusi knygas iš spintos. Lyg ten slypėtų dar vienas slaptas mechanizmas, it filme apie lobių medžioklę. - Šitaip mes niekaip nespėsime!
- Vis dar galime parbėgti „namo“ per šešias ar septynias valandas, - ramiai pakartojo Nojus. - Dar liko penkios ar šešios valandos iki to kritinio momento. Aš tam jas ir pasilikau – jei netyčia įkliūtume į panašią situaciją.
- O jeigu jie nepaliko apskritai jokio metodo durims atverti? - neatlyžo moteris. Tačiau nesiliovė traukusi knygas bei tikrinusi spintų puošybos detales, kaip Nojus jai nurodė.
- Iki šiol metodas visada buvo, - ramiai atsikirto vaikinas.
Gaudemundos panika gerokai erzino, tačiau jis stengėsi nepasiduoti. Ir dar išlaikyti balsą ramų – kad ir ji susikauptų į sprendimo paiešką, užuot švaisčiusi nervus veltui.
Apčiupinėjęs visus gaublio nelygumus ir nieko ten neradęs, jis apsidairė kokių nors metalo ar medžio detalių bokšto sienose. Nojus aiškiai prisiminė girdėjęs du mechaninius garsus – vieną iš viršaus, kitą nuo durų. Pats mechanizmas galėjo būti išdėstytas per visą bokšto struktūrą. Taigi, ir sprendimas galėjo slypėti bet kur.
Jį šiek tiek neramino klanktelėjimas iš bokšto viršūnės. Kaži ką tai galėtų reikšti? Ar netrukus įvyks dar kažkas, nuo ko jiedu privalės gelbėtis? Kaip kino filmuose – herojus pakliūva į aklavietę, o tada lubos ima leistis ir dar smaigai iš lubų išlenda...
Kol kas bokšto skliautas tebestovėjo savo vietoje. Jis net nepanašėjo į tokį, kuris galėtų nusileisti.

* * *

Patikrinęs visas bent kiek akivaizdesnes detales sienose, Nojus ėmėsi pačios sienos. Stengėsi išmaigyti kiekvieną keistesnį akmenį ar patikrinti kiekvieną įtartiną plyšį.
- Viskas, paskutinė, - atsiduso Gaudemunda.
Moteris stovėjo tarp kalno netvarkingai suverstų knygų, žiūrėdama į vaikiną ir laukdama sprendimo.
- Palauk truputį, - sumurmėjo Nojus.
Netrukus jis užbaigė savo darbą ir papurtė galvą: čia irgi nieko.
Lėtai nuėjęs prie gaublio užmerkė akis ir kelis kartus giliai įkvėpė. Dar keturios valandos iki kritinio momento. Dar daug laiko, jiedu dar suspės...
- Kilimas, - pratarė atsimerkęs. - Padėk patraukti gaublį, suvyniosime kilimą. Gal po juo kažkas bus.
Jiedu išjudino medinį trikojį iš vietos ir netrukus patraukė gaublį į laisvesnį nuo knygų plotą. Gaudemundai pradėjus vynioti kilimą, Nojus ūmai sustingo apstulbęs.
Jiedu perkėlė gaublį į kitą vietą?..
Argi gaublys neturėtų būti kažkaip sujungtas su likusiu bokštu? Visas tas durų užrakto mechanizmas... jis ką, valdomas radijo bangomis?
- Palauk truputį, nebevyniok! - sulaikęs moterį, Nojus žengė apžiūrėti vietos, kurioje anksčiau stovėjo trikojis.
Jis aiškiai matė tris įspaudus minkštoje kilimo medžiagoje. Jei gaublio jungtis su bokštu buvo mechaninė, tai buvo vienintelės trys vietos, per kurias du mechanizmai galėjo susiliesti.
- Gerai, dabar vyniok, - paragino jis Gaudemundą.
Jai atvyniojus kilimą iki pirmojo įspaudo, Nojus pažymėjo grindis suodžiais nuo žvakės dagties. Taip pat ir kitas dvi vietas. Grindys po kilimu buvo padengtos ypač smulkių akmens dulkių sluoksniu, kurį nuvalę jiedu pastebėjo, jog pačios grindys buvo vientisos, be jokių regimų sudūrimo siūlių. Nė žymės, kad būta kažkokio mechanizmo.
Nebent... pats mechanizmas yra magnetinis, - tyliai svarstė Nojus. - Gali būti, jog trikojo kažkurioje kojoje yra paslėptas magnetas, kuris sąveikauja su kažkuo, kas slypi po grindų paviršiumi.
Jis išstukseno grindis medine žvakide, bet vėlgi nerado nė ženklo, jog ten kažkas slypėtų.
Galop jiedu baigė vynioti kilimą ir nuvalė dulkes nuo grindų. Tačiau ir čia neaptiko nieko, į ką būtų verta atkreipti dėmesį.
Gerai, kas toliau?..
Nematydamas kitos lengvos išeities, jis prisiartino prie durų ir atvėrė taškų programą planšetėje. Dar buvo likę trys taškai ir Nojus spustelėjo „atidaryti juodąsias duris“ dar kartą.

