Jeigu amžinai lytų

Važiuoji stebėdama gatvėse gausėjančias balutes pro troleibuso stiklą. Tau patinka stebėti: skaičiuoji skėčius. Jų ne taip ir daug. Niekam nepatinka lietus. Visi skuba į namus, slepiasi nuo jo parduotuvėse, kavinėse. Po akimirkos, kitos, esi įsitikinusi, gatvės visiškai ištuštės, ir kai išlipsi savo stotelėjė, ji priklausys tau vienai. Nusišypsai, apie tai pagalvojusi. Bet lietus taip smarkiai pliaupia, jog atrodo norėtų visas išlyti.. O jeigu jis niekada nesiliautų?...
Sustojus troleibusui, skubėsi namo stengdamasi aplenkti visas didžiąsias balas ir keiksi savo peršlampančius batus. O po to vėl stebėsi lašelių kelią ant stiklo savo kambary. Tau patinka stebėti.      O jeigu lietus nesiliaus kelias paras? Tu žiūrėsi per televiziją į žmonių apsemtus namus ir džiaugsiesi, kad pati gyveni devintame aukšte. O jeigu lietus nesiliaus kelias savaites? Nebečiulbės paukščiai. Pasiilgsi saulės. Ir žmonės taps niūresni. O jeigu lietus nesiliaus mėnesius? Metus?.. Jeigu jis truks visą amžinybę? Tu verksi kartu su apsiniaukusiu dangumi..
Troleibusas sustoja tavo stotelėje. Lietus vis dar pliaupia visu smarkumu. Gatvė tikrai tuščia ir ji priklauso tik tau. Lėtai, nesistengdama aplenkti didžiųjų balų žingsniuoji namo ir šypsaisi. „ne, aš neverksiu, net jei lietus niekada nesiliaus. Aš jame nebūsiu amžinai, o tik trumpą amžinybės akimirką ir per tą laiką aš nenoriu verkti. Noriu džiaugtis gyvenimu ir šypsotis apsiniaukusiam dangui“