kruvinas šešėlis

Pirmiasia tai noriu paminėti, kad šį kūrinį rašiau su savo draugu. Taigi čia nėra grynai mano darbas. Ir šiaip kaip suprasite, jei nepatingėsite perskaityti, jis nebaigtas.. Todėl pavadinimo dar irgi negaliu paaiškinti, tiesiog ėmėm ir taip pavadinom....


Kruvinas šešėlis


Šiandien, tai yra 2045 Liepos 30 d. pajutau tokį patį baisų jausma kaip ir 2003 liepos 30, tada man buvo 17... Liepos 29 buvo šilta ir graži diena vakare niekaip negalėjau užmigti nes širdyje jaučiau kad kažkas atsitiks labai negera... Pabudau kruptelėjęs, neaišku kodėl, namuose neradau nei vieno šeimos nario, tai man pasirodė labai keista. Pasižiūrėjau pro langą... lauke buvo baisu: dangus smarkiai apsiniaukęs, bet nelijo, siautė didelis vėjas, kieme nebuvo nei gyvos dvasios -  net nežinau kaip apsakyti tai ką jaučiau. Pradaręs šaldytuvą pamačiau, kad viskas sugede, smarvę turbūt buvo galima pajausti lauke. Tai privertė susimastyti, maistas juk negali sugesti per vieną naktį... Ilgai vienas namuose neiškentėjau per daug viskas buvo keista todėl sugalvojau nueiti prie pijaus, taip mes vadinome medį stovinti prie šilo vidurinės mokyklos... Atidariau buto duris... prieš akis išlauštos kaimynų durys... išsigandau ir pradėjau bėgti laiptais žemyn. Atsidūriau kieme ir sustingau vietoje, negalėjau nei pajudėti. Gėlės kurios augo šalia mūsų  laiptinės buvo nuvytusios nors diena prieš tai jos žydėjo ir vargu ar kur kitur būtu buve galima rasti gražesnių gėlių. Dabar jų žiedai buvo juodos spalvos ir kruvini. Akys nukrypo į mišką, kuris augo priešais namą... Visų medžių kamienai buvo nusmailinti. Paputė stiprus vėjas ir suvėlė mano plaukus. Akis pakėliau į viršų. Dangus... baisus, debesys juodi ir stovi kaip sustinge, pajutau kad kažkas mane stebi ir su dideliu siaubu širdyje pasileidau bėgti link pijaus. Kelias pasirodė labai tolimas atrodė lyg aš bėgu vietoje, nežinau nuo ko bėgau bet širdis manęs neapgavo.
            Pasiekiau piju. Ten buvo taip pat kaip ir prie mano namų viskas baisu, suversta, visur pilna šiukšlių ir tirštas rūkas apgaubęs mano akis, blokavo mano regėjimą taip, kad net  negalėjau įžiūrėti šilo vidurinės. Atsisėdau. Nuriedėjo pirma ašara ... Galvoje tesisuko vienintelė mintis, kad praradau viska: draugus, šeima ir kas man buvo brangu. Netrukus išgirdau šnarėjima ir pastebėjau tris figuras judančias manęs link... galvojau kad tuoj mirsiu, vis dėlto nesuvokiau kas slypi už visų šių keistenybių. Nežinau kodėl, bet aš nesijudinau: sėdėjau kaip sedėjas, o ašara sustojo ant mano dešinio skruosto. Niekaip negalėjau atitraukti akių nuo  vis ryškėjančių figūrų. Kai jos buvo  prie pat manęs, supratau, kad tai buvo mano draugės: Sandra, Asta ir Lina. Jos buvo išsigandusios, gal net labiau nei aš ir veikiausiai ištiktos šoko. Jos taip pat nesuprato kas čia atsitiko. Mūsų visų dienos pradžia  buvo vienoda ir tuo pačiu skirtinga. Lina atsikėlusi ryte rado apverstus kryžius  ir šaldytuvą skęstanti smarvėje. Apie likusių rytą nesinori net ir pasakoti, nes kai išgirdau vos neapsivėmiau... joms teko matyti savo šeimos narius gulinčius savose lovose ir jų kūnus  pūvančius, kaip maistas mano šaldytuve, nors kraujo nebuvo nei lašo. Iš tikrųjų viskas atrodė labai baisu ir tuo pačiu smalsu. Ir smalsumas mus nugalėjo...
            Kai visi šiek tiek nusiraminome ir sutramdėme siaubą kylantį iš vidaus, ėmėme tartis ką daryti toliau. Nei vienas nežinojome su kuo susidūrėme, kiek visa tai dar tęsis ir kiek laiko mes dar išliksime gyvi... Vien nuo minties, kad ir mes galime taip supūti, kaip mergų šeimos nariai, varė į neviltį... Man buvo lengviau susitramdyti ir mąstyti blaiviu protu, todėl išdėsčiau joms ką sumaniau... Pirmiausia, mes nežinojome kas yra aplinkui ir kokie padarai gali mus užpulti, todėl mums reikėjo ginklų. Nors Ukmergė mažas miestelis, bet tokia parduotuvė vis dėlto čia buvo. Pėsčiomis keliauti iki miesto buvo per daug pavojinga, todėl visi keturi ėjome iki mano namų, kur stovėjo brolio mašina. Ta kelionė atrodė lyg iki Vilniaus ... Eidami pro mišką išgirdome duslų garsą. Tai buvo labai sunkaus žmogaus (o gal neaiškaus padaro) žingsniai... Iš pradžių jie buvo reti ir atrodė, kad tas Kažkas dar toli nuo mūsų, bet staiga žingsniai pradėjo greitėti ir artėti... Sandra supanikavusi pradėjo spiegti ir