Atsakomybė

V. Veršulio pjesė „Už durų”

Aktoriai Juozas Bindokas ir režisierė Inga Jarkova

Durys atsidarys. Tai faktas. Kas už tų durų?
Minimalistinis konfliktas, minimalistiniai judesiai ir gausūs laikraščių plėšiniai su kriminalinės kronikos draiskalais, kur raudonai apibrėžtos žmogžudysčių kronikos detalės.
Kaip L. Tolstojus sakė „ Vieno arklio istorijoje; „ Senatvė būna bjauri, bet senatvė būna ir garbinga“.
Režisierės sumanymas „ marazmatikas“ senis laukia mirties, o ateina jauna moteris.
Tokia moteris, kuri stovi už durų gali išgąsdinti savo grožiu ne vieną, ką tik gavusį pensiją, dar gyvenantis „ Bijau, bijau“, taip jis su velione žmona vadino lytinį suartėjimą, prisiminimais.
Akcentas, kad sūnus bjaurus padaras, senis iškošia pro dantis.
O mergina kovoja su senio argumentais, siekdama apsigyventi mirštančio pensininko trijų kambarių bute ir ne bet kur o kambaryje, į kurį senis neįžengė nuo jo žmonos mirties. Ar tik ne tas kambarys kuriame mirė jo žmona? Senis išrinks jai kambarį. Ir tai bus mirusios žmonos kambarys.
Kokios jos pretenzijos? Sunku pasakyti ar jei durys atsivers – ji gaus tą butą visą, ar tik tą kambarį, o gal tik galimybę juo atsikratyti?
Ji turi priežastį gulėti prie jo durų ir nesitraukti nei dieną nei naktį.
Policija?
Policija miega giliai, tarsi kas taisytu batus dunksėdamas plaktuku.
Mergina pasako priežastį. Neatsargus senio sūnaus žaidimo „ Bijau, bijau“ žaidimo su sūnumi  pasekmės su nelaiminga pabaiga.
Senis vis tiek neįleidžia.
Tvirta dramatinė situacija.
Režisūra palieka senį prie atvirų durų.
Kur dingo mergina?