Aš jaučiu, kad nekenčiu... aš nekenčiu, kad jaučiu...
... mirštu. Pagaliau mano kūnas nutilo ir prabilo siela. Supuvusi siela. Viskas supuvo, viskas išnyko. Aš negaliu sau padėti. Gal jūs? Ne. Tikrai ne. Dvigubai greičiau pas mane atėjo mirtis, nei aš sulaukiau pagalbos. Nespėjote aplenkti pilkosios mirties. Norėjote man padėti... galėjote... išimtys iš taisyklių. Per vėlu... jau per vėlu. Viskas per daug įsisenėjo, viskas per daug supuvo. Mirties kvapas. Nepakeliama smarvė. Žinau. Žinau, ką padaryti buvo neįmanoma... išgelbėk mane... priversk džiaugtis gyvenimu... Neįmanoma.
... aš verkiu, bet man nieko neskauda... Prieš savo ašarų pritvinkusias akis aš matau vienintelį kelią – savižudybė. Argi visada būna kitas pasirinkimas? Taip. Bet kitu keliu aš eiti bijau. Eiti aš neišdrįsčiau. Niekada. Aš niekada nepasitikėsiu savo jėgomis... todėl ir pasirenku – – – mirtį.
Per daug myliu save... negaliu kankinti savęs... gyvendamas. Per daug myliu jus. Negaliu trukdyti jums gyventi. Aš bijau savo kančias užkrauti jums... jums ant netvirtų pečių. Nemėgstu įkyrėti žmonėms. Per daug kančios, per daug skausmo, per daug meilės, per daug... – – – kas nesveika, to per daug. Aš bailys, aš savimyla – akmenuoto ir duobėto kelio nepasirinksiu. Renkuosi mirtį ir išnykstu iš gyvenimo visam laikui. Savanaudis? Taip. Bet juk kai kurie iš mūsų tikrai yra gimę tik tam, kad mirtų. Aš vienas iš jų.
Žinau, kad šitas prakeiktas popieriaus lapas jūsų neįtikins. Neįtikins, jog aš pasielgiau teisingai. Žinau, kad jokie žodžiai nepriverstų jus tikėti... Bet nors paskutinį kartą patikėkite manimi. Sunku... Kito pasirinkimo aš neturėjau... o galbūt bijojau turėti... Mirtis. O jūs pabandykite į visą suknistą realybę pažvelgti mano akimis.
Žvelgiu į veidrodį ir matau tik savo šėšėlį. Aš noriu pasislėpti nuo savęs. Nepakenčiu. Bijau. Tuščios ir stiklinės akys kaskart bando pasislėpti nuo baimės. Tuštuma manyje ir aplink mane. Kiekvieną akimirką aš tik mirtį jaučiu. Nebijau. Mirties, baimės, skausmo – pakelti negaliu. Nenoriu žvelgti į neapykantą, tuštumą, skausmą, kančią. Nebenoriu tiek mėšlo talpinti savyje. Pasirenku lengvesnį, nors ir klaidingą, kelią. Ar jūs galėtumėte suprasti, padėti žmogui, kuris kiekvieną rytą atsikėlęs iš lovos jaučia baimę, tuštumą ir skausmą? Ne. Manau ne. Amžinai. Pasistenkite suprasti. Amžinai. Staiga iš balto aš pavirstu į juodą. Nepakeliamas kaltės jausmas užlieja visą kūną. Kiekvieną naktį aš žiūriu į niekad nesikeičiančias lubas ir stengiuosi suprasti... stengiuosi suprasti, dėl ko aš žemėj gyvenu. Noriu mirti...Suprasti nepavyko, galbūt aš nespėjau.
