Širšė

Skiriama visiems Išėjusiems.

...širšė nudega ir vis tiek veržiasi į žmogaus įžiebtą šviesą. Netgi kai ji nebegali pakilti ji veržaisi vėl ir vėl... vėl ir vėl...

Gamtoje nėra mūsų uždegtų šviesų. Gamtos nakties niekas neperskrodžia ir nedrįsta drumsti jos ramybę. Tik žmogus. Nes jis bijo nakties, nekenčia jos; jis nekenčia visko ko bijo ir bijo žmogus visko taipogi. Tik žmogus drįsta apgauti gyvūnus, kad Saulė vėl pakilo, kaip kad apgaudinėja save.

Gal kažkas aplink patį žmogų, kažkas šiam beprotnamyje kurį sukūrė žmonija, traukia mus, mūsų gyvūno prigimtį, šaukia į šviesą ir verčia mus nudegti vėl ir vėl. vėl ir vėl. Mes tikimės, kad tai Saulė... "...ty tianešsia k reflektoru v nadežde na Solnce..."
Ji gulėjo, negalėjo pajudėti. Aš paėmiau lazdą ir švelniai priliečiau ją: "- Lipk. Aš išmesiu tave pro langą, atgal į naktį. Tau nepavyko rasti šviesą...". Ji iš lėto tarsi mėgindama tvirtumą, ėmė ropštis ant lazdos, o aš ją nešti link praviro lango į šiltą vasaros naktį. Tačiau mums paliekant šviesą ir vis labiau grimzdant į šešėlį, ji nušoko.

Ji nukrito ant grindų ir ėmė ropoti atgal. Mane apėmė keistas vaikiškas pyktis. Aš vėl prikišau jai lazdą, aš mėginau ją pakišti taip, kad ji užsiropštų, tačiau ji vis ėjo ir ėjo tolyn ir artyn šviesos, negalėdama pakilti, vis aršiau ir aršiau reaguodama į mano pastangas padėti jai užlipti ant lazdos ir grįžti į vėsią naktį.
Galų gale ji užsilipo ant kilimo ir atsistojo į kario stovėseną, pasiryžusi žūti čia pat, tačiau atsikratyti persekiotojo, bet kokia kaina.

Aš sustingau. Aš niekada negalvojau, kad vabzdys gali būti toks fanatiškas. Ne savo lizdui, ne palikuonims ar šauksmui į žuvusio gentainio vendetta. Fanatiškas Idėjai. Nes tai buvo tiesiog Idėja, vizija, šviesos ir kažko paslaptingo, viliojančio taip stipriai, kad verčia pamiršti net tai, kad tai pražūtinga.

Tai ne Instinktas. Tai sutrypė visus instinktus, priešakį su savisaugos ir tai kas buvo jos pražiotuose nasruose, jos pritūpusioje pozoje ir jos geluonyje besisukiojančiame į šalis, tarsi peilis kieno rankose, tai ką aš mačiau buvo fanatiškumas.

Aš supratau. Aš supratau, kad ją dabar valdė tiktai šviesa. Niekas neturėjo reikšmės jai, nei nusvilę sparnai, nei mano lazda, nei naktis už lango. Tik Šviesa; nereali ir kviečianti, nežinia iš kur atsivėrusi naktyje, tarsi įrodymas, kad gyvenimas yra nežinomas, kad realybė tai pastoviai besikeičiantis kaleidoskopas, šviesa tarsi krauju verkianti šventosios statula.

"- Gerai... Aš tada nunešiu tave į Šviesą. Tai pražūtis, bet tavo gyvenimas išnyko kuomet tu ją pamatei, kuomet jos paragavai..."

Ji užlipo ant lazdos. Tarsi nebuvo karingos pozos. Tarsi visa tai man pasivaideno.
Aš sudvejojau. Bet kai aš pamačiau, kad ji vėl ketina šokti žemyn, kris vėl ir vėl, aš pakėliau lazdą. Ji sustingo. Lazda kilo lėtai ir ji laikėsi jos o kartu keistai pakilo ant savo šešių kojų, tarsi norėdama atsidurti ten kuo greičiau. Aš pakėliau lazdą ir ji dingo po lempos gaubtu.

