Netektis

O visgi sėdžiu ir galvoju,
Ar esmė būty yra?
Ar viskas, kas mane kamuoja -
Tikra, žmogiška - realu?

Ar verta man kovot
Dėl to, kas liko praeity?
Dėl to, ko niekada jau nepakeisiu
Ir nesiruošiu bandyt.

Kodėl aplink vien beprasmybė?
Tokia tyli, niūri ir svetima,
Neleidžianti man būt.

Aš supratau, jog niekad nesuprasiu
Tikrų gyvenimo kelių.
Jau niekad nepatirsiu laimės
Ir neturėsiu džiaugsmo kupinų akių.