Balto angelo mirtis...

Rytą, auštant, jis ėjo per šlapią rasotą pievą. Kažkur tolumoje matėsi nuo žemės kylantis rūkas. Viskas skendėjo ramybėje. Po kojom jis matė daugybę gėlių. Jos visos dar tik pradėjo skleistis. Dėmesį patraukė mažutė balta pakalnutė. Ant jos žiedo jau buvo susikaupę rasos lašelių ir mažyčiai vabalėliai godžiai gėrė šį paslaptingą gyvybės gėrimą. Netoliese sujudėjo žemė. Iš jos iškišo galvą mažutis kurmis ir uostinėdamas orą žvelgė į saulę. O kaip jis norėjo išvysti viską kas jį supa! Ikvėpęs didžiulį oro gurgšnį jis vėl įsirausė į savo urvą. Staiga kažkas lyg perkūnas sugriaudėjo. Sunkiai svyrantis kūnas pamažu susileido ant žemės... Jo kaktą išvagojo prakaito lašeliai. Pasidarė sunku kvėpuoti. Jis jautė šilumą, kuri jį supo. Mažas kraujo lašelis nukrito ant pakalnutės žiedo. Jo akys nieko nebematė. Jos stengėsi atsimerkti, bet... atrodė, jog  jas kas nors laikytų. Jo ausys girdėjo  tyliai atbėgančius žingsnius. Jie sustojo. Kažkas giliai atsiduso... Jis dar norėjo kažką pasakyti, bet... staiga jis vėl pradėjo regėti. Jis matė prieš save baltą angelą, kuris verkė. Jis buvo prakeiktas. Žmogus pažvelgęs į savo krūtinę pastebėjo širdies plote įsmigusią strėlę... Angelas nieko nepasakė, tik apsisuko ir lėtais mažais žingsniukais nešdamas lanką nuėjo tolyn, kol išnyko ryto rūke. Tylą nutraukė širdį veriantis šauksmas. Tai šaukė jis - prakeiktasis. Jis padovanojo dar vienam žmogui brangiausią pasaulyje jausmą - meilę. Atsikvošėjęs žmogus vėl pakilo. Nusivalė rasą nuo kūno ir patraukė namo. Jis jautė kažką nepaprasto. Visas pasaulis tarsi būtų jo rankose. Bet neįvertinęs angelo dovanos... vėl stvėrė į rankas TT markės ginklą ėjo į darbą...
    Kažkur Vasarvydžio sapno mieste iš skausmo mirė baltas Angelas...