Apokalipsės raitelis

Senos, sutręšusios, varpinės durys girgždėdamos atsidarė. Truputi krūptelėjau. Vyrių girgždesys, vieną akimirką pasirodė, kaip balsas. Tai buvo senos, prikimusios moters balsas. Ji šaukėsi pagalbos. Tas šauksmas sukėlė skausmingus prisiminimus. Vėl atgijo kruvinieji vaizdiniai. Vėl pamačiau Roni visą kruviną ant mano rankų.. Jos ilgos blakstienos nebeklapsėjo taip džiaugsmingai ir dažnai, kaip kitados, kai jie dar neužpuolė miestelio. Jos stiklinės, lėliškos akys nebebuvo tokios dangiškai mėlynos, kaip tada, kai ji basa bėgo per pievą pas mane, kad praneštų man džiugią žinią. Jos lengva šilkinė suknelė plaikstėsi vėjyje, dar labiau priglusdama prie jos kūno. Jos akys tiesiog šviete švietė...
... tai turėjo būti berniukas...
Šūdas, vėl užsisvajojau. Dėl tų nuklydimų manęs ir nepriemė į kontrolę. Reikia daryti savo darbą...
Žingsnis po žingsnio pakilau iki pačio varpinės viršaus. Ten, ant įskilusio, purvais apsinešusio varpo, kažkas sedėjo. Spūstelėjau mygtuką ant akinių. Figura, pasislėpusi šėšėliuose nenušvito mėlynai.
-Nesijaudink, aš gyvas -pasigirdo grubus balsas –jei būčiau vienas iš jų, būtum seniai paskerstas.
-Dantonas –pro dantis iškošiau aš –pasakyk bent vieną priežastį, dėl kurios neturėčiau paleisti tau į galvą ieties.
-Todėl, kad kristum negyvas, iečiai dar nepasiekus mano kaukolės...
Nekenčiau Dantono už jo pasipūtimą ir lėkštumą. Visas apsikarstęs bijoninias akseleratoriais ir implantais. Jei ne jie, jis nieko nebūtų vertas. Mane žudė ta mintis, kad negaliu jo priversti pasigailėti...
O taip norėjosi sukišti jam tuos visus žodžius atgal į gerklę... ... raidę po raidės, skiemenį po skiemens...
Žingsniai...
-Ką jūs čia balandeliai veikiate?
Išmesta cigaretė nuskriejo per visą patalpą ir atsitrenkusi į sieną atšoko ir keliskart apsisukusi nukrito ant apkerpėjusių, kažkada buvusių marmurinėmis, grindų.
-Treisi –ištarėmė beveik kartu.
Amžianai reziduojantis Dantono burnoje dantų krapštukas nustojo judėjęs. Dantono ausys įsitempė, akių vyzdžiai pažaliavo.
-Tiek daug?
-Šūdas, kažkas mus išdavė -suriko Treisi.
Senas medžioklinis šautuvas akimirksniu atsidūrė mano rankose. Spūstelėjau mygtuką –viskas aplink nušvito mėlynai. Žemė sudrebėjo, pradėjo traškėti medinės sijos. Aukščiau buvęs dulkių, samanų, pelėsių ir tinko sluoksnis pradėjo birėti ant mūsų. Pirmasis prisiartino prie Treisės. Suskambėjo kirvio ašmenys ir padaras krito negyvas. Dantonas išsitraukė savo kardą ir skydą ir atsistojo į kovos poziciją. Pajutau už savęs šaltą kvėpavimą... Staigus pasisukimas, gaiduko spūstelėjimas ir užpuoliko kūnas išskrido per langą. Išgirdau kažką terkštelint. Kurtinanti garso banga pakėlė visus į orą...
Skausmingai nuvirtau ant varpinės grindų. Viskas buvo apklota plonu pelenų sluoksniu. Varpinės centre kažkas stovėjo. Apsiblausiusios akys dar nesugebejo tiksliai įžiūrėti paslaptigos figūros. Šliaužte bandžiau artintis, bet nesėkmingai. Tiesiog bejėgiškai nualpau...