Pypt pypt!
Komandos neįmanoma įvykdyti. Nerastos užrakintos durys.

Nojus suraukė antakius. Jis aiškiai girdėjo, kaip šioje pusėje spragtelėjo užraktas, tačiau planšetė štai tvirtino priešingai...
- Gal turi idėjų? - kreipėsi jis į Gaudemundą.
- Ach... net nežinau, - murmėjo ši, delnu trindama kaktą bei sukdama lėtus ratus vidury kambario. Tada ūmai stabtelėjo ir sužiuro į grotas. - O gal jas galima tiesiog pakelti rankomis? Gal čia nėra jokio slapto mechanizmo?
Jiedu pamėgino kilstelėti grotas nuo žemės. Šios pasidavė per kelis centimetrus – bet ne daugiau. Tapo aišku, jog kažkas laikė į grindis sulindusius smaigalius.
Gaudemunda netgi pamėgino nulenkti durų rankeną, prakišusi ranką pro grotas. Rankena nulinko be problemų, tačiau durys nepajudėjo iš vietos. Kaip ir grotas, kažkas jas laikė vietoje.
- Nieko sau „neužrakintos“, - murmėjo Nojus. - Gerai, kas dar?..
Jiedu vėl apsidairė, jausdami pamažu užplūstančią paniką ir neviltį. Suirzusi, Gaudemunda paspyrė knygą ir tyliai susikeikė. Nojus susilaikė nuo komentarų. Jei keiksmai ir smurtas prieš knygas padės jai nuraminti nervus – kodėl gi ne? Tegu šėlsta kiek tinkama.
- Pala, knygos... - ūmai pagavo minties galą. - Jei gaublys neturėjo tiesioginio ryšio su mechanizmu, tai gal ir atrakinimo mechanizmas toks pats? Gal jis slypi kažkurioje iš šių knygų? Antraip kam jas čia iš viso paliko?..
- Tu juk nerimtai?! - skėstelėjo rankomis moteris. - Čia virš tūkstančio suknistų knygų!
- Mums liko trys su puse valandos išmėginti visus neprikaltus ar kaip nors kitaip nepritvirtintus daiktus. Pradėsime nuo kėdžių, stalų ir žvakidžių. Jei tai nesuveiks, perversime kuo daugiau knygų. Gal aptiksime užuominą, ar ką nors...
- Arba nieko, - nukirto ji. - Gal ši vieta yra paprasčiausi spąstai be jokio sprendimo!
Vaikinas nurijo žodžius, kuriuos Gaudemundai beveik pavyko išprovokuoti. Tada žengė prie artimiausių baldų ir ėmė juos nuodugniai tikrinti. Stalas, žvakidė, kėdė... Atvertė porą ypač storų knygų, tačiau šios tebuvo pilnos pageltusių puslapių. Jokio slapto mechanizmo. Raštas ir kalba nebuvo pažįstami.
Netrukus ir Gaudemunda pasekė jo pavyzdžiu. Nieko kito jai neliko, jei norėjo išlikti gyva.

