Aršinas

Pasisiūdinsiu eilutę
Kartą žmonai pasakiau
Ir pabaigęs javapjūtę
Medžiagos nusipirkau.

Nukurnėjęs pas siuvėją
Rodau pirkinį, giriuos:
Kolei gyvas, neregėjau
Vilnos šitokios geros!

Meistras medžiagą matuoja
Ir skersai, ir išilgai,
Pamatuoja, paskaičiuoja,
Raukosi. Kažkas blogai.

"Kas čia dedas, kipšas žino,-
Sako,- pats neišmanau!
Trūksta medžiagos, aršino!
Kelnėms neužteks, sūnau".

Pagalvojęs, pamirksėjęs,
Brūkšt pas kita nueinu.
Vėl tas pats. Ir šis siuvėjas
Drumščia širdį aršinu.

Aš trečiam lenkiuos į kojas.
Šnirpščia. Irgi priekabus.
Rankom skėsčioja, kvatojas:
Be rankovių švarkas bus".

Išlekiu iš jo it girtas,
Stoviu gatvės vidury.
Jei atsisakys ketvirtas –
Nežinau, ką reiks daryt...

Pinigėlio kiek išleidau!
Gyvą grauš žmona namuos.
Bet ketvirto meistro veidas
Pavydėtinai ramus.

Atraižą lėtai apžiūri:
"O! Eilutė bus daili!
Priedo dar išeis kepurė.
Na ir lopams skiaučių liks".

Tabaku pasivaišinom,
O tada sakau aš: "Va,
Kaip yra dėl to aršino?
Kur čia pakastas šuva?

O meistrelis juokias: "Sveikas,
Nesusivoki išvis:
Aš turiu tik vieną vaiką,
Na, o jie visi po tris".