Griebiau šautuvą nuo sienos. Išlekiau į lauką. Aplink chaosas ir ugnis. Viskas skendėjo tirštame garso fone. Tarsi tūkstančiai apokalipsės trimitų skardėtų vienu metu...
Virš manęs kybojo kažkas balto. Tai buvo šviesa. Ją gaubė migla. Aš tiesiau rankas į tą šviesą. Migla išsisklaidė. Virš manęs buvo palinkęs rūstus, pailgas, išblyškęs veidas.
-Gyvas –pasigirdo paslaptingas, ramus ir šaltas balsas.
-Berods.
-Kelkis, reikia padėti kitiems.
Pasikėliau nuo grindų. Šalia manęs gulėjo Dantonas. Jis buvo visas susirangęs į kamuolėlį ir atrodė tarsi bejėgis šunytis.
-Kelkis, pašlemėke –surikau smarkiai spyręs jam į šonkaulius.
Dantonas pramerkė akis ir staigiai pašoko nuo grindų.
-Tu tuoj už tai atsiimsi –įniršio kupinu balsu sušuko jis.
-Man atrodo -viskas yra atvirkščiai. 
Tik dabar Dantonas pastebėjo mano šautuvo vamzdį įremtą jam tarp kojų.
-Dar vienas žodis ir tavo dantoniukas išskris iš čia su vėjeliu.
Po perkūnais! Niekad nepamiršiu tos veido išraiškos. Sumišimas, baimė, netikėtumas, nustebimas. Viskas susimaišė ir persipynė kartu. Ir galėčiau drąsiai teigti, kad gavosi visai įdomus rezultatas.
-Arba jūs baikit balandėliai burkavę, arba aš jus išskrosiu kaip kiaules –pasigirdo griežtas Treisės balsas.
Metai praleisti dirbant rikiuotės seržante paliko žymų pedsaką jos veide, balse ir kūne.
Pajutau kažką šalto ant peties.
-Padėk ginklą –vėl pasigirdo šaltsis balsas.
Nenorom nuleidau šautuvą ir sukišau jį į dėklą, kabojusį ant mano nugaros.
-Man kyla nemažai klausimų –vėl prakalbo Treisė. Kas mus čia visus sukvietė ir kodėl kažkam to reikia?
-Aš gavau anoniminę žinutę...
-... joje rašė, kad mane rengiasi kažkas samdyti vienai savrbiai užduočiai –pratęsiau aš.
-Užmokestis –tona aukso –peremė estafetę Treisė.
-Idijotai prakeikti, tai buvo pasala –suriko Dantonas.
-Ne –vėl pasigirdo šaltas balsas.
-Ne?..
-Tai buvo išbandymas.
-Kodėl tu tuo –įsitikinęs –paklausė Treisė.
-Jeigu jie būtų norėję mus nužudyti –būtų mus po vieną įvilioję į kokį nors požemį, ar į kokią labai atvirą vietą.
-Hmmm... Gal ir tiesą kalbi. Keturi patyrę medžiotojai lengvai susidorotų su tokiu kiekiu žvėrių.
-Be to, tai ne jų braižas –mįslingai pasakė Treisė. Tai buvo jaunikliai. Jų smeginis spaudžia tik noras išgerti kraujo. Jie tikrai nesugebėtų naudotis elektroniniu paštu.
-O kas tu toks esi –paklausė Dantonas nepažįstamojo.
-Keisis...
-Prietaisai rodo, kad tu –ne vampyras, bet spėjau nufilmuoti, kaip tu numetęs garsinę granatą ant grindų ir palaukęs, kol mes visi pakilsim į orą vienu šuoliu ir keliais kalvijo kirčiais sugebėjai išžudyti visus kraujasiurbius jauniklius. Kas tu, po perkūnais, toks?...