Ledinėm kojom stoviu ant rubežiaus,
Atskyrė jis paniurusias mintis
Nuo saulėtų ir spindinčių svajonių,
Kur žingsnį žengti - kas man pasakys?
Atgal - ir vėl į kasdienybės liūną
Tikrovė skaudžiai degins ir draskys.
Šitam pasaulyje stebuklų nebebūna,
Koks skirtumas kas man užspaus akis.
Pirmyn - ten vizija palieka kūną,
Kaip gera išsilaisvint iš tamsos,
Pajusti laisvę, išgaruot kaip dūmui,
Džiaugiuosi, kad užteko man drąsos!