Dovydui 2004-01-09

Vėl! Po tiek laiko! Kaip gera! Pajusti tą skonį burnoj ir išgirst tą balsą ausim, pamatyt tas akis ir širdį pajausti širdim. Gyvybę lyg įputė kažkas ir vėl akis atmerkė, ir it kelius atvėrė, lig aukšto pakylėjo.
Tas vėjo dvelksmas, it pasaka kažkur skaityta, it vėl kažkas neišsakyta. Į lūpas į akis, į lūpas, į akis, ką žvilgsnis šis man pasakys. Gal skleidžias pumpuras gėlės, ir žiedas tuoj pakvips ir dvelks mums meile ir viltim. Kažkas šypsosis ir tylės, ne visad žodžių reikia, juk kartais kalbas sielos, o širdys su širdim, ir štai akių kalba šventa, ir žvilgsnis žvelgiantys gylyn. Ak tos svajonės, - sparnais plasdenam mes ir skrendam skrendam virš jūros mėlynos ir vėjas pučia mums plaukuos, ir vėl kažkur, - gal žinomais, o gal nežinomais keliais, mes eisim, skriesim ten, kur jos nuneš, aukštyn, tolyn, artyn, tik ne žemyn, nes TAI NEŽEMIŠKA JOMS, NEPATIRT.