Tai truko sekundę; sekundę ramybės ir tylos ir srautas minčių mano galvoje. Ir keista viltis, kad ji mirs nuo karščio, tyliai ir greitai, apakinta savo Idėjos...

Ir staiga, sparnų duzgesys, skausmo akimirka ir ji tarsi kulka iššovė iš po gaubto, krisdama ir keista trajektorija slinkdama link sienos. Ir čia, kuomet mano sąmonė buvo tuščia tarsi stebint pro mašinos stiklą artėjantį medį ji sustingo, atsitrenkė į kažką ore. Voratinklis.

Ir vos aš įkvėpiau oro tarsi užgerdamas nuostabą, tarsi iš kitos dimensijos link jos šovė voras. Mažas, dešimt kart mažesnis už savo auką.

"- Bet ji gi skraidė čia dešimtis kartų, ji vėlėsi į šiuos voratinklius, kuomet aš netgi vyliausi, kad tuoj koks nors voras užbaigs jos kančią ir dabar... kodėl dabar?"

Tačiau jau virė kova. Voras bijojo artintis, absoliučioje didžiulio balto kambario tyloje aš girdėjau kaip spragsi jos žandikauliai. Ji rodės tuoj tuoj ištrūks, ji kramtė voratinklio gijas ir voras netgi atsitraukė link pat sienos. Tačiau jis puolė. Puolė staiga ir atsitraukė vėl, puolė vėl, žandikaulių spragtelėjimas ir vėl, ir vėl. Galų gale jis šiek tiek nutolo nuo širšės ir aš pamačiau, kad jis pataikė savo lemiamą smūgį. Ji buvo agonijoje, ji buvo užnuodyta.

Voras kabojo šalia, tarsi demonstratyviai nusisukęs nuo širšės, lyg negalėtų pakęsti mirties vaizdo ar jis būtų jam nepakeliamai įgrysęs. Pagalvojau apie žudiką rūkantį cigaretę kol už nugaros agonijoje gargaliuoja auka.

Aš atsisėdau šalia. Su savo lazda rankoje, susivėlusiais plaukais ir į niekur žvelgiančiomis negyvomis akimis atrodžiau kaip kažkoks atsiskyrėlis išvydęs stebuklą, ar greičiau beprotis pastebėjęs rutininiame žudymo akte kažkokią tik jo suskaldytam protui žinomą metafizinę tiesą.

Ar aš padėjau jai atsidurti čia? Ar tai buvo nulemta vos tik ji įskrido pro šį langą? Man nebuvo jos gaila, ne. Aš buvau pritrenktas taip susiklosčiusių aplinkybių. Sutapimų nėra, bent jau mano realybės pusėje. Prieš keliolika minučių aš susimasčiau apie tą iškreiptą Idėją, Fantomą, kuris verčia mus nudegti vėl ir vėl šiame gyvenime ir štai kuomet aš rašau šias eilutes jos suvyniotą kūną voras jau tempė į savo slėptuvę. Jos kūnas padės jam dagyventi savo egzistenciją be rūpesčių, žudant tiesiog tam, kad dūris neprarastų savo miklumo...

Jos gyvenimą nutraukė kažkas, ką aš, Angelas ar Demonas jos akimis žvelgiant, nesuvokiama būtybė, o gal net ir nematoma šios Idėjos spinduliuose, galėjau sunaikinti, išjungti kada tik panorėjęs. Kažkas kas tėra paprasta elektros lemputė, kažkas ką ji išdrįso lyginti su Saule savo realybės pusėje.
Kokia buvo jos gyvenimo baigtis? Kažkas, angelas sargas galbūt panoro jai padėti, tačiau ji nematė nieko tik šią Saulę, ji taip buvo apakinta, kad angelas sargas virto mirties angelu, pasiryžusiu padėti taipogi. Negi tikras gailestis, pati nuoširdžiausia užuojauta dėvi tik Mirties kaukę?...

