Kodėl beprasmiškas gyvūnų žudymas vis dar leidžiamas?

Taigi, naktinių taikiklių naudojimas medžioklėje įteisintas, sprendimas priimtas. Naujiena, kuri iš tikrųjų siaubingai šokiravo. Vietoje to, kad medžioklės sąlygos būtų griežtinamos ir „langai siaurinami“, plačiai atlapojamos naujos durys - prašom, kad tik būtų patogiau nužudyti vargšą gyvūną!

Netgi tamsoje, nes o kodėl gi ne? Juk tai „tik“ gyvūnai, ne žmonės gi. Žmonių tik žudyti negalima, o gyvūnai, kas jie? Turime teisę, nes mes vaikštome ant dviejų kojų ir turime labiau išvystytą IQ. Tik deja, tas IQ ne visada eina koja kojon su empatija ir gailesčiu kitam.

Ir tokie dalykai vyksta šiais laikais. Taip, dabar, kai už lango jau 2024 metai! Šiais laikais, kai vis labiau suprantama žmonių rūšies žala gamtai, vis dažniau suvokiamas elementarus dalykas, kaip gyvūnų teisės (o ne tik dvikojės rūšies, besijaučiančios aukščiau kitų gyvų padarų), vis labiau stengiamasi mažinti mūsų kišimasi į natūralius gamtos procesus ir kitų gyvybės formų natūralų gyvenimą.

Ne, kur jau ten! Atrodo, lyg dabar būtų kokie 1924 metai, ar dar ankstesnis laikotarpis, kokie viduramžiai. Kai žmogiško pavidalo gyviai neturėjo ko ėsti, ir savaime aišku, medžioklė buvo natūralus biologinis poreikis - ką darysi, iš bėdos teko. Bet dabar? Kai pilni prekybos centrai kokio tik nori maisto?

Jei būtų mano valia - medžioklę apskritai uždrausčiau, kaip reiškinį. Kaip praeities atgyveną, kuri neturi absoliučiai jokio pateisinimo šiuolaikiniame pasaulyje. Lygiai taip pat, kaip uždrausta mirties bausmė, vaikų mušimas, daugpatystė, gyvūnų kankinimas ir karo belaisvių skalpavimas.

Nes visi šie dalykai, nors irgi kažkada buvo „tradicija“ ir gal netgi buvo bandomi pateisinti „neišvengiamumu“, nė kiek netinka šiuolaikinei visuomenei „prie veido“. Nors biologiniu lygiu mes likome tas kas esame - gyvūnų rūšis su atitinkamais agresijos ar dominavimo instinktais, bet vis dėlto, kaip socialiniai padarai - mes vystomės, evoliucionuojame, ir netgi daug kas, kas buvo „natūralu“, tampa nepriimtina. Kaip ir viešai tuštintis ar užsiimti palikuonių pradėjimo veikla.

Taip ir medžioklė, esu tuo įsitikinęs, turėtų likti praeityje. Nesutinku su jokiais kompromisais ir „tik šiek tiek“! Turime ką ėsti, nebadaujame, nužudyti gamtoje laisvai gyvenančio gyvūno dėl maisto - nėra jokio neišvengiamo poreikio. Tai kam vis dar tai daroma? Dėl „pramogos“?

Kokia dar čia „pramoga“! Niekada gyvenime nesuvoksiu, kaip galima jausti kažkokį malonumą ar azartą, nužudant tą, kuris niekam nieko blogo nepadarė. Vienas iš pagrindinių Dievo įsakymų - NEŽUDYK. Bet mes kažkodėl esame jį linkę prisiminti, tik kalbant apie mūsų rūšies gyvius, žmones. Bet pamirštame, kad mes nesame vienintelė žemė egzistuojanti gyvybės forma, ir tas pats Dievo įsakymas galioja viskam, kas gyva.

Mes esame geresni už gyvūnus? Na taip, turime išvystytą intelektą ir gebame sukurti bei palaikyti civilizaciją. Ir jau galime susireikšminti?
Tik yra tokių dalykų, kur gyvūnai stovi aukščiau už mus. Jie neturi piktos valios, piktų kėslų, noro tyčia kažkam kenkti, kuo pasižymi mūsų rūšis. Gyvūnai elgiasi absoliučiai natūraliai ir instinktyviai, vien dėl to, kad tiesiog kitaip nemoka. Net jei puola kažką - daro tą vien išgyvenimui, ar dėl grėsmės pojūčio. Gyvūnai yra nekalti iš pačios savo natūros, jie nepažįsta blogio.

Gal dėl to yra toks gana įdomus psichologinis reiškinys, kad žiūrint filmą, kur miršta gyvūnai, žiūrovams tai sukelia kur kas didesnį gailestį ir pasibaisėjimą, nei tokie filmai kaip „Pjūklas“, kur žmonių mėsgaliai taškosi į visas puses. Iš tikrųjų, daug kas net kikena žiūrėdami tokius filmus. Nes pasąmonėje mes visi suvokiame savo rūšies piktybiškumą, abraominėse religijose žinomą „gimtosios nuodėmės“ pavadinimu.

Ir kodėl mums labiausiai gaila vaikų? Nes vaikai, ypač maži, savo natūralumu ir blogio nepažinimu yra artimi gyvūnų elgsenai. Jie tiesiog instinktyvūs ir dar neišmokę blogio.

Laikas pagaliau atsikratyti to, kas nebūtina, ir atima gyvenimus kitiems. Gyvūnai nori gyventi ne mažiau nei aš ar tu - bet kuris, dabar skaitantis šį tekstą. Kuo mažiau mes kišimės į gamtą, tuo bus geriau, nes ir taip spėjome pridaryti baisių dalykų. Turime savo civilizaciją, ir džiaukimės ja, o gamta milijonus metų puikiai susitvarkė be mūsų, ir jeigu mes vieną dieną išnyktume - blogiau nuo to nepasijustų.

O kaip su pramonine maisto gamyba, skerdžiamais dėl kepsnių gyvūnais fermose? Manau, kad tai yra laikina neišvengiamybė, kaip ir ta pati medžioklė kažkada. Neabejoju kad ateis toks laikas, kai bus išmokta visas būtinas maisto medžiagas gauti niekam nežalingais būdais, ir nereikės net fermų. Netgi tie daug kam nepatikę žingsniai su svirpliais, manyčiau, yra žingsniai kiek teisingesne linkme.

Už visų teisę gyventi! Jeigu mylite ir glostote savo katiną, tai kuo stirna ar šernas blogesni?

Beje, tai mano labai subjektyvios patirtys, bet kažkodėl kiek esu iki šiol savo gyvenime turėjęs reikalų su medžiotojais - įspūdis likdavo prastas. Ne, negaliu smerkti visos žmonių grupės, nieko nesakau - tikiu kad jų yra labai įvairių. Matyt, man tokie tik pakliūdavo. Gal ir atsitiktinai.