Pasikeiti, bet lieki toks pat kitų akyse. Niekam nesukėliau įtarimo. Niekas nesirūpino kraujo dėmėmis mano sieloje. Nebesirūpins niekada. Menkysta. Niekam verta žmogysta. Jums niekas nerūpi ir nerūpės! Ne... suklydau... jums rūpi vienintelis klausimas – kodėl?... Aš neatsakysiu... nesugebėčiau. Tikriausia niekas niekada nesugebėtų. Tačiau aš savanaudis. Dabar naudos turiu tik aš. Pagaliau ramiai stebėsiu, kaip naktis virsta gintaru... galėsiu skraidyti su vėju... aš vėl tapau laisvu. Aš taip ilgai svajojau pakilti virš debesų, virš begalybės... Aš pakilsiu. Tik dabar aš iš visų galiu juoktis, tik dabar galiausia galiu pasislėpti nuo Dievų. Nesilyginkite su manimi, nebūkite tokie kaip aš... nebūkite savanaudžiai. Džiaukitės mano laisve ir laime. Jūs vis dar nesuprantat. Jūs vis dar tyčiojatės. Jūs nesuprantat, kad skausmą man sukeldavo kiekviena snaigė, nusileidus ant kūno, kiekvienas lietaus lašelis. Vidinį skausmą. Deginantį skausmą. Niekinantys žvilgsniai. Juokas. Netgi skaitydami šį laišką, mirties akivaizdoje, – juokiatės. Dabar aš džiaugiuosi, jog nematau tų šypsenų, to juoko. Aš laimingas, būkite laimingi ir jūs.
Galėjote man padėti, bet nepastebėjote manęs. Tikriausiai ne su jumis aš turėjau bendrauti, tikriausiai iš kart turėjau pastebėti, jūsų paniekinamus žvilgsnius. Tuščius žodžius. Aš jaučiausi vienišas jūsų tarpe, bet jūs nepastebėjote to. Galbūt nenorėjote. Norite dabar man padėti? Norite kažką patarti? Patarsite gyventi? Kvailų patarimų aš neklausau. Nenoriu. Vadovautis tuo, ko nesuprantu – aš nesugebu. Niekada. Aš turėjau tiek daug norų... Aš tik norėjau būti Dievu, jog žinočiau, kad nesu vienas. Aš norėjau skęsti ugnies jūroje, aš norėjau tiek daug... galbūt per daug... Aš jaučiausi tarsi aklas kareivis – nežinojau prieš ką kovoju. Todėl aš nieko nebenoriu... nieko nevertas...
Nebenoriu matyti šviečiančios saulės,
Nebenoriu girdėti paukščio giesmės,
Nebenoriu užuosti pavasario vėjo,
Nebenoriu aš nieko, nieko daugiau...
Mirtis. Mirštu nuo vienatvės – taip aš dabar jaučiuosi. Aš niekada jau negalėsiu visko suprasti. O ar būčiau galėjęs? Gal taip ir geriau? Nesuprasite ir jūs. Niekada. Juokas. Minutės impulsas privertė mane taip pasielgti. Savižudybė. Aš nesuklydau. Ne nesuklydau. Pagaliau aš nebūsiu kaltas, dėl to, kad esu. Mirtis.
Aš miriau vienas, kad niekas manęs nestebėtų, nestebėtų savo išverktom akim. Dabar juodi mirties angelai apglėbs mano sielą nulaužtais, kruvinais sparnais. O ateities vaikai prakalbins mano kūną ir aš suprasiu, kad gimti... gimti geriausia mirštant...
Aš ne toji priežastis, dėl kurios tu kasnakt prieš užmiegant verki. Nebe toji. Aš niekas. Pagaliau. Pagaliau aš sulaukiau finalo. Savo – – – pagreitinto finalo. Per daug jus mylėjau, mylėjau jus už tai, kad jūs ne tokie kaip aš.
Tikiu, kad vėl gimsiu... aš kažkas... kažkas naujo, aš kažkas kvailo kaip ir jūs... Vėl gimsiu...
Mirtis. Ačiū, kad palinkėjote man sėkmės... Prašau jus patikėti... Patikėkit kai kažkas baigiasi – kažkas ir prasideda...
Šautuvas prie smilkino... ašmenys prie venų... smūgis į nugarą... kilpa ant kaklo... vanduo plaučiuose... narkotikai skrandyje... alkoholis smegenyse... svaigus skrydis... Pasirinkite vieną.
Atsiprašau už padrikas mintis... Nelogiška ir amoralu... galbūt ir banalu... tikra...
... – – – kičas... – – –
O dabar jau galite juoktis. Juokitės. Juokitės iš manęs – dabar tik to ir norėčiau... aš miręs, o jūsų prašau – juokitės... Viskas. Taškas.