depresanto meilės eilėraštis

Duodame, karalšką duoklę-rankom, piešiančiom
melancholiką-rasoje, be jokių dulkių-
ir žvaigždėms, kurioms buvo uždrausta spindėti-jas
nešiojome mes, pasikabonę tėvo plaukais.
taip sukeldavome didesnę liepsną.

gumbuotom galvom gėrė vandenį:
horizontaliai-orgija; vertikaliai-karas.
Telegrafo laiduose-negyvas paukštis, žirklės-
sukeldavo troškimą. Šilta.

Išvartęs sodus, pavogei adomo obuolius (dar neaugančius pačiame rojuje) kvepiančius šiltu ryto tvaiskumu-grimzdančias klišes,
įsidėjai  į kišenes-nors išvytas iš prarastų r o j a u s p r a g a r o
s k a i s t y k l ų vizijų:
Ecce crucem Domini
  frugite partes adversae
  vicit leo de tribu
Įsi mylėjai lapkričioo ežerą

Sudaužytais veidrodžiai ir jų atspindžiais-
plikų kojų naktiniais vyksmais-nešvytėk kaip sumauta
žarija- į vieną visumininę kilpą-
sodai natsigręš ir nežiūrės į veidą.


Aš beprotis laukinis klounas
netikėk mano žodžiu!