* * *

Ant bokšto grindų pūpsojo du knygų kalnai. Knygos nepaliaudamos skriejo iš vienos krūvos į kitą, trumpam stabtelėdamos Nojaus ar Gaudemundos rankose. Jiedu atversdavo kiekvieną iš jų, trumpai patikrindavo, ar tekstas vis dar toks pat neatpažįstamas ir ar viduje nėra kažko kito, išskyrus puslapius. Tada nusivylę švystelėdavo į kitą krūvą, griebdavo po naują.
Galop bokšte beliko vienas didelis knygų kalnas. Ir du labai nusivylę žmonės.
Patikrinęs laiką, Nojus giliai atsiduso:
- Dabar jau viskas.
- Viskas? - aidu atsiliepė moteris.
- Laikas baigėsi. Beliko šešios valandos, skirtos parbėgti atgal...
Tik jiedu negalėjo parbėgti. Grotos vis dar saugojo duris, o durys neketino atsiverti.
- Mes... galėtume parbėgti ir per penkias valandas, jei bėgtume iš visų jėgų, - pratarė Gaudemunda.
Nojus atkreipė dėmesį, jog ji nebeniurzgėjo ir nebeketino siautėti. Lyg ūmai nusprendusi daryti viską, kad tik įkvėptų jį ieškoti sprendimo toliau.
- Gerai, bet... mano idėjos jau baigėsi, - papurtė galvą vaikinas. - Nebent pati sugalvojai kažką.
- O jei paklaustum savo žiūrovų internete? - pasiūlė ji.
- Be šansų. Pirmiausiai man reiktų patalpinti naują filmą su išsamia informacija apie situaciją, kurion pakliuvome. Tada tektų laukti mažiausiai valandą, kol kažkas sureaguos. Ir pirmoji reakcija greičiausiai būtų „oho, kokia kieta 3D grafika“, ar panašiai...
Bekalbėdamas jis dairėsi, vis dar tikėdamasis, jog žvilgsnis užklius už kažko svarbaus, ko nepastebėjo anksčiau. Tačiau viskas jau buvo išmaigyta ir iščiupinėta kelis kartus. Grindys išstuksentos, knygų spintos patrauktos nuo sienos ir pačios sienos išglostytos...
- Yra dar vienas, paskutinis sprendimas, - apsisprendė Nojus. - Galiu paaukoti tuos tris taškus galiai didinti ir pažiūrėti, ar kas nors pasikeis. Gal pavyks išrauti tas grotas iš grindų.
- Bet tada mūsų laikas dar labiau sutrumpės? - paklausė Gaudemunda.
Jis niauriai linktelėjo, verdamas programą planšetėje. Nieko kito nebeliko.

Netrukus planšetė džiugiai pypsėdama pasveikino jį su trimis naujais galios taškais. Teoriškai, dabar Nojaus galia turėjo beveik padvigubėti. Tik jis nesijautė tapęs stipresniu. Net kai pamėgino kilstelėti grotas dar kartą, šios vis dar nepasidavė nė per centimetrą.
Tada vaikinas pamėgino jas išlaužti į bokšto vidų. Bet vėlgi – grotos net neįlinko. Tarsi visa ta „galia“ būtų didinama veltui. O gal ji tegaliojo kibirams ir niekam kitam. Visiškai bevertė.

* * *

Nojus ir Gaudemunda gulėjo vidury išvynioto kilimo, ramiai spoksodami į bokšto viršūnėje spingsančią šviesą. Kai liko vos pusvalandis, jiedu liovėsi ieškoję ir nusprendė praleisti paskutines akimirkas va šitaip, niekur neskubėdami ir nesukdami sau galvų. Kalbėdamiesi apie šį bei tą nesvarbaus.
Nojui atrodė keista, jog ji susitaikė su situacija daug greičiau nei jis pats. Matyt todėl, kad kartą jau buvo užmigusi. Jis patyliukais spėliojo, ar atsipeikės narve vienas, ar kartu su ja. Gal adminai nuleis narvą su jais abiem kažkurio kito naujoko grotoje? O gal jiedu iš viso neatsipeikės, bus paversti į švytintį vandenį greitai ir be skausmo...