Tačiau aš jos nežudžiau. Aš atsisakiau žudyti jau pakankamai seniai, niekados, niekados vėl ir vėl, ir vėl ! Tik savisaugos gęnamas... tik alkio atveju... alkio atveju... Ar man nebesvarbios Idėjos? Ar aš ėmiau gyventi su instinktais? Ne. Galbūt čia. Šiame name, toli nuo žmonių, jų Saulės ir Tamsos. Jų Tamsos... kokia švelni, vėsi ir nuodinga žmogiškoji Tamsa. Kokia tamsi jų Saulė...

Bet aš įsikišau. Įsikišau į jos pamišimą, atsistojau skersai kelio į jos, tik jai vienai pažystamą ir jai vienai priklausančią Saulę. Ar aš tikrai norėjau padėti? Ar aš ką nors žinau apie tai?...

Aš pasitraukiau į šį namą, pasislėpiau nuo žmonių, nes mano Saulė ėmė blankti ir šalti. Aš vis dar matau jos šviesą, tačiau jos karštis nebesvilina mano sielos tip kaip anksčiau, neverčia mane jaustis gyvu.

Ar ne todėl aš įsikišau į jos gyvenimą, kad priartėjau prie jos, pradėjau suprasti ją, jausti jos pyktį, jos beprotybę. Gyvūniškoji dalis...

Kas iš lėto tarsi uždelsto veikimo elektros jungiklį gesina mano saulę? Kas? Aš noriu sudegti ! Aš nenoriu šių kiekvieną dieną ryškėjančių instinktų, šio vabalų pasaulio dramų, aš nenoriu !...

Tačiau jei aš čia, šiame name, liečiu šiuos senus baldus atsimenančius kraują, ir skausmą, ir vėstantį prakaitą, vadinas aš klausau instinktų. Jie stiprėja. Kas? Kas prie jungiklio? Angelas sargas? Ar tiesiog kritęs angelas ėmęs "suprasti" žmones? Aš jutau kaip aš noriu, kad kažkas būtų kaltas dėl šio gesimo, kažkas kas kaip aš darytų "teisingus sprendimus", kištusi dėl savo nepaaiškinamo gailesčio žemesniajai gyvybės formai, kištusi į jos gyvenimą. Man taip nesinori suvokti, kad manoji Saulė tiesiog sudegė... Tarsi šimtai tūkstančių musių, vabalų ir kirmėlių, kurias nužudė šiame name gyvenantys vorai iš kurių tik ši širšė, jos kelias pritraukė "būtybės iš aukščiau" dėmesį... Jos iškreiptą, nieko nesuvokiantį gailestį. Jos įsitikinimą savo veiksmų teisingumu. Kaip aš noriu kaltininko, nes galbūt keršto siekis, bus ta jėga kuri vers mane gyventi toliau. Gyventi Tamsoje. Gyventi kuomet nebeliks kuo tikėti.

Širšės lavonas kabo tiesiai virš mano lovos. Įdomu kas sapnuosis man kai pirmieji Saulės spinduliai ims laižyti namą ir paskutinės mano buvimo šiapus akimirkos ims sproginėti tarsi muilo burbulai... tyliai ir drėgnai... šiltai...

O didelė, stora šūdmusė zvimbė visą šį laiką palubėje. Jai buvo neįdomi Saulė, nei angelai su archdemonais. Tikiuosi kol aš atmerksiu akis ji jau bus kurio nors voro tinkle; aš taip nenoriu taip greit sulaužyti savo pažadą sau...

Tačiau jei jis yra... Šis Angelas, šis Demonas. Kas tuomet aš? Ko tuomet verti visi šie pažadai, didingi savo beprasmybėje. Kas aš? Širšė nerandanti įėjimo ar voras kažkodėl paviliotas šviesos?...

Raudonas namas, Lietuva, 2002