bėgti kur akys mato, mes leidomės jai iš paskos. Mano namai buvo visai čia pat, bet jau spėjau pamanyti, kad mums visiems galas. Lyg kažkieno palaiminti, spėjome įbėgti į laiptinę ir uždaryti duris. Kažkas labai sunkus trenkėsi į jas. Vos išlaikiau, tačiau mergos pagaliau atsitokėjo ir supratusios, kad vienas tikrai neišlaikysiu atbėgo į pagalbą... Dar buvo du ar trys tokie pat smūgiai ir kiekvieną jų palydėdavo persigandusių draugių riksmai... Aš nešūktelėjau nė karto, nes gerklėj lyg koks gumulas stovėjo ir net norėdamas rėkti tiesiog negalėjau... Lina užlipo aukščiau pažiūrėti pro langą ar dar yra kas nors kieme. Jos klyksmas perėjo per visą kūną iki pat kaulų... Aš vis dar laikiau duris, todėl liepiau kam nors nubėgti pažiūrėti kas atsitiko. Pasirodo, kad Lina pro išlaužtas duris pamatė šunį. Tai yra pusę šuns. Liepiau Astai atidaryti mano buto duris, įeiti į vidų ir pasitraukti nuo jų. Suskaičiavau iki trijų ir abu su Sandra užbėgome į namus. Supratau, kad ilgai čia negalime užsibūti, nes Kažkam netgi durys nėra kliūtis. Griebiau brolio mašinos raktelius. Mergos iš pradžių niekur nenorėjo eiti, bet aš jas įtikinau, kad čia mums tikrai nesaugu. Sukaupę visą drąsą nubėgome prie mašinos ir įlipome į ją. Kas keisčiausia, kad aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Ir tų žingsnių nebesigirdėjo. Tai dar labiau mus visus gąsdino. Mano rankos drebėjo, šiaip ne taip įkišau raktelius į spinutę ir kaip tik tuo momentu vėl išgirdome tą duslų garsą. Bandžiau užvesti mašiną, bet iš karto nepavyko, tada dar kartą, nuspaudžiau greičio pedalą iki galo ir mes su griausmu išvažiavome iš kiemo. Nė vienas iš mūsų neištarė nė žodžio iki pat tol kol pasiekėme miestą. Jis atrodė dar baisiau nei viskas ką matėme anksčiau... Čia viešpatavo tyla ir ramybė, nors dangus tebebuvo griausmingai juodas. Nuvažiavome prie ginklų parduotuvės. Kadangi ten durys šarvuotos, o langai su grotomis reikėjo staigiai sugalvoti ką daryti ir kaip įsilaužti vidun. Visiškai nesinorėjo lipti iš mašinos, vienintelės vietos, kurioje šiuo momentu jautėmės saugūs. Nusprendėme, kad turime eiti visi – jei žūsim, tai bent kartu. Dureles palikome atidarytas. Bagažinėje radau laužtuvą. Teko pasikankinti, kad įsigautume vidun, bet vis dėlto pavyko. Ginklų paėmėme tiek kiek galėjome panešti. Kiekvienas prie savęs turėjome po šautuvą, o kitus sumetėme į bagažinę. Visą tą laiką aplinka buvo visiškai rami. Nesijautė visiškai jokio vėjelio, nesigirdėjo nė garso, tik visur tas keistas ir šlykštus kvapas, kurį dar paaštrino mūsų pačių prakaitas. Susėdome į mašiną ir galvojome ką daryti toliau. Galvojome toly į priekį, taigi, kad kažkur nuvažiuotume reikia benzino. Taip, patraukėme į degalinę „Bemiją“ taip pat netoli nuo „Šilo“ vidurinės mokyklos. Važiavome keliu nuo turgaus link univermago. Staiga viduryje kelio pamatėme šunį, jei jį taip galima pavadinti. Jis buvo be odos, visas kruvinas ir, į ką aš labiausiai atkreipiau dėmesį, su juodomis akimis, kurių viduryje švietė raudonas ruožas. Tas padaras buvo toks greitas, kad nesugebėjau sureaguoti, kaip jis atsidūrė ant mašinos kapoto. Ilgi ir aštrūs nagai pervėrė geležį ir šuo pradėjo galva daužyti stiklą. Net pats nejausdamas ką darau, įjungiau atbulinį bėgį ir paspaudžiau greičio pedalą iki dugno. Padaras nusirideno. Tuomet kiek galėdamas įsibėgėjau ir pervažiavau jį. Sustojome. Lina ir Sandra sėdėjo gale. Jos pasižiūrėjo pro langą. Šunėkas lyg ir nejudėjo. Pasakiau, kad reikia įsitikinti, kad jis negyvas, nes kitaip jis tikrai pavys mus, o kas butų toliau nei vienas net nenorėjo galvoti... Aš su Lina išlipome iš mašinos. Labai lėtai priėjome prie jo. Tas gyvis plūdo krauju, ir, nors ir bandė, nebegalėjo pajudėt. „Reikia jį nušauti“ pats išgirdau savo balsą, kuris pasirodė toks svetimas ir pasikeitęs. Lina pakėlė šautuvą, nusitaikė ir... Kad ir kas tai buvo jis dabar tikrai nebegyvas. Mes grįžome į mašiną. Lina visą kelią iki degalinės sėdėjo apsikabinusi kelius ir nepratarė nė žodžio. Ji visa drebėjo. Pagaliau pasiekėme ir degalinę. Viduje buvo prieblanda ir nieko nesimatė. Reikėjo pažiūrėti, kas yra viduj. O gal yra gyvų? Šį kartą ėjau su Asta. Pirmiausia pripyliau pilną baką benzino. Degalinės parduotuvės durys buvo vos pravertos. Kaip ir visur kur buvome sklido ta pati bjauri smarvė.