Pypt Pypt!
„Dėmesio! Jums beliko 10% įkrovos! “

Nojus žvilgtelėjo į ekraną vos akimirkai. Tada nežiūrėdamas nusviedė planšetę toliau nuo savęs.
- Tai mano kaltė, tiesa? - ūmai paklausė Gaudemunda.
Jis tylėjo, svarstydamas jos klausimą. Jos kaltė? Kaip tai turėtų būti jos kaltė?
- Ką turi galvoje? - paklausė nesugalvojęs nieko tinkamo.
- Nežinau... Tiesiog jaučiu, jog tai aš dėl visko kalta, - pasakė ji. Tada giliai atsiduso.
Nojus nemirksėdamas spoksojo į aukštai plieskiančią šviesą.
- Man atrodo, čia aš gaublį pasukau ir užrakinau mudu šiame bokšte, - ištarė po minutės. - Argi neturėtų būti mano kaltė?
- Teisybė, - atsiliepė ji po dar vienos minutės. - Išties, tavo kaltė...
Bet iš balso neatrodė, jog ji tuo tikėtų.
- Arba durys užsivėrė, nes aš pajudinau knygą lentynoje, - pratęsė Gaudemunda. - Arba jos užsivėrė, nes joms buvo lemta užsiverti, vos tik praeis kažkiek laiko po atrakinimo. Automatiškai.
- Kodėl taip manai?
- Nes gaublys neprijungtas prie bokšto. Tiesa, jog jis spragsi sukamas. Bet greičiausiai todėl, kad sukasi tik į vieną pusę. Mechanizmas neleidžia suktis atgal. Jis tik spragsi, bet ne daugiau.
- Manai, jog bokštas pats užsirakino? - suraukė antakius Nojus. - Bet... kam to reikia?
- Kas žino... - murmėjo ji. - Bet dabar nė vienas iš mūsų nekaltas, tiesa?
Jis pavartė akis nesusilaikęs. Moterys... Išgalvos bet kokią dramą, kad tik būtų dėl ko pasiginčyti...
- Tiesa? - pakartojo ji, nesulaukusi atsakymo.
- Taip taip, tu visiškai teisi, - pasidavė Nojus. - Kaip visada.
- Ką tai turėtų reikšti? - paniuro ji.

Nojų išgelbėjo planšetė, išpypsėjusi dar vieną signalą. Tikriausiai apie likusias penkias minutes.
Jiedu aiškiai išvydo, kaip šviesa bokšto viršuje priblėso ir ėmė mirksėti.
Vaikinas truputį nustebo. Regis, paslaptingoji „įkrova“ siekė net iki šios vietos... Gal visas šis gigantiškas požemis priklausė jam vienam, sulig kiekvienu paskutiniu akmeniu? Su visomis šiomis knygomis, baldais ir... ir spąstais?
- Ach, turbūt jau viskas... - iškvėpė Gaudemunda.
- Gal dar ne, - pratarė Nojus. - Klausyk... Gali būti taip, jog vėl atsipeikėsime metaliniame narve. Arba abu kartu, arba po vieną. Gali būti netgi taip, jog mus nuleis kito mirusiojo draugijoje. Kaip kad tave nuleido į mano grotą. Jei taip nutiks, nelauk kol tave išgelbės. Pamėgink išplėšti rankas ir išsilaisvinti pati. Mes vis tiek mirę, taigi, žaizdos mums neturėtų pakenkti. Jei manęs ten nebus, žūtbūt išsivaduok iš narvo ir parodyk tam kitam, ką reikia daryti. Matyt teisingas kelias yra kažkur kitur, ne šiame bokšte. Gal mums dar pavyks jį atrasti.
- Bet jei tik atsibusime narve... - pakomentavo ji po ilgos tylos.
- Jei neatsibusime, tuomet virsime švytinčiu vandenėliu be skausmo, - murmtelėjo Nojus. - Irgi beveik gera pabaiga.
- Aš... aš kažkodėl nenoriu mirti, -  prisipažino ji. - Žinau, kvailai skamba. Aš mirusi, bet vis tiek nenoriu mirti.
- Aš irgi nenoriu. Bent jau tol, kol nepamatysiu šio kelio galo.

Planšetė trumpai pyptelėjo ir išsijungė.
Šviesa bokšto viršūnėje sumirgėjo paskutinį kartą ir išblėso, paskandindama tvirtovę aklinoje tamsoje.
- Labanakt, Nojau, - tyliai sušnabždėjo ji.
- Mhm. Labanakt, Gaudemunda, - atsiliepė jis.

Bokšto tylos daugiau nesudrumstė nė vienas garsas.